Jau dvylika metų esate tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius. Taip pat netrukus pasirodys ir Jūsų rašyta mokslo populiarinimo knyga „42 istorijos apie Visatą, žvaigždes, gyvybę ir dar šį tą“. Ar pastarųjų metų laimėjimai astrofizikos ir astronomijos srityje turėjo įtakos Jūsų apsisprendimui pagaliau išdrįsti rašyti platesnei auditorijai?
Man pačiam įtakos gal ir ne. Žmonės vis daugiau domisi mokslu apskritai. Moksliniai pasiekimai tampa populiariosios kultūros dalimi, kasdienio gyvenimo ir aptarimo objektais. Skaitytojai gilinasi, domisi, nori suprasti daugiau, nori konteksto, tačiau griežta mokslinė literatūra, orientuota į mokslininkus ar studentus, nėra skirta plačiajai visuomenei.
Mane užsiimti mokslo populiarinimu paskatino ir vis dar skatina būtent tai, kad aš pats noriu sužinoti plačiau apie viską, kas vyksta Visatoje, kaip mes tą išsiaiškiname, ką atrandame, ką atrasime ateityje. Taip pat ir pamąstymai apie įvairius fantastinius scenarijus: pavyzdžiui, kaip galėtume iškeliauti gyventi į kitas planetas, kaip jas galėtume kolonizuoti, ar įmanoma kada nors aptikti gyvybę ne Žemėje, galbūt netgi protingą gyvybę, gal net užmegzti kontaktą. Tokie klausimai skatina mane domėtis visais tais mokslo atradimais.
Kaip manote, ko reikėtų, kad mūsų mokslas dar labiau suklestėtų, kad rašytume daugiau straipsnių ir žinučių pasauliui būtent apie save ir savo darbus?
Manau, kad net ir šiuo metu apie lietuvių mokslo pasiekimus galima daug rašyti, tačiau mokslo institucijose kol kas dar ne itin vertinama mokslo komunikacija ir mokslo populiarinimas. Daugelis svarbesnių lietuvių mokslininkų pasiekimų yra iškomunikuojami tik institucijų viduje. Mes dažnai sulaukiame pranešimo, kad koks nors mokslininkas iš mūsų institucijos publikavo straipsnį prestižiniame žurnale, padarė atradimą, kuris labai svarbus, bet tai neišeina už institucijos ribų. Jei būtų daugiau dėmesio skiriama, kad šitos žinios pasiektų žiniasklaidą, manau būtų labai gerai.
Pirmoji juodosios skylės nuotrauka ypač pagarsėjo populiariojoje kultūroje, pašiepiant jos paprastumą. Gal galėtumėte papasakoti, kodėl tai nėra taip paprasta?
Ta juodosios skylės nuotrauka, paskelbta praėjusiais metais, taip, ji atrodo paprasta, nes ten matosi dalis dujų žiedo aplink juodosios skylės šešėlį. Neatsimenu palyginimo, kokio mažumo tai yra objektas, ar kaip apelsinas, ar kaip stalo teniso kamuoliukas Mėnulyje, bet kažkas panašaus į tai.
Tad tam, kad tokią nuotrauką pavyktų padaryti, reikėjo sujungti daugybę teleskopų į vieną tinklą, jog jie galėtų dalytis informacija. Šitaip galima pasiekti tokią nuotraukų raišką, tarsi turėtume vieną teleskopą tokio dydžio, kaip kad atstumas tarp tų realiųjų teleskopų, bet tik ta viena kryptimi, kuria yra du teleskopai vienas kito atžvilgiu. Jei norime gauti ir kažkokį dvimatį vaizdą, reikia kuo daugiau tokių teleskopų porų. Būtent tai ir buvo padaryta. Teleskopai Europoje, teleskopai Antarktidoje, Amerikoje – keliolika teleskopų kartu padarė tokią nuotrauką. Aišku, iš tų teleskopų atėjusią informaciją dar reikėjo apdoroti, o tas procesas irgi užtruko porą metų. Galiausiai keturios nepriklausomai dirbusios komandos gavo rezultatus, kurie sutapo beveik identiškai ir tada jau galima buvo sakyti, kad taip, tai yra tikras vaizdas, o ne stebėjimų matavimų artefaktai.
Visuomenėje įvairiai įsivaizduojama, ką veikia astrofizikai ir astronomai. Jūs pats esate teorinės astrofizikos srities atstovas. Gal galėtumėte praskleisti paslapties šydą ir papasakoti, ką veikia astrofizikai teoretikai?
Na, yra įvairių dalykų, ką mes darome. Būtent ta juodosios skylės nuotrauka yra labiau ne astrofizikų teoretikų, bet astrofizikų stebėtojų darbo dalis. Stebėtojai yra tie, kurie dirba su teleskopais, su „žaliais“ teleskopų duomenimis ir jų apdorojimu, bei aiškinasi, kas iš tiesų yra matoma Visatoje, kas tenai vyksta. Tuo tarpu astrofizikai teoretikai užsiima įvairių modelių kūrimu (fizikinių, skaitmeninių) ir tų modelių skaičiavimų rezultatų analize bei bandymu paaiškinti, kodėl Visatoje matome tai, ką matome. Tos dvi šakos viena kitą stipriai papildo, ir viena, ir kita yra nepamainomos tame tyrimų procese.
Astrofizikoje, priešingai, nei kituose gamtos moksluose, mes faktiškai negalime vykdyti eksperimentų. Kai kuriais atvejais įmanoma sukurti kokius nors analogus Žemėje, pavyzdžiui, tyrinėti, kaip formuojasi krateriai, ar tirti kokias nors chemines reakcijas. Bet įprastai mes neturime galimybės atlikti eksperimentų, todėl juos pakeičiame stebėjimais, kas realiai vyksta, arba kompiuterinių modelių simuliacijomis. Dažniausiai naudojami būtent kompiuteriniai modeliai, kurie mums pakeičia laboratoriją.
Aš, kaip astrofizikas teoretikas, užsiimu galaktikų evoliucijos tyrimais, tiksliau tuo, kaip galaktikos evoliuciją paveikia galaktikos centre esanti supermasyvi juodoji skylė. Kiekviena galaktika turi po supermasyvią juodąją skylę. Supermasyviomis jos vadinamos todėl, kad yra labai daug kartų masyvesnės už įprastines žvaigždes. Saulės masė yra dažnai naudojama astrofizikoje kaip matavimo vienetas. Tai tikrai labai didelis skaičius – 2*10^30 kg. Žvaigždžių masės nedaug skiriasi nuo Saulės masės: mažiausios yra apie dvylika kartų mažesnės už Saulę, o masyviausios yra šimtą kartų už ją masyvesnės. Tuo tarpų supermasyvių juodųjų skylių masės prasideda nuo keliasdešimties tūkstančių Saulės masių, o didžiausios yra dešimties milijardų Saulės masių.
Visgi, palyginus su visos galaktikos dydžiu, ta supermasyvi juodoji skylė yra nedidelė ir jos gravitacija turi labai mažą poveikį galaktikai. Jeigu juodąją skylę pašalintum iš galaktikos – galaktika neišsilakstytų į šalis. Tačiau jei iš Saulės sistemos pašalintum Saulę – planetos nulėktų kiekviena sau.
Kita vertus, į supermasyvią juodąją skylę kartais gali kristi medžiaga, tarkim dujos arba žvaigždės. Ta medžiaga krisdama smarkiai įkaista ir ima labai ryškiai spinduliuoti, o ta spinduliuotė gali turėti poveikį visai galaktikai, nustelbti visos galaktikos žvaigždžių spinduliuotę. Taip kad mano tyrimai yra susiję su tuo, kaip medžiagos, krentančios į juodąją skylę spinduliuotė paveikia visos galaktikos evoliuciją, kaip gali iš ten išstumti dujas, transformuoti galaktiką, gal net pakeisti jos formą.
Aš tuo užsiimu naudodamasis būtent kompiuteriniais modeliais. Tie modeliai — tai įvairūs būdai kompiuteriui nurodyti, jog turime tam tikrą fizikinę sistemą. Suskaidome tą sistemą į skaičiavimo elementus, aprašome, kaip tie elementai tarpusavyje gali sąveikauti, ir tada leidžiame kompiuteriui skaičiuoti, kokie tos sąveikos rezultatai. Taip kartais randame dėsningumus, galbūt galinčius paaiškinti dalykus, kuriuos stebime realiose galaktikose.
