Kasinėjimų vietoje, pavadintoje „Kapavietė 26“, rasta kaukolė, kurios veidą dengė dvi plaštakos. Tai reiškia, kad tai buvo po žmogaus mirties įvykdytas ritualas, o mirties priežastimi tapusi bausmė. Bet ne visi nukirsdinimai buvo tokie nežalingi. Per daugelį tūkstantmečių kirsdinimas buvo suvokiamas kaip garbinga mirtis, kaip dvasinis ritualas, kaip pati grėsmingiausia bausmė ir kaip nužudymas iš keršto – nukirsdinimų istorija iki šių dienų gyva.
1000 m. p. m. e., Pietų Amerika
Iki radinio Brazlijoje seniausi žinomi nukirsdinimo pėdsakai buvo rasti dabartinėje Peru teritorijoje, kasinėjimų vietoje, pavadintoje „Asia 1“, šie pėdsakai atitiko kitus Naujojo pasaulio nukirsdinimus („Kapavietės 26“ nukirsdinimas itin stipriai stebino, nes jis buvo visiškai kitoks). Mokslininkai šioje vietoje rado tris krūveles po aštuonias galvas – su pakabukais, vėriniais ir raudonais pigmentais – ir du begalvius kūnus. Dėl to nuspręsta, kad šie nukirsdinimai veikiausiai buvo ritualinių apeigų dalis.
Brazilijos Amazonijoje gyvene Araros indėnai nukirsdinimus suvokdavo ne taip dvasingai. Priešų kaukolės buvo ne tik karo trofėjai, pamaunami ant ilgų kuolų – jos buvo naudojamos ir kaip instrumentai. O šiaurinėje Brazilijos dalyje gyvenę Munduruku indėnai ritualus, susijusius su trofėjinėmis kaukolėmis, kilstelėjo į naują lygį. Išmėsinėtos priešų galvos iš pradžių buvo išverdamos aliejuje ir išrūkomos, o vėliau tokios mumifikuotos kaukolės būdavo tatuiruojamos ir puošiamos atliekant bendruomeninius ritualus, parodančius karinį pranašumą.
VIII a. p. m. e., Roma
Kol kas neaišku, kaip ir kada nukirsdinimai prasidėjo Europoje, tačiau kai galvos pradėjo lėkti, ši praktika pasklido labai greitai ir plačiai. Kai Antikinėje Romoje ir Graikijoje būdavo skiriama mirties bausmė, nukirsdinimas buvo suvokiamas kaip kur kas garbingesnis būdas užbaigti gyvenimą nei kiti būdai ž pavyzdžiui, nukryžiavimas.
XIII-XVIII a., Britanija
Manoma, kad į Britaniją romėnišką nukirsdinimų praktiką atnešė Viljamas Užkariautojas. Šis mirties bausmės būdas buvo skirtas tik kilmingiesiems. Giljotinos pirmtakas, vadintas „Halifakso kartuvėmis“, manoma, atsirado apie 1820 metus.
Paskutinis žmogus, Britanijoje miręs nukirsdinus, buvo Simonas Fraseris, netekęs galvos 1747 metais.
250-900 m. e. metai, Peru
Tuo tarpu Naujajame pasaulyje galvos ritosi laisvai: Majų klasikiniame periode (maždaug tarp 250 ir 900 m. e. metų) mirties bausmių nukirsdinant netrūko – jas filme „Apocalypto“ iš dalies įamžino ir Melas Gibsonas.
Japonija, 1400-1800 metai
Senovės samurajai laikėsi „sepuku“ kodekso – tai yra ritualinė savižudybė, įvykdoma siekiant išvengti gėdingos mirties nuo priešo rankos. Kariai persipjaudavo sau pilvą, o po to savižudžio asistentas užbaigdavo kančias kardo kirčiu per kaklą.
Vėliau kirsdinimas buvo taikomas ir kaip mirties bausmės forma. Itin žiauri nukirsdinimo forma būdavo aukos užkasimas iki pat kaklo ir vėlesnis galvos nupjovimas mediniu pjūklu.
Prancūzija, XVIII a.
Nepaisant itin svarbaus ir kruvino vaidmens, atlikto Prancūzijos revoliucijos laikais ir vardo „įkvėpėjo“ Josepho-Ignace'o Guillotino, niekas negali tiksliai pasakyti iš kur atsirado giljotina. Kai kurie šaltiniai leidžia jos istoriją atsekti iki 1307 metų Airijoje.
Be abejo, Prancūzijoje šis galvų kapojimo aparatas buvo taikomas dažniausiai. Be to, buvo manoma, kad tai yra daug humaniškesnis baudimo myriop būdas, mat „rankinis“ galvos kirtimas ne visuomet baigdavosi tik vienu mirtinu kirvio kirčiu.
Nacių Vokietija, XX a. 4 dešimtmetis
Giljotina buvo oficialus nacių valstybės mirties bausmės metodas – nuo 1933 iki 1945 metų po giljotinos ašmenimis nusirito 16 500 Trečiojo Reicho priešų ir politinių disidentų galvų.
Dabartiniai laikai, Vidurio Rytai
ISIS teroristų nufilmuotas ir išplatintas žurnalisto Jameso Foley galvos nupjovimas liūdnai iliustruoja faktą, kad kirsdinimo praktika gyva ir šiandien, nors ir neteisėtai. Vienintelė valstybė, vis dar taikanti nukirsdinimą kaip leistiną mirties bausmės vykdymo metodą – Saudo Arabija.
