E. Leichteris vadovavo darbo grupei, diskutavusiai mokslo ir studijų bendradarbiavimo su verslu ilgalaikes perspektyvas. Ekspertų įžvalgos sugulė į viziją „Mokslioji Lietuva 2030 m.“, kuri penktadienį aptarta Lietuvos mokslų akademijoje surengtoje konferencijoje.
Pranešimą konferencijoje skaitęs E. Leichteris atsakė į DELFI klausimus.
- Kokias pagrindines verslo ir mokslo bendradarbiavimo problemas matote?
- Žiūrint Lietuvos lygmeniu, bendradarbiavimo tiesiog nėra. Yra tam tikrų oazių, kur bendradarbiavimas vyksta labai gerai, tačiau jos yra tik ten, kur istoriškai susiklosčiusi sankloda. Pavyzdžiui, lazerių sektorius bendradarbiauja labai gerai – yra Lietuvos lazerinių įmonių, yra Fizikos fakultetas, jie seniai draugauja.
Kituose sektoriuose tokios tradicijos nėra, bendradarbiavimas skatinamas tik valstybės pinigais.
Labai geras specialistas, 30 metų verslo ir mokslo bendradarbiavimo srityje išdirbęs užsienietis man pasakė: jūs neįsivaizduojate, ką gali padaryti pinigai, jeigu jie nuosekliai, ilgą laiką ir nuolat į kurią nors sritį investuojami.
Reikia kalbėti apie nuoseklios politikos buvimą.
- Sakote, Lietuvoje nėra mokslo verslo bendradarbiavimo tradicijų. Kokios pagrindinės to priežastys?
- Pagrindinė priežastis turbūt - mūsų homo sovieticus. Ten nelabai buvo galima diskutuoti, nėra diskusijos tradicijos. Taip pats visos mūsų diskusijos dažniausia baigiasi apsikeitimu nuomonėmis, o turėtų būti vienos plytos statymas prie kitos ir užaugimas iki kažkokių sprendimų.
- Kokiu principu veikia verslo ir mokslo bendradarbiavimas?
- Jeigu kalbame apie verslą, kuris pagrįstas mokslu, reiškia, kad jie naudoja tokias žinias, kurios realiai gali konkuruoti globaliu lygmeniu. Mes visi to siekiame. Lietuvos rinka – daugiausiai 3 milijonai. Tu gali nebent šokoladukus gaminti, kad visus pasiektum. Ir tai sveikuolių nepasieksi.
Jeigu imi pasaulinę rinką, vienu nedideliu mokslu pagrįstu sprendimu gali uždirbti labai daug. Jeigu tu patenki į JAV rinką, kur visi turtingi, iš viso gali daug uždirbti. Iš tų pinigų vėl gali investuoti į mokslą ir panašiai.
Žinios – pinigai, investuoti į žinias. Tu į universitetus investuoji pinigus, gauni daug žinių. Ką daro verslas – iš tų žinių vėl uždirba pinigus, kuriuos vėl turi investuoti.
- Kaip jūsų vadovauta darbo grupė įsivaizduoja mokslą ir verslą 2030 m.?
- Vienas pagrindinių ekspertų išsakytų motyvų buvo tas, kad reikia išlaisvinti žmogų. Šiandien kalbėjau apie pinigų nekainuojančius dalykus – išlaisvinti mokslininką, universitetą nuo biurokratijos. Išlaisvinti verslininką nuo tam tikrų apribojimų, sukurti aplinką, kurioje jie galėtų veikti.
Kitas dalykas – paskatinti veikti. Paskatinimą geriausia matau per gerus pavyzdžius. Atsirado keletas lietuviškų įmonėlių, kurios padarė tarptautinę karjerą – jau kiti lietuviai tiki, kad čia ne tik Silicio slėnis gali padaryti, bet ir mes. Geriausi pavyzdžiai – visiems žinomas „GetJar“ ir Ilja Laursas. Jis nuolat dalijasi savo patirtimi, jaunimas vos ne meldžiasi jam ir eina kalbėtis, prašo patarimų.
- Kokią situaciją įsivaizduojate 2030 – ar neteks konstatuoti, kad bendradarbiavimo taip ir nepadaugėjo?
- Esu optimistas, didžiausias viltis dedu į globalius lietuvius, kurie šiuo metu masiškai išvažiuoja. Bet jie užsienyje greitai gauna kitų įgūdžių, kitokio požiūrio. Kadangi jaučiu, kad jie nuolat domisi Lietuva, galvoja, kaip čia grįžti, į juos dedu viltį, kad atvažiuos ir sukurs.
Žmonėms, kurie dabar uždaryti sistemoje, iš jos išeiti sunku.
