Nuo 2006 metų Marso orbitoje skraidantis NASA Marso žvalgymo zondas (Mars Reconnaissance Orbiter, MRO) beveik dešimtmetį fotografuoja šią planetą pusmetrio skersmens teleskopiniu objektyvu „HiRISE“ (angl. High Resolution Imaging Science Experiment), kuriuo padarė įspūdingų Marso paviršiaus nuotraukų.
Per daugelį metų „HiRISE“ užfiksavo geologinę peizažo įvairovę, senovinius ir naujai susiformavusius paviršiaus ypatumus bei virtinę Marso keistenybių. Nuo tirpstančių ledo kepurių iki galingų vėjo audrų: svetainė spacetera.com pristato septynias keistas ir į Žemės reiškinius panašias ypatybes, kurios buvo pastebėtos Marso paviršiuje.
1. Vėjo suneštos smėlio kopos
(Žr. pagr. nuotr.) Tai nėra fotošopu koreguota kažkur Žemėje esančių mėlynų smėlio kopų fotografija – tai Marso paviršiaus nuotrauka, kurią „HiRISE“ padarė per infraraudonuosius spindulius. Šios kopos susiformavo tame Marso regione, kur temperatūra gali nukristi iki 100 laipsnių šalčio pagal Celcijų ir tik retai pakyla virš nulio.
Tačiau žema temperatūra nėra mėlynos kopų spalvos priežastis. Kadangi infraraudonųjų spindulių kameros fiksuoja šviesą mėlynajame vaivorykštės spektro gale, šioje nuotraukoje dingo raudona Marso smėlio spalva. Infraraudonieji spinduliai naudojami tiksliems paviršiaus temperatūros matavimams įvairiuose Marso paviršiaus taškuose.
Palyginę tų pačių kopų nuotraukas, padarytas per kelių metų laikotarpį, mokslininkai padarė išvadą, kad Marso vėjai judina šias kopas maždaug po 1 metrą per vienerius Marso metus, kurie atitinka 687 Žemės paras. Kai kurios kopos juda ir kur kas didesniu greičiu.
Infraraudonųjų spindulių temperatūros duomenis derindami su meteorologinėmis sąlygomis, paremtomis kopų išvaizda, mokslininkai gali sukurti labai išsamius orų žemėlapius visam Marso paviršiui. Galiausiai ši studija gali pasitarnauti planuojant būsimas zondų misijas (kad būtų išvengta aparatų nusidėvėjimo) ir žmonių pilotuojamas ateities misijas į Marsą.
2. Kraterių tipų įvairovė
Tas faktas, kad Marso vėjai dar neprinešė pakankamai smėlio, kuris būtų nuklojęs visą vietovę, rodo, kad šis krateris yra palyginus naujas. Kadangi „HiRISE“ metai iš metų fotografuoja Marso paviršių, prieš ir po darytos nuotraukos išduoda, kad šioje planetoje nuolat atsiranda naujų kraterių: kasmet Marso paviršių „papuošia“ apie 200 naujų kraterių, kurių skersmuo siekia bent 3,9 m.
„Opportunity“ 750 m pločio ir 75 m gylio krateryje tyrinėjo atsivėrusius uolienų sluoksnius. Kartu pasitelkę „HiRISE“ duomenis, mokslininkai sugebėjo nustatyti, kad Viktorijos krateris iš pradžių buvo maždaug 600 metrų pločio ir 125 metrų gylio. Tai reiškia, kad su laiku Marso vėjai nuolat ardė kraterio sieneles ir prinešė į jį apie 50 metrų nuosėdų. Tai rodo, kad šis krateris planetos paviršiuje žiojėja jau gana seniai.
3. Tirpstančios ašigalių ledo kepurės
Užšalusioje jūroje įstrigusius ledkalnius primenantys aukštesni regionai yra sudaryti iš anglies dioksido ledo (Žemėje jis vadinamas sausuoju ledu), kurio storis siekia kelis metrus. Manoma, kad žemesni regionai susidaro šiltesniais mėnesiais, kai anglies dioksidas staiga iš kieto būvio virsta dujomis, palikdamas iškilusias ledo kišenes.
Kadangi „HiRISE“ metai iš metų poliariniuose regionuose gali fiksuoti ledo plėtimąsi ir susitraukimą, mokslininkai šiuo metu stengiasi nustatyti, ar Marso klimatas keičiasi. Panašiai kaip mes Žemėje palydovais matuojame ledo kiekį Šiaurės ir Pietų ašigaliuose, „HiRISE“ bando nustatyti, ar Marso ašigaliuose bėgant laikui ledo kiekis pastoviai didėja, ar mažėja.
Šioje nuotraukoje matyti Šiaurės ašigalis – regionas, kurį sudaro nesuskaičiuojama daugybė mažų ledo kauburėlių, kurių aukštis siekia vieną metrą, o plotis – 20 metrų. Toks peizažas nė kiek nesikeisdamas driekiasi šimtus kilometrų visomis kryptimis ir tą patį raštą atkartoja per visą Šiaurės ašigalį. Mokslininkai negali paaiškinti, kaip šis raštas gali išlikti toks vienodas tokiais didžiuliais Marso atstumais.
4. Senovinės lavos tėkmės
Nors Marso šerdis bent dalinai yra išsilydžiusi, mažesnis planetos dydis ir didesnis atstumas nuo Saulės reiškia, kad šerdis yra kur kas vėsesnė. Tai savo ruožtu reiškia, kad Marso vulkaninis aktyvumas turėjo liautis labai seniai. Tačiau tokie vaizdai kaip šis tebėra nusėję Marso peizažą ir glumina juos tyrinėjančius mokslininkus.
Kadangi Marso paviršiuje erozija vyksta lėčiau, tokie vaizdai kaip šis šioje planetoje išlieka kur kas ilgiau negu Žemėje. Jei besikeičiantis Žemės paviršius gana greitai ištrina savo geologinę istoriją, tai šie senoviniai ir gerai išsilaikę Marso bruožai gali atskleisti, kaip Marso paviršius atrodė labai tolimoje senovėje.
5. Neseniai susiformavę grioviai
Nepaisant daugelio metų stebėjimų ir zondų tyrinėjimų, mokslininkai negali paaiškinti, kaip ar kada susidarė šie grioviai. Kadangi Marso trauka silpna, o atmosfera labai plona, ant jo paviršiaus likęs menkas atmosferos slėgis yra toks, kad bet koks skystas vanduo turėtų išgaruoti, tarsi erdvės vakuume.
Vis dėlto griovius, atrodančius taip, tarsi juos būtų išgraužęs tekantis skystis, galima išvysti beveik bet kurioje Marso vietovėje.
Marso griovius aiškina įvairios įtikinamai skambančios teorijos, ir jei skysto vandens hipotezė yra teisinga, tuomet jų susiformavimo laikas liudytų, kad vanduo Marse egzistavo visai neseniai ir veikiausiai tebeturėtų egzistuoti ir dabar.
Dauguma mokslininkų spėja, kad jei Marse iš tikrųjų yra vandens, jis turėtų būti užrakintas giliai po planetos paviršiumi, kur yra apsaugotas nuo kosmoso vakuumo.
6. Sudėtingi geometriniai raštai
7. Miniatiūriniai viesulai
Nors ir yra sudarytas iš tos pačios medžiagos, Marso paviršiuje esantis smėlis yra įgavęs raudoną spalvą dėl geležies dalelių, kurios nuo Saulės spindulių oksiduojasi. Tuo tarpu giliau esantis smėlis nėra gavęs tiek spindulių, kad pakeistų savo spalvą.
Šioje nuotraukoje užfiksuota vietovė buvo nufotografuota maždaug prieš dvejus Marso (beveik ketverius Žemės) metus ir joje taip pat buvo matyti viesulų takai. Tačiau šie takai smarkiai skiriasi nuo tų, kurie matosi viršuje. Tai liudija, kad kažkuriuo metu per pastaruosius pora metų stiprūs vėjai panaikino senuosius takus, o nauji sūkuriai paliko naujus dryžius.
Tačiau hipotezė, kad tamsius dryžius suformavo dulkių tornadai, tėra viena iš teorijų. Anot kitų versijų, šių dryžių atsiradimą galėjo nulemti skystas vanduo ar net Marso organizmai, augantys planetos paviršiuje.
Ir dar daugiau
Bene keisčiausias Marso paviršiaus aspektas yra tai, kad daugelis jo bruožų yra panašūs į Žemės paviršių. Nors šias planetas kosmose skiria milijonai kilometrų ir milijardai metų planetinės evoliucijos, žvilgsnis į Marsą daugeliu atvejų yra žvilgsnis į Žemės ateitį.
Naujausi skaičiavimai rodo, kad prieš 4,3 mlrd. metų Marse buvo pakankami vandens, kuris galėjo dengti visą jo paviršių. Tokio vandenyno gylis galėjo siekti iki 143 m. Pirmasis vandenynas Žemėje susiformavo maždaug prieš 3,8 mlrd. metų, taigi Marse galėjo susidaryti gera pradžia organinės gyvybės formoms.
Esmė ta, kad staigus vėsimas, kuris davė pradžią Marso vandenynams, taip pat nulėmė ir jų pabaigą. Anot pagrindinės hipotezės, pamažu vėstant išsilydžiusiai Marso šerdžiai, reikšmingai susilpnėjo Marso magnetinis laukas ir ugnikalniai liovėsi spjaudę dujas į Marso atmosferą. Be magnetinio lauko, kuris neutralizuotų galingus Saulės vėjus, Marso atmosfera pamažu išsisklaidė kosminėje erdvėje. Ugnikalniams nebespjaudant dujų, kurios atkurtų tirpstančią atmosferą, išsilygino atmosferos slėgis ir vanduo išgaravo, kol planetoje nieko nebeliko (arba liko labai mažai).
Tuo tarpu Venera yra arčiau Saulės ir jos išsilydžiusi šerdis yra aktyvesnė. Milijardus metų ji spjaudo vulkanines dujas ir sukuria tirštą, nuodingą ir svilinančią atmosferą, kuri nėra svetinga gyvybei ir akimirksniu išgarina užvirusį vandenį.
Marsas yra mažesnis, jo šerdis žymiai vėsesnė ir jo trauka yra pernelyg silpna, kad išlaikytų atmosferą. Be to, nėra jokių būdų, kaip atkurti tai, kas išsisklaido į kosminę erdvę. Rezultatas: plona, beveik neegzistuojanti atmosfera, kuri nesudaro galimybių vandeniui išlikti Marso paviršiuje.
Mes gyvename patogioje vietoje – nei pernelyg karštoje, nei pernelyg šaltoje, paties optimaliausio dydžio. Mes nežinome, ar Marse, ar kituose Saulės sistemos pasauliuose galėjo egzistuoti kokios nors gyvybės formos. Tačiau mes tikrai žinome, kad Marsas kadaise buvo kur kas panašesnis į Žemę, negu atrodo dabar, todėl labai svarbu išsiaiškinti, kaip ir kodėl jis pasikeitė, ir kokį poveikį tai turėjo Marso gyvybės formoms (jei tokios kada nors apskritai egzistavo).