VĮ „Lietuvos paminklai“ darbus atlieka glaudžiai bendradarbiaudama su šio išskirtinio objekto šeimininkais Lietuvos nacionaliniu muziejumi bei patyrusiais UAB Projektavimo ir restauravimo instituto specialistais ir kitais nekilnojamojo paveldo bei jo tvarkybos žinovais.
„Ypatingomis Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis Gedimino kalnas ir jo prieigos iš trejopo pavaldumo perėjo į vieno šeimininko – Nacionalinio muziejaus – rankas, ir tai neabejotinai yra viena iš sėkmės sąlygų, mums atliekant dabartinius kalno tvarkybos darbus, – įsitikinęs VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta. – LNM labai aktyviai veikė viso tvarkybos proceso metu ir neleido kitiems neveikti.“
Gedimino kalno tvarkybos investicinį projektą finansavo LR Kultūros ministerija.
Liūtys pagreitino procesus
Geologai jau prieš kelerius metus nustatė intensyvėjančią Gedimino kalno šlaitų eroziją, o lietinga 2010 m. vasara atskleidė visus šio Lietuvos simboliu tapusio kalno skaudulius: įgriuvų, smegduobių atsivėrė ne tik šlaituose, bet ir kelio, takų dangoje. Lietuvos kultūros ministerija paskyrė komisiją Gedimino kalno šlaitų būklei nustatyti, ir komisijos verdiktas buvo negailestingas: įžvelgti avarinės grėsmės požymiai, galima statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtis.
Nors artėjo žiema, delsti nebebuvo galima, nes kiekviena diena galėjo atnešti nepataisomų nelaimių.
„Komisija būklę konstatavo, bet priežastys nebuvo įvardytos, – prisimena tą nerimastingą rudenį VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius V. Drumsta. – Sukviesti įvairių sričių specialistai aiškinosi priežastis ir siūlė, kokių neatidėliotinų priemonių reikia imtis šiai didelei grėsmei pašalinti. Buvo daug ginčų, įvairių pasiūlymų, tarp jų – net uždengti visą viršutinę kalno dalį ir vykdyti tyrimo darbus.“
Pasak direktoriaus, nuo seno žinoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Buvo pasiūlyta išanalizuoti visą turimą ankstesnę medžiagą – visais laikotarpiais atliktų tyrimų, projektavimo ir projektų įgyvendinimo dokumentus. „Buvo surinkti visi išlikę dokumentai iš archyvų ir, atlikus įvairių tvarkybos projektų, įvykdytų ir nebaigtų, analizę, situacija tapo daug aiškesnė“, – sako V. Drumsta. Jo nuomone, šis nuveiktas milžiniškas „dokumentinis“ darbas buvo naudingas ne tik šiam projektui – toks susistemintų dokumentų lobynas vienoje vietoje bus neįkainojamas ir ateities specialistams.
Kalbėdamas apie kalno erozijos priežasčių nustatymą, V. Drumsta praskleidžia dar vieną Gedimino kalno saugomą paslaptį – tai požeminiai tuneliai. VĮ „Lietuvos paminklai“ vadovo rankose – detali jų schema ir nuotraukos: paslaptingai vingiuojantys požeminiai koridoriai, išplatėjantys į patalpas, plytų arba medžio sienojų sienos, vietom medinėmis atramomis paremtos lubos. Kai kur matyti net medinių baldų... Pasak direktoriaus, tunelius Antrojo pasaulinio karo metais iškasė karo belaisviai, šių tunelių būklė neištirta. Karo metais tokių tunelių buvo iškasta ne vienas, ir daugiau apie juos niekas nežinojo.
„Ieškant kalno įgriuvų ir nuošliaužų priežasčių, buvo iškelta ir hipotezių, kad jas lėmė būtent šių paslaptingų požemio statinių prasta būklė ar jų konstrukcijų griūtis, – pastebi V. Drumsta. – Buvo nustatytos tunelių koordinatės ir vietos kalno atžvilgiu. Detaliam jų vaizdui susidaryti buvo naudinga gauta jų schema ir Ypatingajame archyve išlikęs 1948 m. tuose tuneliuose kilusio gaisro aprašas. Tuneliai yra apie 20 m gylyje. Pietiniame kalno šlaite buvo įėjimo anga, o viršutinėje kalno aikštelėje – ventiliacijos šachta. Pokario metais požeminiai tuneliai iš dalies buvo užversti, veikiausiai, kad nekeltų pavojaus aplinkiniams. Vėliau buvo užkastas ir jų įėjimas bei šachta. Taigi techniniu požiūriu dabar tuneliai problemų kalnui nekelia, o detalesni jų tyrimai – tai jau ateities darbai, kuriems reikia didelių investicijų.“
Dar viena probleminė kalno vieta – šaltinėlis rytiniame Pilies kalno šlaite. Tai viršutinėje kalno aikštelėje tarp gynybinės sienos mūrų buvusio šulinio vandens gysla, atsivėrusi šliaužiant kalno šlaitui. Jo vanduo, kadaise buvęs gyvybiškai svarbus Pilies kalno gynėjams, dabar galbūt kažkaip prisideda prie rytinio šlaito erozijos. Į šį klausimą specialistai, įžvelgiantys deformacijų, grunto nusėdimo ir pasislinkimo požymių, kol kas neturi aiškaus atsakymo.
Istorinis ekskursas
Analizuodami visą su Gedimino kalnu susijusią medžiagą specialistai iš istorinių šaltinių ir atliktų geologinių tyrimų duomenų nustatė, kad natūraliai susiformavusio Pilies kalno šlaituose įvairaus masto nuošliaužos – ne pirmiena.
Pasak UAB Projektavimo ir restauravimo instituto projekto vadovės Gražinos Kirdeikienės, viena didžiausių jų buvo užfiksuota XIV a. pabaigoje, 1396 m., kai slenkant Pilies kalno šlaitui žemėmis buvo užversti papėdėje stovėję Vilniaus vaivados Montvydo rūmai. XV a. pradžioje flamandų keliautojas Guillebert’as de Lannoy, aprašydamas gynybinius statinius Gedimino kalne, mini, kad pilis pastatyta ant aukšto kalno, sutvirtinto akmenimis, žeme ir mūru. Kalnas buvo tvirtinamas ne tik statant pastatus ir gynybines sienas, bet ir siekiant apsaugoti kalno papėdėje buvusius pastatus nuo nuošliaužų.
Statiniai ir gynybinės sienos autentiška pietinė ir rytinė dalis XX a. ne kartą restauruoti: apie 1939 m., vėliau apie 1960 m., 1980 m. ir pan. Išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą 1983 m. parengė architektas G. Laucius ir inžinierius J. Mendelevičius.
Darbai buvo vykdomi 1989–1991 metais. Projekte buvo numatyta kalno viršutinę terasą apjuosti uždaru žiedu gelžbetonio rostverku ant gręžtinių polių, o ant rostverko atstatyti buvusias gynybines sienas spėjamoje jų vietoje, bet tik 1 m pločio ir 1 m aukščio (autentiška buvo 2,6–2,8 m.). Dėl lėšų stokos (blokada) darbai buvo sustabdyti ir atnaujinti tik 1995 metais. Tyrimais nustatyta, kad poliai įrengti mažesnio skersmens, negu numatyta projekte, ir nepakankamai įgilinti, rostverke atsiradę plyšių ir pan.
Kuo sudėtingesnė problema, tuo paprastesnis sprendimas
Išsami visų dokumentų analizė atskleidė, kad didžiausia neišspręsta Pilies kalno problema, sukelianti daug įvairių padarinių ir lemianti dar daugiau problemų, – lietaus vandens surinkimas ir nuvedimas. Ne veltui daugybė kalno paviršiaus defektų išryškėdavo tirpstant sniegui ir po lietingų periodų.
„Lietaus kanalizacijos būklei nustatyti buvo užsakyta telediagnostika, – pasakoja V. Drumsta. – Į lietaus kanalizacijos tinklus, vietomis tiestus dar prieškariu, kitur – sovietmečiu, nuleistos kameros užfiksavo, kad jų būklė apgailėtina: nuotraukose matyti, kad lietaus kanalizacijos vamzdžiai susidėvėję, vietomis trūkę ir persistūmę. Buvo nustatyta ir tokių vietų, kur vamzdžiai neveda niekur arba juose ramiai karaliauja vorai... O juk iškritę krituliai turi kur nors dėtis, tad vanduo renkasi lengviausią kelią ir tekėdamas plauna gruntą – taip ir atsirado išplovos ir įgriuvos.“
Išsiaiškinę problemą specialistai parengė objekto investicinius projektus su tvarkybos darbų programomis, kuriose numatyti tyrimo, projektavimo ir tvarkymo darbai.
Darbų programa buvo suskirstyta į du etapus: neatidėliotinų ir vėlesnių tvarkybos darbų, kuriems būtina gerai pasiruošti: parengti projektus, atlikti pirkimus ir pan.
Rangovų darbus koordinavo VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus pavaduotojas Valentinas Šimas. „Atliekant tvarkybos darbus, objektas buvo veikiantis – Gedimino kalną lankė turistai ir užsienio svečiai, tad buvome reiklūs rangovams, kad jie darbus atliktų labai tvarkingai, nepaliktų šiukšlių, nesutvarkytų medžių šakų, statybos ir remonto atliekų. Džiaugiuosi, kad mūsų reiklumas davė teigiamų rezultatų“, – sako direktoriaus pavaduotojas, kurio atsakomybė buvo ir darbų atlikimas numatytais terminais pagal sutartis su rangovais.
Darbų atlikimo pagal projektus priežiūrą vykdė projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovai Viktoras Vilkišius ir Petras Bartkus.
„Tik visų proceso dalyvių: tyrėjų, projektuotojų, valdytojų, rangovų, dėka grėsmė Gedimino kalnui ir istoriniams statiniams buvo panaikinta“, – sako V. Drumsta.
Neatidėliotini darbai
Išsiaiškinus kalno šlaitų erozijos priežastį, pirmučiausia buvo imtasi neatidėliotinų darbų, nes laikas nelaukė, artėjo žiema. Tose vietose, kur buvo nustatyti lietaus kanalizacijos defektai, buvo statomos palapinės, įgriuvų vietose lietaus kanalizacijos tinklai ir šuliniai atkasami ir remontuojami, nors šlaitus jau ėmė dengti sniegas...
„2010 m. atlikus I etapo Gedimino kalno būklę stabilizuojančius ir aiškiai matomų avarijos grėsmę sukeliančių deformacijų pašalinimo darbus, tokius kaip esamos lietaus nuotekynės neatidėliotini remonto darbai bei kalno aikštelėje ir šlaituose atsiradusių įgriuvų ir smegduobių likvidavimo, taip pat pėsčiųjų tako remonto darbai, 2011–2014 m. darbai buvo tęsiami pagal II etapo tvarkybos darbų programą. Kadangi Gedimino kalnas yra sandara piliakalnio ir ant jo stovinčių bei jį remiančių statinių, kurie atskirai reaguoja į vykstančius šlaitų destrukcinius procesus, buvo priimtas sprendimas juos tvarkyti atskiromis dalimis, palaipsniui. Buvo pasirinktos tokios tvarkybos darbų kryptys, kaip medžių šalinimas etapais, šiaurinės atraminės sienos, Pietinio, Šiaurinio bokštų, pilies gynybinės sienos liekanų avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo darbai“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus architektė Asta Meškauskienė. Pasak jos, pasirinktas tvarkybos darbų būdas pagal komplekso dalis leido suplanuoti nenutrūkstamą tyrimų, projektinių pasiūlymų, tvarkybos darbų projektų rengimą, ekspertizių atlikimą ir planingai vykdyti šiuos darbus.
90 proc. Gedimino kalno ir jo statinių tvarkybos darbų projektų rengė ir projektų vykdymo priežiūrą atliko UAB Projektavimo ir restauravimo instituto specialistai.
Autentika diktuoja technologijas
Pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių reikalavimus bet kokie tvarkybos darbai, susiję su žemės judinimu ant Gedimino kalno, gali būti atliekami tik kartu su archeologiniais tyrimais arba po jų. Jei tvarkomi supiltiniai gruntai, archeologo priežiūra būtina, pasiekus nejudintus gruntus.
Visi drenažo darbai atlikti ne ardomuoju, o prastūmimo būdu: naudojant seną lietaus kanalizacijos sistemą ir į senus vamzdžius prakišant naujus, plastikinius, taigi jokių didelių žemės kasimo darbų nebuvo atliekama. Visus lietaus nuotekynės ir drenažo tvarkymo darbus atliko UAB „Grundolita“.
Didžioji dalis Gedimino kalno tvarkybos darbų buvo vykdoma rankiniu būdu. Lengvi krovininiai automobiliai naudoti tik medžiagoms ir gruntui atvežti ar išvežti. Pasak UAB „Nivara“ technikos direktoriaus ir statybos vadovo Zeno Kaminsko, šio objekto darbų išskirtinumas – fiziškai ir technologiškai sudėtingi darbai.
„Gynybinėms sienoms restauruoti tenka ieškoti akmenų, atitinkančių autentiškus, o jų sunaudojama keli šimtai kubinių metrų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, tačiau bet kokie akmenys netinka, juk mūrijame juos tam tikrų gabaritų, gražiai eilėmis. Paieška sudėtinga: ieškome pas ūkininkus, skaldynuose, karjeruose, o iš tikrųjų galime panaudoti tik maždaug penktadalį rastų akmenų.“
Darbams tinkami apie 50 cm skersmens lauko rieduliai, kiekvienas jų sveria nuo 100 iki 200 kg. Galima įsivaizduoti, kaip sudėtinga juos pakelti į kalno viršų! Z. Kaminskas pabrėžia, kad įmonei teko investuoti į specialią techniką: buvo nupirktas specialus mažesnis sunkvežimis, galintis užvažiuoti iki pat kalno viršūnės, tačiau vis tiek dauguma darbų galima atlikti tik rankomis. Taigi darbų sąnaudos tikrai nemenkos... Juk į kalno viršų tenka gabenti ir kitą sunkiąją techniką. Įmonės specialistai prieš porą metų su panašia darbų specifika susidūrė rekonstruodami Liubavo malūną, tačiau technikos vadovas pripažįsta, kad ten viskas buvo paprasčiau. „Gedimino pilis – unikalus objektas, todėl stengiamės parinkti kiek įmanoma autentiškesnes medžiagas, – sako Z. Kaminskas. – Tarkime, restauruojant šiaurinę atraminę sieną teko rinktis brangias belgiškas plytas, kurių viena kainuoja apie 17 litų. Skiedinys joms mūryti – jo sudėtis, spalva, užpildų dydis – taip pat negali būti įprastas, nes turi atrodyti lyg senovinis. Dėl to įmonei teko gaminti specialų skiedinį.
Medžiai iškeliavo...
Per antrąjį darbų etapą buvo sutvirtintos kalno papėdės, naudojant lauko akmenis, restauruotos atraminės sienutės ir nuogrindos, pradėti erozijos pažeistų šlaitų stabilizavimo darbai, taip pat tvarkomos atsidengusių rostverkų ir gręžtinių polių vietos.
Tvarkybos proceso metu vienas iš problematiškiausių sprendimų buvo pašalinti ant Gedimino kalno šlaitų augančius medžius. „Šis sprendimas nebuvo lengvas, bet, mano įsitikinimu, teisingas, – tvirtina „VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius ir savo įsitikinimą grindžia istorine Pilies kalno paskirtimi ir medžių daryta žala kalno šlaitams. – Nors dalis visuomenės reiškė pasipiktinimą, kad medžius čia gali kirsti tik vandalai, bet istoriškai tai piliakalnis – gynybinis įtvirtinimas, ir ant tokių įtvirtinimų senovėje medžiai negalėjo augti. Taigi dabar Gedimino kalnas atspindi istorinę praeitį. Be to, medžiai taip pat susiję su kalno erozija: jų šaknų vainikai išsiplėtoję, o kai lyja lietus ir pučia smarkus vėjas, medis juda, jo šaknų vainikas irgi juda ir pakelia žemes. Tada po juo pateka vanduo... Geriausiai šlaitus sutvirtina velėna, o po medžiais žolės buvo labai nedaug, ir visa tai taip pat itin silpnino kalno šlaitus. Todėl ir buvo priimtas sprendimas medžius iškirsti.“ Pasak direktoriaus, nukirtus medžius buvo stengiamasi šlaitus apželdinti kuo greičiau, ne tik sėta žolė, bet daug kur šlaitai ir velėnuoti, kad tik jų neplautų vanduo. Visus šlaitų tvarkybos darbus atliko AB „Panevėžio trestas“: žolės sėjimo, šlaitų velėnavimo, medžių pjovimo, įgriuvų šalinimo, pėsčiųjų tako remonto darbus ir kt.
Medžiai kirsti taip pat etapais: pirmiausia pašalinti augantys per arti statinių, taip pat augantys ant apatinio akmenimis tvirtinto šlaito ir šaknimis jį ardantys. Iškirsti ligoti, apdžiūvę, beveik statmenai su šlaitu pasvirę medžiai, sudarantys sąlygas nuošliaužoms rastis, taip pat augantys grupėmis, užgožti, menko estetinio vaizdo medžiai. Paskutinis medis nukirstas 2013-ųjų balandžio viduryje.
Specialistų nuomone, želdiniai buvo kalno vertingąsias savybes žalojantis veiksnys, o ne funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai su Vilniaus piliaviete susiję elementai. Atliekant darbus pradėjo ryškėti piliakalnio siluetas ir atsirado galimybė suvokti buvusios Vilniaus pilies su gynybine siena užstatymą, o nuo viršutinės sienos atsivėrė nuostabus Senamiesčio vaizdas.
Tvarkomi ir statiniai
Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies tvarkybos projektuose daug dėmesio skiriama ir statiniams. Pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistų sudarytas ir aprobuotas programas bei UAB Projektavimo ir restauravimo instituto parengtus projektus įvykdyti Šiaurinės atraminės sienos
1 dalies (tarp Senojo arsenalo vakarinio korpuso ir Pilininko namo) ir 2 dalies (tarp Senojo arsenalo rytinio korpuso ir bibliotekos) tvarkybos darbai, baigiami Pietinio bokšto ir Šiaurinio bokšto, Aukštutinės pilies Rūmų liekanų ir pilies gynybinės sienos liekanų avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo ir restauravimo darbai.
Nustačius, kad gynybinės sienos zondažuose eksponuojamų autentiškų fragmentų erozija ypač suaktyvėjo, nuspręsta autentišką mūrą nuvalyti, įtvirtinti judančius akmenis ir plytas, mūrą konservuoti ir užmūryti eilėmis, klojant akmenis su plytų intarpais iki viso gynybinės sienos storio ir inkaruojant naują mūrą su senu, o betoninius apsauginius (zondažų) stogelius ir juos remiančias metalines kolonas išmontuoti.
Restauruojant gynybinę sieną buvo atsisakyta mūro viršaus uždengimo akmenų „karūnėle“ ant hidroizoliacinio sluoksnio. Buvo priimtas sprendimas viršutinę akmenų eilę mūryti ant polimerinio skiedinio, kartu skiediniu užtaisant ir siūles tarp akmenų. Tokia mūro apsaugos nuo atmosferos poveikio metodika taikoma ir restauruojant visą gynybinę sieną.
Remontuojami skeltų akmenų laiptai prie Aukštutinės pilies rūmų šiaurinio fasado – jie siaurinami, o vietoj nuardytos dalies įrengiami vandens nuvedimo latakai. Atliekama ir daug kitų darbų, tarp jų – ir Vakarinio bokšto, visiems mums įkūnijančio Gedimino pilį, fasadų plytų mūro konservavimas ir restauravimas. „Nuo Aukštutinės pilies rūmų sienų pašalinome stogelius, nes čerpių dangos būklė buvo kritiška (šiuos darbus atliko UAB „Jogrida“ specialistai). Po stogeliais esamų sienų viršus yra padengtas betonu, perteptu bituminiu apsauginiu sluoksniu, kraštai apskardinti, todėl rūmų sienos yra apsaugotos“, – sako LNM architektė A. Meškauskienė.
Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies priežiūros darbus Lietuvos nacionalinis muziejus 2013 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse apdovanotas Didžiuoju prizu.
Ateities vizija
„Dabar nauju rakursu atsivėręs Gedimino pilies kalnas puikuojasi televizijų užsklandose ir užsienio leidiniuose, jo išryškėjusi istorinė didybė priverčia stabtelėti ir pakelti galvą ne vieną vilnietį ar sostinės svečią, – sako VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius V. Drumsta, – bet mes visas tvarkybos priemones čia taikėme ne dėl grožio, o pirmiausia, kad pašalintume avarinę grėsmę ir išsaugotume šį mums ypatingą kultūros paveldo objektą.“ Pasak specialistų, Gedimino kalne nuolat vyksta geologiniai pokyčiai, tad būtina neapsiriboti atliktais pirmojo ir antrojo etapo darbais, bet tęsti kalno ir statinių tyrimo, stebėjimo ir tvarkymo darbus – įrengti kalno ir pagrindinio tako apšvietimą (šiuo metu apšviestas tik Vakarinis bokštas), atlikti šaltinėlio rekonstrukciją (nesutvarkyta vandens nuvedimo sistema), pakeisti susidėvėjusį keltuvą į naujos technologijos, jį įkomponuojant į Šiaurinio bokšto atkuriamus fragmentus, ir atlikti blogėjančios būklės Vakarinės atraminės sienos tvarkybos darbus.
Gedimino kalnas vertas nuolatinio specialistų dėmesio, nes tai yra Lietuvos valstybingumo ir šalies sostinės simboliu tapęs kultūros paveldo objektas, kuris per visą mūsų istoriją buvo viena iš svarbiausių Vilniaus dominančių.
