Birželio 22 dieną 11.30 val. vietos laiku prasidėjęs reiškinys truko daugiau nei 30 minučių, tačiau filmuotoje medžiagoje vaizdas yra pagreitintas, tad atrodo, kad ledkalnio atsiskyrimas įvyksta per 90 sekundžių, teigiama mokslininkų paskelbtame pranešime. Vaizdo įraše matyti, kaip nuo didelio ledyno atsiskiria platus plokščias ledkalnis ir taip vadinami bokšteliai – aukšti ir ploni ledkalniai.
Vaizdo įrašą galita pamatyti čia.
Vaizdo mastelį įvertinti sudėtinga, tačiau ledkalnis iš tiesų yra toks didelis, kad beveik galėtų uždengti Manhatano salą nuo Niujorko apačios iki Midtauno, tvirtinama pranešime.
Kai nuo ledkalnių atskyla didžiuliai ledo gabalai, į vandenyną plūsteli daugybė vandens, todėl pakyla vandens lygis. Tačiau tebėra daug dalykų, kuriuos mokslininkai turi išsiaiškinti, kad žinotų, kodėl vyksta tokie didžiuliai ledkalnių atskilimai. Dėl šios priežasties sunku prognozuoti, kada ledynai gali skilti ir kaip toks ledyno susiskaidymas laikui bėgant paveiks jūros lygį, aiškina Davidas Hollandas, tyrimo komandos vadovas ir Niujorko universiteto matematikos instituto bei Niujorko universiteto Abu Dabyje profesorius.
Didžiausi pasaulio ledynai susitelkę Antarktidoje, o jų skilimas tiesiog katastrofiškai atsilieptų kylančiam jūros lygiui. Dėl Vakarų Antarktidos ledyno tirpimo atsirastų didžiuliai kiekiai vandens, dėl kurio bendras jūros lygis pakiltų beveik trim metrais. Pasak D. Hollando, Vakarų Antarktidos ledyną stebi daugybė palydovinių sistemų, o surinkti duomenis nuo tolimojo žemyno paviršiaus yra didžiulis iššūkis.
Grenlandijos ledynus pasiekti patogiau, todėl D. Hollandas ir jo kolegos rinkdami duomenis ir stebėdami ledyną praleido čia dešimtmetį, o šįkart jiems pasisekė įsikurti taip, kad pavyko stebėti, kaip ledynas skyla, sakė tyrimo komandos narė Denise Holland.
D. Holland, kuri ir užfiksavo ledkalnio gimimą vaizdo įraše, sako, kad tyrėjai fjorde įkūrė stovyklą. Jie jau ruošėsi eiti miegoti, kai išgirdo ilgiau nei penkias minutes trukusį griausmą. Garsas leido daryti išvadą, jog netrukus įvyks kažkas svarbaus – tokį dalyką D. Holland per visą dešimtmetį dirbant Grenlandijos ledynuose teko patirti tik du kartus.
„Matėme ledo kamuolius, ledynas skilinėjo iš vienos pusės į kitą. Kartais pasiseka – tereikia būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku“, – pasakojo D. Holland.
Su šiuo vaizdo įrašu susijęs dar vienas atsitiktinis pastebėjimas. Jame ne tik užfiksuota, kaip akivaizdžiai pakyla vandenynas, kai ledynas suskyla, bet ir matyti ledo skilimo struktūra „visais įmanomais būdais ir to paties įvykio metu“, aiškina D. Hollandas.
„Mes matėme plokščius ledkalnius, jie atrodė tarsi blynai. Taip pat matėme vertikalius bokštelius, jie buvo aukšti ir ploni, kai kurie krito priekin. Matėme, kaip jie įsirėžia į apvalius ledkalnius ir suskyla. Per 20 minučių matėme, kaip į vandenyną patenka įvairiais būdais atsiskyręs sutraiškytas ledas. Buvome susižavėję, tai buvo taip įdomu ir vertinga moksliniu atžvilgiu“, – sakė mokslininkas.
Iš to seka iššūkis sukurti kompiuterinius modelius, kurie galėtų tiksliai prognozuoti didžiulių ledynų elgesį ir milžiniškų ledkalnių atsiradimą.
„Kaip parodė vaizdo įrašas, ledynai gali skilti sudėtingais būdais, o dabartinis mokslininkų supratimas, kaip tai vyksta, išties tėra ledkalnio viršūnė. Tai neleidžia modeliuoti ir prognozuoti ledynų skilimo kylančiose vietose poveikio“, – tvirtina D. Hollandas.
„Tai nėra toks dalykas, kurį gali susikurti savo laboratorijoje. Reikia tikrų ledynų, kurie skyla, reikia tikro stebėjimo. Kad suprastumei, turi stebėti“, – aiškina mokslininkas.
