Jau ištyrus per 12 arų teritoriją įvairių XV-XX a. pirmosios pusės radinių skaičiuojama tūkstančiais, o labiausiai nudžiugino iki šiol niekada mūsų šalyje neaptikta numizmatinė retenybė: sidabrinis pinigas, XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos ternaras.
Intriga tik auga, kadangi kol kas nepavyko rasti ankstesnių nei XIX a. pastatų likučių, nors žmonių buities reliktų – nors karučiais vežk.
Rudenį tyrimai bus tęsiami, tad galbūt pavyks sužinoti daugiau informacijos, kokie žmonės nuo XVII a. gyveno Dangės kairiajame krante įsikūrusioje Malūno kalvoje, kuo vertėsi. Jų socialinė padėtis, sprendžiant pagal radinius, niekuo nenusileido miesto gyventojams.
Prielaidos tyrimams
Memelburgo piliavietė ir senamiestis archeologų yra gana gerai ištirti, tačiau senojo Mėmelio prieigos – tarsi pilkosios zonos, kurios gali pateikti siurprizų.
Šįkart akiratyje – apie 5 ha plotas tarp Dangės ir Gluosnių gatvės, į šiaurės rytus nuo Klaipėdos miesto bastioninių įtvirtinimų komplekso ravelino vandens griovio ir buvusio malūno Gluosnių skersgatvyje.
Seniesiems klaipėdiečiams šis plotas geriau žinomas, kaip buvusio „Trinyčio“ fabriko bei grūdų sandėlių vieta. Ilgus dešimtmečius ji buvusi dyka, apleista, nors dėl savo geografinės padėties masino verslininkus.
Praėjusiame dešimtmetyje žemę įsigijo norvegų kapitalo verslas, kuris 2005 m. žadėjo pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas. Reikalai pajudėjo neseniai minėtoje teritorijoje savo investicinį projektą pradėjus vystyti UAB „Eriadas“, kuri statys daugiabučių kvartalą „Bastionų namai“. Šie verslininkų planai ir suteikė progą UAB „Statybų archeologija“ atlikti detalius archeologinius tyrimus, nes jie čia privalomi.
Su žeme sulyginus likusius sovietinius sandėlius, nuo birželio prasidėjo detalūs kasinėjimai. Prieš tai visoje teritorijoje buvo atlikti žvalgomieji tyrimai aiškinantis, kuriose vietose yra kultūrinio sluoksnio pėdsakų.
Pasak šiuo metu baigiamų archeologinių kasinėjimų Gluosnių g. 11 sklype vadovo Nerijaus Brazdeikio, pirmajame etape bus ištirta apie 1,4 tūkst. kv. metrų plotas, esantis arčiau senojo vandens malūno pastato. Rudenį tyrimai bus tęsiami į Jono kalnelio pusę: planuojamas kasinėti plotas sieks apie 1 tūkst. kv. m.
Mįslinga vieta
Tyrėjai pripažįsta, jog sovietmečiu sandėliais užstatytoje pramoninėje zonoje, kurioje žemės paviršius yra sustumdytas buldozeriais, vilčių rasti nesuardytų senovės pėdsakų būta mažai.
Pati teritorija dabar žemėlapiuose žymima istoriniu Pelenyno pavadinimu, tačiau tai – šiek tiek klaidinga informacija.
Išties arčiau Jono kalnelio vandens griovio, ties dabartine irklavimo baze, buvęs vokiškai Aschhoff vadintas fabrikėlis. Jame iš pelenų gamindavo kalio karbonatą, arba potašą, kuris naudojamas kalio druskoms gauti, optiniam stiklui, muilui gaminti ir kt.
„Tai buvo ūkinė teritorija, anksčiau sudariusi miesto gynybinių įtvirtinimų antrąjį ruožą. Savo ruožtu archeologų tiriama vieta vėliausiai nuo XVII a. pab. buvo gyvenamoji teritorija, priemiestis su gyvenamaisiais sklypais, namais ir daržais“, – „Vakarų ekspresui“ teigė Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.
Atsivertus architektūros istoriko Jono Tatorio (1925-2004) knygą „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ (1994 m.) galima rasti tik keletą užuominų, kas gi buvo į šiaurės rytus nuo Pelenyno.
„Be dvarų, šalia miesto buvo ir kitokio pobūdžio gyvenviečių. 1571 m. iš hercogo gautoje žemėje išaugo dvi gyvenvietės: Malūnų kalnas ir Pelenynas. Malūnų kalno sodybos užėmė dabartinės Bangų gatvės kairiąją pusę ir Gluosnių gatvę“, – rašė jis.
V. Safronovas patikslino, jog Pelenynas – ne atskira gyvenvietė, o miesto ūkinės veiklos vieta, tačiau Malūno kalva – jau atskira istorija.
„Toponimas Mühlenberg yra minimas kai kuriuose XVII antrosios pusės-XVIII a. pradžios šaltiniuose. Tai buvo miesto priklausinys, taigi – ne atskira gyvenvietė. Vieta mažai pažinta archeologiniu aspektu, tuo turbūt ir svarbūs vykstantys archeologiniai tyrimai. Atsiveria nepažinta senosios Klaipėdos erdvė“, – teigė jis.
Paklaustas, kuo galėjo verstis Malūno kalvos žmonės, istorikas patikino, jog taip siaurai apibrėžti dabar būtų sunku.
„Tada reikia apibūdinti, kuo vertėsi miestiečiai: iki XIX a. vyravo amatininkai, dalis miestiečių vertėsi ir žemės ūkiu, būta ir tokių, kurie aptarnavo pilį. Vadinasi, teoriškai galėjo aptarnauti ir malūną, kuris ilgą laiką buvo pilies, o ne miesto žinioje. Kalbu ne apie konkrečią vietą, o apie miestiečių užsiėmimus iki XIX a. pradžios apskritai. Pirklių tuo metu buvo mažuma. XVIII-XIX a. sandūroje ši užsiėmimų struktūra mieste pamažu keitėsi“, – pasakojo V. Safronovas.
Išskirtiniai artefaktai
Malūno kalvos atveju istorinių šaltinių spragas turėtų užpildyti archeologiniai kasinėjimai. Pasak tyrimų vadovo N. Brazdeikio, po paviršiniais sluoksniais, suformuotais XIX-XX a., išskirtas XVII-XVIII a. susidaręs kultūrinis sluoksnis.
„Tačiau aptikta ir dar senesnių, tiesa, veikiausiai atsitiktinai į tyrimų plotą patekusių radinių. Tai – ornamentuotos, XII-XIII a. kuršiškos pasaginės segės dalis, sidabrinės XIV-XV a. Livonijos, Teutonų ordino monetos, retai aptinkami XV-XVI a. puodyninis, dubeninis kokliai. Šie radiniai greičiausiai atkeliavo su žemėmis iš Memelburgo piliavietės aplinkos“, – teigė jis.
Tokią prielaidą archeologas grindžia aplinkybe, jog giliau po kultūriniu sluoksniu rastas apie 30 cm storio durpių sluoksnis.
„Atidengtas paleoreljefas. Jis liudija, kad minėta teritorija iki maždaug XVII a. buvo užliejama Dangės upės arba tai – reliktinės senvagės / protakos vieta. Aptikome laivinių kniedžių, molinio tinklo pasvarą“, – pasakojo tyrėjas.
Vis dėlto didžiausias lobis – iš pažiūros kukli, kiek mažesnė už eurocentą, plonytė, tačiau ypač reta moneta: tai – XVI a. pabaiga datuojamas, Poznanėje (Lenkija) kaldintas Zigmanto Vazos ternaras (trys denarai). Žinomas Lietuvoje numizmatas Eugenijus Ivanauskas klaipėdiečius informavo, jog ši moneta mūsų šalyje esą rasta pirmą kartą.
Kolekcininkų teigimu, ternaras yra retas nominalas. Įvertinus palyginti gerą rastosios monetos būklę, ji gali būti verta iki kelių tūkstančių eurų.
Iš viso Malūno kalvoje archeologai rado per 70 pačių įvairiausių monetų nuo XV a. iki sovietinių laikų. Tai – ir XVI-XVII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, XVII-XIX a. Prūsijos karalystės, XVII-XVIII a. lenkiškos, XIX-XX a. vokiškos, tarpukario lietuviškos, skandinaviškos ir kt. monetos. Taip pat aptikta XIX-XX a. carinės Rusijos, žydiškų, lietuviškų švininių plombų, naudotų gabenant prekes.
Aptiktas ir Antrojo pasaulinio karo SS (nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos) dalinio karininkui priklausęs pistoletas „Luger P08“.
Radinių įvairovė
Remiantis apie 1800 m. sudarytu topografiniu, vokišku žemėlapiu, dabartinių kasinėjimų aplinkoje stovėjo pastatai, tačiau jų pėdsakų beveik nėra. Tai – viena iš mįslių, kadangi radinių – tūkstančiai, kultūrinis sluoksnis – stebėtinai intensyvus.
„Pirmajame etape iškasta 11 iš 12 archeologinių perkasų, kurių plotai siekia nuo 110 iki 170 kv. m. XVII-XVIII a. užstatymo požymio iki šiol neaptikta. Rasta tik keletas medinio užstatymo fragmentų, kurių anksčiausias, remiantis pirminiais dendrochronologiniais tyrimais, datuojamas XIX a. Vėlesnių tyrimų metu tikimės aptikti ir ankstesnio užstatymo liekanas, kadangi radinių – gausybė, o pastatų neradome. Tiesa, aptikome medinius lietaus vandens nutekėjimo latakus: vienas vedė į Dangės upės pusę, o kitas – į specialų, matyt, daržams laistyti skirtą kolektorių“, – pasakojo N. Brazdeikis.
Rastas ir mediniais kuoliukais sutvirtintas tvenkinukas, į kurį buvo sumesti krosnių kokliai bei keramika.
Archeologai surinko apie 5 tūkst. daugiausiai XVII-XVIII a. ypačiųjų radinių: sveikų krosnių koklių balta, juoda glazūra, fajansinių indų iš Pomeranijos (Vokietija) regiono ir Delfto miesto (Olandija), prūsiškų, olandiškų, angliškų baltojo molio (kaolino) pypkių dalių, akmens masės bokalų ir kt. indų fragmentų.
Itin gausu – XIX a. pab.-XX a. pirmosios pusės indų likučių: rasta daug ir įvairiausių firmų porceliano, fajanso šukių su pačiais įmantriausiais dekoro elementais.
Galima vardyti garsiausias to meto manufaktūras, kurios gamino porceliano ir fajanso indus: „Villeroy & Boch“, „Carl Tielsch“, „Theodor Paetch“, „Königliche Porzellan-Manufaktur“, „Krister Porzellan-Manufaktur“, „Porzellanfabrik August Rappsilber“, „Porzellanfabrik Hermann Ohme Silesia“ ir kt.
„Daug pačių įvairiausių indų bei kitokių daiktų surinkome rastose keliose ūkinėse duobėse bei dėžėse: nuo vietinės gamybos puodų, puodynių iki firminių indų, alaus, selterio butelių, tarpukario lietuviškų acto buteliukų ir kt. Tyrimų plotuose radome ir sagų, segių, antpirščių, pačiūžų, pamestų žiedų (vienas – iš XVII a. su religiniu IHS inicialu), daugybę buitinių rakandų. Radiniai bus perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui (MLIM). Dabar jie valomi, inventorizuojami, visko atsiminti net neįmanoma“, – teigė I. Brazdeikis.
MLIM vadovas dr. Jonas Genys „Vakarų ekspresui“ teigė, jog vien aplinkybė, kad į muziejų atkeliaus artefaktai iš dar niekada detaliai netyrinėtos vietovės, verta dėmesio.
„Manęs labai ir nenustebino, jog išties įdomiausi, reti radiniai ir didžiuliai jų kiekiai glūdėjo už formaliojo senamiesčio ribų. Tai tik įrodo, jog aplink senąją Klaipėdą taip pat virė gyvenimas. Archeologiniai tyrimai leidžia susidaryti daug pilnesnį, detalesnį vaizdą, nei mes matome istoriografijoje, žemėlapiuose ar paveldosauginėse schemose. Prasiplečia geografija, o tai – labai svarbu. Puiku, jog bus ištirta dar viena pilkoji zona“, – teigė J. Genys.
