Kaip rašo „Reuters“, šiemet ypatingai stipriai nuseko Tibro upė, todėl ėmė matytis akmeninio Pons Neronianus (Nerono tilo) griuvėsiai.
Penktasis Romos imperatorius Neronas, kuris valdė imperiją 54–68 m. po Kristaus, vertinamas prieštaringai – jis statė visuomeninius statinius, laimėjo daug mūšių užsienyje, tiesa, per mažai gilinosi į politiką, daug savo laiko skyrė menams, muzikai ir kovos vežimų lenktynėms.
Jam valdant ištuštėjo Romos iždai – didelė dalis lėšų buvo skirta Aukso rūmų statybai – juos Neronas pastatė Romos centre po gaisro. Šis imperatorius nužudė savo motiną ir vieną iš savo žmonų. Jis dėjo daug pastangų, kad atstatytų Romą po didžiulio 64 m. kilusio gaisro. 68-ais m. Senatas paskelbė Neroną visuomenės priešu, tada jis nusižudė.
„Live Science“ pakalbino kelis mokslo srities ekspertus. Jie teigė, kad tilto griuvėsiai iš tiesų matosi, upėje nusekus vandeniui, ir pabrėžė – nors tiltas vadinamas Nerono, nėra tiksliai žinoma, kad jį pastatė šis imperatorius.
„Romėnų tilto griuvėsiai matosi, kai nusenka Tibro upė, o ji nusenka, kai kyla sausra arba iškrenta labai mažai kritulių“, – aiškino archeologas Robertas Coatesas-Stephensas.
Keli šaltiniai sakė „Live Science“, kad tiltas greičiausiai buvo pastatytas dar iki Nerono valdymo laikų. „Nežinoma, kada tiksliai pastatytas tiltas, turint omenyje, kad jis egzistavo iki Nerono valdymo; veikiausiai Pons Neronianus buvo rekonstruotas ankstesnis tiltas, aiškino Londono universiteto architektūros istorijos dėstytojas Nicholasas Temple‘as.
„Pavadinimas Pons Neronianus atsiranda tik 12 a. Romos architektūros paminklų kataloguose, –teigė R. Coatesas-Stephensas. – Iš tiesų Nerono laikais dabartinio Vatikano teritorijoje buvo daug sodų ir statinių, tikėtina, kad tuo metu tiltas buvo reikalingas susisiekimui.“
Pastatytas netinkamoje vietoje?
Kelių mokslininkų teigimu, tiltas pastatytas netinkamoje vietoje.
„Tiltas buvo pastatytas dideliame linkyje upės salpoje, tai – prastas sprendimas, – elektroniniame laiške paaiškino Teksaso universiteto dėstytojas Rabunas Tayloras. Jo teigimu, upės salpa užliejama vandens, ji keičia formą, tilto atramos netenka stabilumo.
Pasak mokslininko, greičiausiai taip ir atsitiko Nerono tiltui, tikėtina, kad tai įvyko 200-ųjų m. po Kristaus viduryje, praėjus beveik dviem amžiams po Nerono mirties. R. Tyloras, patyrinėjęs tilto istoriją, padarė išvadą, kad akmeninės atramos buvo išmontuotos ir panaudotos naujam tiltui kitoje, stabilesnėje vietoje, esančioje žemiau pasroviui.
Pons Neronianus tiltas jungė Romą su regionu, kuris tuo metu lėtai vystėsi. Viename upės krante buvo nusausinta pelkė, o toje vietoje stovėjo pirčių ir šventyklų, taip pat vykdavo kariniai paradai, kitoje pusėje tiltas jungė su dabartiniu Vatikanu, ten stovėjo keli dideli namai.
„Reikėjo perėjimo tarp dviejų Tibro krantų, tiesa [dabartinio] Vatikano teritorijoje iki 64 m. gaisro stovėjo daugiausia privatūs namai“, aiškino anksčiau klasikinę literatūrą Djuko universitete dėsčiusi Mary Boatwright. Pasak jos, tik 130 m. po Kristaus tas regionas ėmė vystytis.
„Šiaip ar taip, tiltas turėjo svarbos Romai kariniu ir religiniu aspektu, – teigė N. Temple‘as. – Tiltas buvo svarbus ir strategiškai, ir simboliškai. Viena tilto pusė vedė į vietą, kurioje vykdavo kariuomenės triumfo eisenos (politiniu ir religiniu aspektu reikšmingas paradas po pergalės). Tiksli šio parado vieta nežinoma, bet tikėtina, kad Pons Neronianus (ir prieš jį stovėjęs tiltas) buvo naudojamas būtent šiuo tikslu.“
Gali būti, kad tiltu gabendavo aukšto rango kalinius, pridūrė N. Temple‘as. Gali būti, kad šiuo tiltu vedė ir šv. Petrą, kurį vėliau nukryžiavo Vatikano kalne 64 m. po Kristaus.
Priklausomai nuo to, kaip klimato kaita paveiks Tibro vandens lygį, tikėtina, kad tilto griuvėsiai dažniau matysis. M. Boatwright teigė, kad jai asmeniškai norėtųsi, jog tiltas matytųsi rečiau, o Italijai nekeltų grėsmės sausra.
Šaltiniai:
