Juokas yra socialiniai klijai, kurie sujungia žmones, padeda susigaudyti ir palengvina įvairias patirtis bei susitikimus. Vis dėlto mokslinių žinių, kaip tai veikia, yra labai nedaug.
Teigiamos vibracijos
„Juokas yra labai svarbus mūsų žmogiškajai koordinavimo ir bendravimo su kitais žmonėmis patirčiai, tačiau apie jį mažai ką žinome“, – teigia Vienos universiteto Austrijoje raidos psichologijos profesorė Stefanie Höhl.
S. Höhl dirba ties projektu „Laughing Together“ (liet. Juokimės kartu), kuris yra vienas iš dviejų ES finansuojamų tyrimų, suteikiančių laimės temai naują kryptį.
Psichologijos ir neuromokslų tyrimuose juoką užgožė neatidėliotinas medicininis poreikis tirti neigiamas emocijas, turinčias įtakos psichikos sveikatai, pavyzdžiui, nerimą ir baimę. Norint veiksmingai gydyti pacientus, klinikinėje praktikoje reikia geriau suprasti šias emocijas.
„Teigiamos emocijos, pavyzdžiui, juokas, nėra taip gerai ištyrinėtos, nes jų visuomeninis ir klinikinis poveikis nėra toks tiesioginis, – aiškina Vienos universitete dirbanti tyrinėtoja dr. Carolina Pletti. – Visgi, jei norime paskatinti žmonių gerovę, turime didinti teigiamų ir mažinti neigiamų emocijų kiekį.“
Juoko galią pralaužti ledus ir nutiesti kelią socialiniam ryšiui nesunku suvokti. Juokiantis organizme išsiskiria endorfinai, kurie paskatina gerą savijautą. Kas gi nesijaučia geriau po linksmai praleisto vakaro su draugais?
Būtent apie tai, kas vyksta smegenyse, C. Pletti ir S. Höhl nori daugiau išsiaiškinti per dvejų metų trukmės projektą, kuris tęsis iki 2024 m. kovo mėn.
Dvigubai daugiau juoko
Abi ekspertės savanorius suskirstė poromis, kad stebėtų jų smegenų veiklą, kai abu dalyviai iš ko nors juokiasi vienu metu, o pramogai pasitelkė kai kuriuos juokingiausius gyvūnų vaizdelius iš „YouTube“.
Smegenų veikla yra ritmiška. Jau žinoma, kad kalba ir muzika padeda sinchronizuoti žmonių smegenų ritmus.
Kai du protai prisitaiko prie to paties bangos ilgio, jie greičiau apdoroja informaciją. Dėl to komunikacija tampa sklandesnė, lengviau bendrauti ir bendradarbiauti.
Tai pirmas kartas, kai mokslininkai ištyrė dvejų smegenų sąveikos dinamiką tikruoju laiku ir juoko poveikį tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
„Manome, kad juokas gali būti labai palankus, veiksnys, padedantis suderinti žmonių smegenų veiklą, – teigia S. Höhl. – Tai tikrai socialinis signalas ir, mokslinių tyrimų požiūriu, trūkstama dėlionės dalis.“
Smegenų vaizdavimo technologinė įranga, ant galvos uždedama kaip plaukimo kepuraitė, fiksuoja smegenų veiklą, kol dalyviai žiūri juokingus vaizdo įrašus, juokiasi iš paiko žodžių žaidimo ir laisvai bendrauja. Būtent šis paskutinis etapas parodo, ar juokas gali paskatinti smegenų sinchronizaciją.
Netikėti rezultatai
Pirmieji rezultatai, gauti atliekant eksperimentus su suaugusiaisiais, pateikė staigmeną. Taip, bendras juokas iš tiesų sustiprina neuronų sinchroniškumą, tačiau neilgam. Tyrėjai nustatė penkių minučių intervalą, per kurį žmonės prisitaiko prie vienas kito smegenų ritmo, o vėliau efektas išnyksta.
Mokslininkai tirs asmenybės įtaką ir tikisi išplėsti tyrimą, kad galėtų patikrinti, kas vyksta, jei žmonės jau pažįsta vienas kitą. Ateityje atliekant tyrimus taip pat gali būti aiškinamasi, ką galima padaryti, kad šis sinchroniškumo intervalas būtų ilgesnis.
Tuo tarpu tyrėjai daugiau dėmesio skiria vaikų tyrimui, priversdami juos juoktis iš juokingų gyvūnų vaizdo įrašų ar animacinių filmukų, o tada įvertindami, kas vyksta jų smegenyse, kai jie bendradarbiauja žaisdami žaidimą.
Šis atskiras tyrimas yra vienas iš nedaugelio, kuriame nagrinėjama, kaip ikimokyklinio amžiaus vaikai bendrauja tarpusavyje ir kaip vyksta bendradarbiavimo bei smegenų sinchronizavimo procesai.
Jei paaiškės, kad bendras juokas skatina pozityvų elgesį ir padeda vaikams sutarti, tyrėjai teigia, kad vieną dieną juokas galėtų tapti ugdymo metodu mokyklose, be to, galėtų būti taikomas ir suaugusiųjų darbo pasaulyje.
Emocinis spektras
Positive Emotions Project arba PEP (liet. Pozityvių emocijų projektas) sutelkė dėmesį į 17 emocijų, įskaitant dėkingumą, susižavėjimą, linksmumą, užuojautą ir palengvėjimą, kurios anksčiau nebuvo pakankamai išsamiai ir koordinuotai ištirtos.
Šešerius metus trukusi iniciatyva, kuriai vadovauja Amsterdamo universiteto (Nyderlandai) socialinė psichologė dr. Disa Sauter, baigiasi šių metų rugpjūtį.
Dalyvaudami projekte bendradarbiavo daugiau nei 60 tyrinėtojų iš viso pasaulio. Jo metu buvo analizuojamos daugiau nei 30 000 žmonių visame pasaulyje mintys ir jausmai, siekiant palyginti skirtingus teigiamus emocinius išgyvenimus.
„Svarbiausias projekto tikslas – daug išsamiau ištirti teigiamas emocijas, – teigia D. Sauter. – Tai vadinama tiesiog „laime“, tačiau mes žvelgiame plačiau ir siekiame išsiaiškinti, ar skirtingų tipų teigiamos emocijos gali veikti skirtingai.“
Atminties takai
Be veido išraiškų ir socialinių normų, susijusių su tuo, kaip ir kada žmonės rodo teigiamas emocijas, tyrimo, pagrindinė projekto kryptis – vokalizacija.
Tyrėjai pakvietė dalyvius papasakoti smagius prisiminimus ir fiksavo jų veido išraiškas bei juoką.
Ilgainiui išsamus supratimas apie tai, kaip žmonės atrodo ir kalba, kai patiria įvairias emocijas, galėtų padėti dirbti su žmonėmis, kurie negali bendrauti žodžiais, pavyzdžiui, su kūdikiais ir mažais vaikais.
Šios išvados taip pat galėtų būti naudingos žmonėms, kuriems kartais sunku perteikti emocijas, įskaitant autizmo spektro sutrikimą turinčius ir demencija sergančius asmenis.
Tai projektas, kuriuo siekiama kartografuoti dar neatrastą žmogaus emocijų teritoriją skirtingose kultūrose. Bėgant laikui rezultatai gali tapti vertingu šaltiniu kuriant technologijas, padedančias perteikti žmonių emocijas.
Niekada nenuobodu
Kol kas D. Sauter ir C. Pletti neabejoja, kad juokas yra užkrečiamas ir labai naudingas. „Žmonių nereikia labai raginti juoktis“, – teigia D. Sauter.
C. Pletti tam pritaria, paminėdama dar vieną savo projekto staigmeną: tyrimo scenarijai, kuriais buvo siekiama sumažinti tikimybę, kad dalyviai juoksis, nedavė rezultatų.
„Net jei duosite žmonėms labai nuobodžią užduotį, pavyzdžiui, dirbti su instrukcijų vadovu, jie bandys sugalvoti juokingų dalykų, kad situacija nebūtų tokia nemaloni, ir vis tiek juoksis, – pasakoja ji. – Visiškai atsikratyti juoko beveik neįmanoma.“
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.
