Juk praeityje Žemėje irgi buvo karštų laikotarpių, ir štai, gyvybė vis dar egzistuoja ir klesti. Beje, jei klimatas keičiasi, ar iš tiesų dėl to kaltas žmogus, – juk jis toks mažas, o, pavyzdžiui, vulkanai, kurie spjaudo šiltnamio efektą sukeliančias dujas, yra milžiniški ir viską užgožiantys? Ir jei išties dėl dabartinių klimato pokyčių kaltas žmogus, ar mums verta ką nors daryti, ar mes sugebėsime padaryti pokyčių dėl savo ateities?
Panagrinėkime šiuos klausimus; jie nėra paslaptingi, čia nėra jokios mistikos, mokslas, tiesą sakant, yra absoliučiai tikslus ir išsamus mums atsakant ir gali atsižvelgti į bet kokius ateities scenarijus.
Pradėkime nuo to, kad klimato kaita vyko visuomet, tos kaitos greičiai labai stipriai varijavo. Kai kada būdavo ilgų vienodai karšto ar vienodai šalto klimato laikotarpių, bet būdavo ir taip, kad klimatas pasikeisdavo tiesiogine to žodžio prasme, per dieną, pvz., nukritus milžiniškam asteroidui, kurio sukeltos dulkės pradėjo dešimtmečius trukusią „asteroidinę žiemą“, o ši užbaigė kreidos periodą ir dinozaurų karaliavimą. Tačiau kaip galima sulyginti dabartinį klimato atšilimą su praeities pokyčiais, kuomet jau egzistavo žmogus? Paleoklimatologija tiesiogiai atsako į šį klausimą.
Prieš 20 tūkstančių metų Žemė buvo apledėjimo būsenos ir vėliau, ledynams tirpstant, globali temperatūra, tikėtina, pakilo 4–5 laipsniai Celsijaus, tada pasidėjo dabartinė šilumos epocha – holocenas, apimantis paskutinius 12 tūkstančių metų.
Šiuo laikotarpiu šilčiausia buvo apytiksliai prieš 6 tūkstančius metų, kuomet vyravo vadinamasis holoceno klimatinis optimumas, kurio metu Lietuvos miškuose dominavo ąžuolai, o balinių vėžlių buvo galima pamatyti net Helsinkyje. Vėliau dėl Žemės orbitinių pokyčių per pastaruosius 5 tūkstančius metų temperatūra nukrito mažiau nei 0,7 laipsniais Celsijaus, ir neseni istoriniai laikai, pvz., Renesanso laikotarpis, kuomet egzistavo Abiejų Tautų Respublika, buvo vieni iš šalčiausių per visą civilizacijos istoriją.
Šią kryptį pakeitė industrinė revoliucija, prasidėjusi apytiksliai prieš du šimtus metų, kai plačiai pradėtas naudoti iškastinis kuras. Pradžioje buvo deginamos anglys, prie jų prisidėjo nafta ir dujos, o jau mūsų XXI amžiuje – dar ir skalūnų dujos bei nafta. Apie šiltnamio efektą, kuomet tam tikros dujos efektyviai užlaiko šiluminę energiją atmosferoje, buvo žinoma jau pačioje industrinės revoliucijos pradžioje, kai lygiai prieš du šimtus metų apie tai rašė žinomas fizikas Žanas Baptistas Furjė.
Apie tai, kad žmonių išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos turės žymų poveikį klimatui, jau buvo rašoma prieš šimtą metų, o tikslios prognozės, kurios išsipildo šiomis dienomis su labai mažais nukrypimais, buvo padarytos jau prieš 50 metų. Tuomet išsiaiškinta, kad, padvigubinus CO2 koncentraciją atmosferoje, temperatūra turi išaugti apytiksliai 2–2,5 laipsnių Celsijaus(+/-1,5 laipsnio Celsijaus).
Netgi sukūrus kompiuterius, kurie trilijonus kartų galingesni nei aštuntajame XX a. dešimtmetyje, ir turint vis daugiau detalių, taip pat ir tiesiogiai stebint kosmosą, išlieka tas pats globalios temperatūros jautrumas CO2 koncentracijos atžvilgiu ir neapibrėžtumai, kurie susiję su Žemės sistemos chaotiškumu. Priešindustriniais laikais CO2 koncentracija atmosferoje buvo 280 dalių milijone, o dabar turime 421 dalį milijone.
Tiek padidėjus CO2 pašiltėja 1,3 laipsniais Celsijaus nuo pradinės reikšmės, – tai mes ir matome. Tik pagalvokime – mūsų klimatas iki istorinių laikų atšalo 0,75 laipsniais Celsijaus per 5 tūkstančius metų, o dėl žmonijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų atšilo dvigubai didesne amplitude per du šimtus metų. Vadinasi, dabartinis dvigubai didesnis pokytis įvyko per 25 kartus trumpesnį laiką, o klimato projekcijos, rodo, jog tai toli gražu nėra galas.
Priklausomai nuo to, kiek mes į atmosferą išmesime CO2, klimatas iki amžiaus galo galės būti nuo 2 iki 5 laipsnių Celsijaus šiltesnis nei priešindustriniais laikais. Paskutiniu atveju amplitudė būtų tokia pati kaip tarp dabarties ir paskutiniojo ledynmečio. Tai reiškia, kad mūsų dabartinis pasaulis atrodys tarsi ledynmetis to galimo ateities pasaulio atžvilgiu!
Bet mes dar galime apeliuoti į Saulės ciklus arba vulkanus, – gal jie čia kalti, teisingai? Neteisingai. Saulės ciklai iš tiesų egzistuoja, ir man pačiam teko nagrinėti to poveikį priešistorinei Lietuvos augalijai. Tačiau jų santykinė įtaka labai maža, lyginant su kitais veiksniais, nes Saulės šviesis ciklų metu varijuoja viso labo 0,1 proc., o globalus poveikis atitinkamai skirtingose ciklo fazėse siekia apie 0,1 laipsnį Celsijaus. Tai apytiksliai dešimt kartų mažiau, nei matomas klimato šilimas per pastaruosius du šimtus metų. Iš kitos pusės, ugnikalniai dėl į stratosferą išmetamų aerozolių, kurie atspindi Saulės spindulius, gali išties stipriai atšaldyti atmosferą. Bet mes juk matome ne atšalimą, o atšilimą, teisingai?
Dar daugiau: atskiri vulkanų išsiveržimai paveikia ne klimatą, kuris skaičiuojamas šimtais ar tūkstančiais metų, o orus ir makroorus – trumpus temperatūrų režimus. Išmesti į dešimčių kilometrų aukštį aerozoliai nusileidžia atgal ant žemės per kažkiek mėnesių ar metų. Dėl šios priežasties, nors ugnikalnių poveikis gali būti labai dramatiškas ir kai kada dėl jų net dingsta vasaros, kaip tai buvo 1815 metais, kuomet Merė Šeli parašė „Frankenšteiną“ besiglausdama pilyje siaučiant baisiems orams, jis sąlyginai trumpalaikis ir turi niekinę reikšmę procesams, vykstantiems dešimtmečius ir tūkstantmečius. Bet galima teigti, kad ugnikalniai išmeta CO2, ir ne tik aerozolius – tai gal tas ugnikalnių išmetamas CO2 kaltas?
Taip, ugnikalniai išmeta CO2, apie 200 milijonų tonų kasmet. Apytiksliai tiek pat CO2 fiksuojama geologiškai formuojantis nuosėdoms, todėl šie veiksniai natūraliai atsveria vienas kitą. O žmonija šiuo metu išmeta 37 milijardus tonų CO2 – apytiksliai du šimtus kartų daugiau!
Žiūrint iš ateities geologo perspektyvos, žmonija atrodo kaip nuolatos besiveržianti didžioji magminė provincija, kuri istoriškai buvo sukėlusi ne vieną masinį išmirimą. Žmonės, atskirai paėmus, maži, tačiau prisiminę, kad mūsų yra apie 8 milijardus, galime save įsivaizduoti kaip gyvą kalną su keliais kalnais technikos, kuri valgo žemės syvus ir jas virškindama išspjauna tiesiogine to žodžio prasme jūras dujų.
Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad dabartyje matoma karštėjimo tendencija peržengia natūralaus kintamumo ribas. Saulės ciklai sukelia greitus mažos amplitudės pokyčius, vulkanai sukelia greitus galimai didelės amplitudės pokyčius, kurie pasižymi maža trukme. Orbitiniai mūsų planetos pokyčiai sukelia didelės amplitudės ilgus pokyčius kalbant apie temperatūrą, tačiau jie patys vyksta labai ilgai ir pastebimi lyginant laiko eilutes, kurių ilgis siekia nuo tūkstančių iki milijonų metų.
O dabar matomi pokyčiai greiti, didelės amplitudės, ir jų efektas išlieka šimtmečiams, – tai rodo jų mechanizmo unikalumą. Žmonių kaltę nurodo ir naujos metodikos, vadinamieji priežastiniai atribucijos tyrimai, kurie leidžia suskirstyti įvairius poveikius (natūralius ir žmonių sukeltus) lyginant istorines situacijas su duotu poveikiu ir be jo, visoms kitoms sąlygoms esant labai panašioms. Na, ir tikriausiai nereikia stebėtis, kad jų skaičiavimo rezultatai nurodė, jog faktiškai visas paskutiniųjų dviejų šimtų metų šilimas yra sukeltas išmetamo CO2, taip pat kilo ir pakeitus žemės naudojimo praktikas (miškų kirtimai, arimai, pelkių sausinimas ir pan.).
Kas mūsų laukia ateityje? Kas savaitę galime pamatyti vis dažnesnius sufleravimus. Kalifornijoje ir Australijoje vyksta gaisrai, kurių metu kas kelias minutes išsiskiria tiek energijos, kiek išskiria atominė bomba.
Neseniai mus aplankė didesnė nei +10 laipsnių Celsijaus šilumos anomalija balandžio pradžioje. Įsivaizduokite, kas bus, kai tokia anomalija įvyks vasaros viduryje, kuomet tipinė temperatūra be žmonių įtakos būtų +32 laipsniai Celsijaus? Arba +42 laipsniai Celsijaus?
Tai tokia temperatūra, kuriai esant denatūruoja žmonių baltymai. Biochemija mūsų organizme sustoja. Žmonėms ypač sunku atsikratyti šilumos, jei yra didelis oro drėgnumas. Prognozuojama, kad vidutiniškai drėgnumas pasaulyje padidės, o su juo – ir „mirties zonos“, kuriose žmonės be papildomos įrangos tiesiog negali gyventi. Šiuo metu tokių zonų sezoniškai atsiranda siaurose Afrikos dalyse. O ateityje jos apims visus regionus ir tokios letalios temperatūros truks savaitėmis ir mėnesiais. Tokios karščio bangos nusineš nuo milijonų iki dešimčių milijonų gyvybių. Kasmet.
Bet ne visur bus vienodai blogai. Blogiausiai artimoje ateityje, po kokių 25 metų, bus, be abejo, ties pusiauju, kur ir dabar yra ekstremaliausios temperatūros. Po ketvirčio amžiaus, tikėtina, ištisi regionai bus faktiškai negyvenami. Tą rodo naujausios temperatūros poveikio ekonomikai projekcijos, išspausdintos žurnale „Nature“ vokiečių mokslininkų iš Potsdamo klimato tyrimų instituto. Šis straipsnis ganėtinai tiksliai nusako, ką patirs žmonija 2049 metais ir kiek reikės pinigų anuliuojant klimato karštėjimo poveikius ekonomikai.
Autorių buvo paskaičiuota, kad globali ekonomika susitrauks apie 19 proc. Pvz., 2007–2008 krizės metų JAV ekonomika susitraukė viso labo 4,3 proc. Kitaip nei minėtos ekonominės krizės atveju, po klimato krizės nebus jokio atsikūrimo, nes nebus jokio „po“. CO2, patekęs į atmosferą, bus pašalintas iš jos geologinių procesų per dešimtis tūkstančių metų – laiko intervalas dešimt kartų ilgesnis nei mūsų visos civilizacijos egzistavimo laikas. Mes turėsime tūkstančius šansų pražūti kaip civilizacija ir rūšis.
Bet ne viskas taip blogai. Kai kurios pasaulio dalys tikriausiai laikinai, dešimtmečiams (jei CO2 išmetimai nesustos), o gal ir amžiams (jei galiausiai susitvarkysime su emisijomis) patirs ekonominį augimą ir paspirtį dėl klimato kaitos.
Tas pats „Nature“ straipsnis rodo, kad Kanada, Islandija ir Rusija (kad ir kas gyvens ir valdys tas žemes ateityje) bus nugalėtojai vykstant šiai klimatinei eskalacijai. Apskaičiuota, kad per artimiausią dešimtmetį ar du Arktis patirs vadinamąją „mėlynojo vandenyno katastrofą“ – ledo danga Arkties vandenyno paviršiuje vasaromis visiškai išnyks, tai dar paspartins klimato šilimą (dėl to, kad vanduo tamsus ir gerai sugeria Saulės šviesos energiją).
Pasauliui nuo to bus labai blogai, o Arkties galioms atsivers nauji keliai ir atsidarys nauji uostai, laivai galės kursuoti be ledlaužių, – transportuojant produkciją tarp kontinentų taip galima sutaupyti trilijonus. Tam tikra prasme „globalūs pietūs“, kaip šiuo metu vadinamos visos nevakarietiškos šalys, klimato karštėjimo pasaulyje bus faktiškai visas pasaulis, išskyrus apytiksliai dvi didžiausias ir šiauriausias šalis, taip pat JAV priklausančią Aliaską.
Tai, kad klimatas keičiasi dėl gigantiškos pagal savo biomasę ir poveikį biosferai žmonijos, tarp mokslininkų, tiriančių šią problemą, nėra abejonių. Tačiau ar mes galime dar ką nors pakeisti? Taip, mes galime.
Tie pokyčiai turi būti kuo greitesni, nes kiekvienas atidėliojimas ir aplinkos apsaugos sutarčių neratifikavimas mus stumia į vis blogesnius scenarijus. Ateitis, kalbant apie klimatą, jau niekad nebebus tokia gera, kokia ji buvo prieš 10 ar 20 metų, ir gyventi bus vis sudėtingiau. Tačiau nieko nedarant ar darant nepakankamai mūsų, kaip žmonijos, laukia tikras pragaras, kuris tęsis visą amžinybę, skaičiuojant iš žmogaus gyvenimo trukmės pozicijų.
Paradoksalu – tai, ką mes padarysime ar ko nepadarysime per artimiausius kelis dešimtmečius, nulems, kokiomis sąlygomis gyvens tūkstančiai žmonių kartų ateityje ir galbūt ar apskritai žmonės galės egzistuoti.
Ką mes galime padaryti?
Visų pirma turime siekti didelių sprendimų valstybių lygmeniu. Atsiprašau visų hipsterių, tačiau celiuliozinių šiaudelių naudojimas mūsų nuo klimato katastrofos neišgelbės. Turime nei daugiau nei mažiau, kaip tik performuoti visą savo energetikos ir sąveikos su gamta modelį per artimiausią dešimtmetį ar du. Daugiau vėjo ir saulės jėgainių, daugiau energijos akumuliatorių, kurie leistų išlyginti atsinaujinančios energijos gamybos netolygumus. Mes turime drastiškai sumažinti automobilių transportą ir išvystyti elektros energija varomo viešojo transporto tinklą.
Namų energetinis efektyvumas turi būti skatinamas arba didelėmis paramomis, arba sankcionuojama už nerenovavimą energijos naudojimo atžvilgiu.
Turi būti mažiau vartojama mėsos, o senos ganyklos bei laukai naudojami gyvulių pašarams auginti, reikia daugiau miškų, kurie pasiimtų anglis iš atmosferos.
Pagal apskaičiavimus, mes galėtume perleisti gamtai Šiaurės Amerikos dydžio plotą, kuris padėtų mums stabilizuoti klimatinį kolapsą. Sprendimų yra daugybė ir jie turi būti vykdomi tuoj pat. Motyvacijai padidinti prisiminkite vieną taisyklę: plius vienas laipsnis globalios temperatūros lyginant su dabartimi – minus vienas milijardas žmonių gyvybių iki amžiaus galo.
