Iš kitos pusės, supernovų sprogimų modeliai rodo, kad susidarančios juodosios skylės turėtų būti tris arba daugiau kartų masyvesnės už Saulę. Taigi kompaktiškų objektų, kurių masė yra tarp 2,16 ir 3 Saulės masių, tiesiog neturėtų būti.
Žinoma, gamta yra kupina staigmenų – praeitą savaitę paskelbta pernai rugsėjį aptikto gravitacinių bangų signalo analizė: signalą paskleidė 23 Saulės masių juodoji skylė, susijungianti su 2,6 karto už Saulę masyvesniu objektu.
Signalas atsklido iš maždaug 240 megaparsekų atstumo; palyginimui, Andromedos galaktika nuo mūsų nutolusi mažiau nei vieną megaparseką. Tai yra kone šešis kartus didesnis nuotolis, nei pirmojo dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimo signalo, aptikto 2017 metais. Jei įvykio metu buvo išspinduliuota kiek nors elektromagnetinės spinduliuotės – gama spindulių žybsnis ar kas nors panašaus – jos aptikti nepavyko.
Šis įvykis taip pat yra susijungimas su didžiausiu masių santykiu – didesnis kūnas kone devynis kartus masyvesnis už mažesnįjį. Tyrėjai įvertino, kad tokių ekstremalių susijungimų dažnis turėtų būti 1-23 per metus viename kubiniame gigaparseke, taigi yra šansų jų aptikti ir daugiau. Tada gal pavyks atsakyti ir koks yra mažesnysis objektas – netikėtai masyvi neutroninė žvaigždė ar netikėtai maža juodoji skylė. Taip pat visiškai neaišku, kaip ši pora susiformavo – nors yra teorinių modelių, paaiškinančių tokio didelio masių santykio dvinarių sistemų atsiradimą, jie prognozuoja gerokai kitokias sistemos narių mases ir jų egzistavimo dažnumą.