Planetai ir žmonijai pavojus negresia – asteroido orbita apskaičiuota daugiau nei šimtmečiui į priekį ir susidūrimo su Žeme nebus, – bet toks išskirtinis įvykis suteikia progą ypatingai gerai ištirti šį kosminį kaimyną.
Savaime suprantama, asteroido skrydį stebės daugybė antžeminių teleskopų, tačiau daug įdomesnės būtų kosminės misijos. Europos mokslininkai šiuo metu vysto tris misijų idėjas. Pirmoji, paprasčiausia, būtų paleisti palydovą-kubiuką, kuris pralėktų šalia Apofio, šiam esant arti Žemės, ir padarytų nuotraukų.
Pagrindinis misijos privalumas – kaina: palydovai-kubiukai yra gerai išvystyta ir nebrangi technologija, paleisti juos mažesniu atstumu, nei iki Mėnulio, irgi nebus sudėtinga. Tai taip pat kone užtikrintų misijos sėkmę. Be to, paleisti kubiuką užtektų maždaug mėnuo iki artimiausio praskridimo.
Trūkumas, aišku, yra naudingos misijos dalies trukmė: trumpas praskridimas leistų padaryti keletą ar kelis šimtus nuotraukų, bet jos apimtų tik minučių ar valandų laikotarpį, tad nebūtų įmanoma stebėti asteroido pasikeitimų, lekiant netoli Žemės.
Kitos dvi idėjos reikalautų misijos paleidimo bent metai iki asteroido priartėjimo. Tai irgi galėtų būti palydovo-kubiuko misija, tik aprūpinta tinkamais varikliais, kad galėtų priartėti prie asteroido ir sekti jį bent keletą mėnesių iki pralekiant pro Žemę ir bent keletą savaičių po to.
Taip būtų galima sekti bet kokius jo pasikeitimus ar tiesiog lėtesnius paviršiaus procesus ir apskritai detaliai jį ištirti. Iš kitos pusės, navigacijos poreikis yra didesnis, nei bet kokios ankstesnės kubiuko misijos, o tai padidina tiek misijos kainą, tiek gedimų ir žlugimo riziką.
Trečioji idėja riziką sumažina: tai būtų didesnė misija, susidedanti iš „įprastinio“ palydovo, kurio viduje būtų bent keletas kubiukų. Pagrindinis palydovas nuskristų iki asteroido ir palaikytų orbitą šalia jo bei veiktų kaip ryšių perdavimo kanalas, o kubiukai skirtingais prietaisais tyrinėtų asteroido paviršių. Aišku, ši misija būtų daug brangesnė už kitas dvi.
Visos trys idėjos detalizuojamos iki sekančių metų gegužės, o tada Europos kosmoso agentūra turėtų apsispręsti, kurią iš misijų (o gal ir kelias) parinkti Apofio sutikimui. Jei nepavyktų misija 2029-aisiais, tai nėra galimybių pabaiga: Apofis prie Žemės priartėja maždaug kas septynerius metus, taigi 2037-aisiais būtų galimybė prie jo nuskristi ir vėl.