Šis pastebėjimas padarytas dar 2016 metais, bet iki šiol visi bandymai tiesiogiai aptikti planetą buvo bevaisiai – iš dalies dėl to, kad nežinome, kurioje orbitos vietoje jos ieškoti. Tai paskatino mokslininkus ieškoti alternatyvių paaiškinimų orbitų anomalijoms.
Bet dabar ta pati grupė, kuri paskelbė ir pirmuosius (bei daugumą kitų) rezultatus apie Devintąją planetą, pateikė dar vieną svarbų netiesioginį įrodymą apie jos egzistavimą. Pasirodo, Devintosios planetos gravitacija gali reikšmingai paveikti ir daug artimesnių Saulei, maždaug ties Neptūno orbita skriejančių, mažų kūnų orbitas.
Išvadą jie padarė remdamiesi skaitmeniniais modeliais, kuriais sekė transneptūninių (t.y. vidutiniškai už Neptūno orbitos esančių) objektų orbitų evoliuciją per visą Saulės sistemos amžių. Į modelį įtraukti tokie efektai, kaip keturių didžiųjų planetų gravitacijos poveikis, Galaktikos gravitacinio lauko netolygumas, pro šalį praskriejančių žvaigždžių keliamos perturbacijos ir netgi Saulės gimtojo žvaigždžių spiečiaus daryta įtaka sistemos gyvavimo pradžioje.
Viename modelyje buvo įtraukta ir devintoji planeta – penkis kartus už Žemę masyvesnė 500 astronominių vienetų atstumu nutolusi planeta (palyginimui, Neptūno orbitos spindulys yra 30 AU). Paaiškėjo, kad jos gravitacija reikšmingai padidina objektų su labai ištęstomis orbitomis skaičių. Nors vidutiniškai šie objektai skrieja šimtų AU atstumu nuo Saulės, kartais jie priartėja mažiau nei 20 AU – tarp Saturno ir Urano orbitų.
Toks pasiskirstymas panašesnis į stebimą, nei gautas be Devintosios planetos. Aišku, mūsų stebėjimų duomenys nėra visaapimantys, tad tyrimo autoriai sumodeliavo ir stebėjimų „šališkumą“, t.y. įvertino, kuriose orbitose esančius mažuosius kūnus būtų lengviau pastebėti. Net ir atsižvelgus į šį faktorių, modelis su Devintąja planeta pasirodė daug geresnis.
Statistinis skirtumo reikšmingumas viršija penkias sigmas – tai reiškia, kad tikimybė, jog iš tiesų geresnis modelis be Devintosios planetos, o matomi rezultatai yra dėl statistinių fliuktuacijų kylanti anomalija, yra mažesnė nei vienas iš milijono.
Nors šis modelis neįrodo, kad Devintoji planeta neegzistuoja, ir netgi nepadeda tolesnėms jos paieškoms – pasirinktos planetos savybės nėra unikalus galimas variantas, – rezultatai reiškia, kad bet koks bandymas paaiškinti tolimųjų objektų orbitų anomalijas be Devintosios planetos turės paaiškinti ir artimesnių objektų pailgose orbitose egzistavimą.