Vikingai, tradiciškai vaizduojami kaip primityvūs barzdoti kariai, mėgo kai kuriuos prabangos daiktus. Šimtai Europoje užkastų sidabro lobių liudija, kad vikingus, gyvenusius daugiau nei prieš 1 000 metų, viliojo sidabras.
„Akivaizdu, kad jiems patiko šie daiktai, – sako Oksfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje archeologė dr. Jane Kershaw. – Tai vienas iš nedaugelio iš to amžiaus išlikusių apčiuopiamų dalykų.“
Turtinga istorija
Skandinavijoje apie 750 m., prasidėjus 300 metų trukmės vikingų erai, sidabras jau buvo laikomas brangiuoju metalu. Dar IV tūkst. pr. Kr. Senovės Egipte jį vertino labiau nei auksą, o VI a. pr. Kr. Mažosios Azijos vakarinės dalies gyventojai lydai jį naudojo kaldinti monetoms.
Žvelgiant į sidabro istoriją, galima sužinoti apie senovės civilizacijų poslinkius ir raidą, taip pat pinigų kilmę. Tai netgi keičia kai kuriuos seniai įsigalėjusius požiūrius į praeities tautas.
Mokslinių tyrimų projektui, kuriam suteiktas ES finansavimas ir kurio tikslas – įvertinti sidabro vaidmenį vikingų gyvenime, vadovaujanti J. Kershaw abejoja tradiciniu vikingų, kaip bauginančių įsibrovėlių į Vakarų Europą, vaizdavimu.
Pasak jos, vikingams didelę įtaką darė VIII a. prasidėjęs islamo aukso amžius.
„Neradome daug įrodymų, kad vikingai būtų daug grobio prisiplėšę rengdami žygius į Vakarus, – teigia J. Kershaw. – Priešingai – svarbus vikingų amžiaus variklis buvo sidabro paieškos islamo kraštuose.“
Jos mokslinių tyrimų projektas SILVER buvo pradėtas 2019 m. kovo mėn. ir turėtų būti vykdomas iki 2024 m. Jame taip pat dalyvauja Amsterdamo laisvojo universiteto Nyderlanduose Žemės mokslų ekspertas dr. Stephenas Merkelis ir monetų specialistas Janis Oravisjӓrvis iš Oulu universiteto Suomijoje.
„Kultūros chameleonai“
Šie trys tyrėjai, naudodami lazerius, paėmė mikromėginius iš muziejuose saugomų sidabrinių monetų ir išanalizavo metalų, įskaitant šviną, pėdsakus.
Skirtingų švino atmainų, arba izotopų, tyrimas padėjo išsiaiškinti šaltinių rūdas ir kartu suteikė naujos informacijos apie vikingų amžiaus ištakas.
Įprasta manyti, kad vikingų era prasidėjo 793 m., jiems užpuolus Lindisfarno salą prie Anglijos šiaurės rytų pakrantės, ir kad jie užmezgė prekybinius ryšius su islamo kalifatais tik X a.
Tačiau didelė dalis islamo kraštų sidabro, rasto J. Kershaw tyrinėtuose lobiuose, leidžia manyti, kad vikingai į rytus galėjo keliauti daug anksčiau – maždaug nuo 750 m. Vėliau jie sukūrė plačius pasaulinės prekybos kelius į rytus ir pietus, kartu plėtėsi ir Vakarų Europoje.
„Šie prekybos tinklai driekiasi nuo Šiaurės Afrikos iki Bagdado, per Kaspijos jūrą, Ukrainą ir Rusiją iki Baltijos jūros ir Skandinavijos, – pasakoja J. Kershaw. – Tai didžiulis sidabro srautas į vieną pusę ir prekių bei žmonių srautas į kitą pusę jau IX a.“
Pasak jos, ši informacija taip pat atskleidžia, kad vikingai buvo „kultūros chameleonai“.
J. Kershaw nori, kad jos komandos atlikto tyrimo rezultatai ne tik iš naujo atkreiptų dėmesį į vikingų ekspansiją į rytus, bet ir prisidėtų prie kitų civilizacijų istorijos tyrimų.
„Tikiuosi, kad tai paskatins iš naujo įvertinti ankstyvuosius vikingų žygių į Europą etapus, – sako ji. – Taip pat tikiuosi, kad žmonės pasinaudos šiais metodais ir pritaikys juos savo tyrimų srityje.“
Piniginiai reikalai
Būtent tuo rūpinamasi įgyvendinant kitą ES finansuojamą projektą.
Jis taip pat vadinamas SILVER ir juo siekiama atskleisti pinigų ir prekybos istoriją, išsamiau analizuojant senovės Viduržemio jūros regiono imperijas, įskaitant Graikiją, Persiją ir Romą.
Šešerius su puse metų trunkančiam projektui, kurį planuojama baigti 2024 m. kovą, vadovauja profesorius Francis Albarède’as, Liono École Normale Supérieure Prancūzijoje geochemikas.
Išanalizavęs švino ir sidabro izotopus, F. Albarède’as teigia, kad sidabro monetų kaldinimas Viduržemio jūros regione sudarė prielaidas susiformuoti demokratijoms V a. pr. Kr.
„Manau, kad sidabras buvo labai svarbus demokratijos atsiradimui, nes padėjo žmonėms būti išgirstiems ir suprastiems“, – sako jis.
Samdinių balsai
Pasak F. Albarède’o, yra įrodymų, kad Persijos Achemenidų imperija naudojo sidabrines monetas samdydama dideles graikų pėstininkų armijas.
Jis pasakoja, kad šie „hoplitai“, grįžę namo su daugybe pinigų, suformavo ambicingą viduriniąją klasę, padėjusią plisti demokratijai.
Samdiniai taip pat perskirstė sidabrą Viduržemio jūros regione. Albarède’o teigimu, tik taip galima paaiškinti metalo perteklių sidabro neišgaunančiose valstybėse aplink Egėjo jūrą ir senovės graikų kolonizuotose pietų Italijos pakrančių teritorijose.
„Matome, kad sidabras skatina tolimus mainus“, – teigia jis.
Jo komanda taip pat nustatė, kad sidabro kasyklos senovėje buvo labiau paplitusios, nei manyta anksčiau. Lavrijo sidabro kasyklos netoli Atėnų 480 m. pr. Kr. šiuolaikinės Graikijos sostinei padėjo tapti pagrindine Graikijos galia ir prisidėjo prie jos, kaip rytinės Viduržemio jūros regiono dalies pinigų centro, vaidmens.
Praeities ir dabarties pamokos
Tyrėjai rado būdą, kaip atsekti metalo kilmę, naudojant ne tik švino, bet ir sidabro izotopus.
Anksčiau tai buvo sudėtinga, nes sidabro izotopų santykis monetose skyrėsi per mažai, kad būtų galima nustatyti kasyklas, iš kurių buvo išgautas sidabras.
Tačiau kai F. Albarède’o komanda ištyrė rūdas, iki jos buvo paverstos monetomis, jie nustatė kur kas didesnius skirtumus. Tai leido tyrėjams atmesti konkrečias kasyklas kaip sidabro kilmės vietas.
„Švino izotopai rodo galimas sidabro kilmės vietas, o sidabro izotopai rodo, iš kur sidabras negali būti kilęs, – paaiškina F. Albarède’as. – Sudėję šiuos skirtingus duomenis, galime geriau suprasti, kokie šaltiniai galimi.“
Galimos kilmės vietos, be Lavrijo, yra šiaurės Graikijos Chalkidikės regionas ir Taso, Sifno bei Eubojos salos.
Jo komanda taip pat gilinasi į priežastis, dėl kurių žmonės pirmą kartą kaldino monetas. Jų nuomone, sidabro monetos itin prisidėjo spartinant sandorius, nes buvo atsparios irimui, palyginti lengvos ir ne tokios vertingos kaip auksas.
„Monetų kaldinimas pagreitina pinigų apyvartą ir išlaisvina iš svorio tironijos, – pasakoja F. Albarède’as. – Tokių krizių kaip karas metu tai labai svarbu.“
Jis mano, kad praeitis gali pasiūlyti pamokų šiuolaikinei visuomenei, atrandant esminius ryšius tarp piniginių ir prekybos sistemų. Pavyzdžiui, kai graikų dirvožemis pasidarė nualintas, jie kreipėsi į Egiptą prašydami kviečių mainais į sidabrą.
F. Albarède’as įžvelgia dar vieną ryšį tarp praeities ir dabarties – tebesitęsiančią socialinę nelygybę ir jos destabilizuojantį poveikį.
„Turėtume pasimokyti iš senovės visuomenių nelaimių ir jų socialinių išvadų“, – teigia jis.
