Šiuo metu žinome 28 egzoplanetas, kurių dydis ir masė rodo jas sudarytas pagrinde iš uolienų, o atstumas nuo žvaigždės lemia paviršiaus temperatūrą, tinkamą skystam vandeniui. Naujame tyrime mokslininkai pabandė įvertinti, kiek vandens galėtų būti šiose planetose.
Tada, remdamiesi informacija apie planetų orbitas bei žiniomis apie radioaktyvių elementų gausą Saulės sistemos meteorituose, jie įvertino, kiek kiekvieną planetą gali kaitinti potvyniniai žvaigždės efektai bei radioaktyvi gelmių šiluma. Ji lemia, ar planetoje gali būti skysto vandens – paviršiuje ar po juo. Praktiškai kiekvienas modelio parametras turi tam tikras paklaidas, taigi gaunamas milžiniškas kiekis įmanomų kombinacijų.
Kiekvienai jų apskaičiavę tikėtiną skysto vandens masę, išreikštą kaip planetos masės dalį, tyrėjai išreiškė jas kaip tikimybių intervalą kiekvienai tirtai planetai. Nors daugumos planetų vandens masės tikimybių intervalas apima ir gana dideles vertes, bent iki keliolikos procentų (Žemėje ši dalis sudaro tik 0,023%), daugumoje didžiausios tikimybės artimos nuliui.
Visgi septynios planetos pasirodė galinčios turėti nemažai vandens, o dar keturios – tiek daug, kad jas turėtų gaubti vandens garų atmosfera.
Metodas nėra tobulas – pavyzdžiui, jame neatsižvelgiama į galimas radioaktyvių elementų kiekio variacijas kitose planetų sistemose, lyginant su mūsiške – tačiau jis leidžia greitai įvertinti, kuriose planetose verta tikėtis daug skysto vandens.
Net jei ten ir nėra gyvybės, tas planetas turėtų būti įdomu tyrinėti. Ateityje, atradus naujų uolinių planetų – tiek gyvybinėje žvaigždės zonoje, tiek už jos – metodą lengvai galima pritaikyti jų vandens gausai įvertinti.
Tyrimo rezultatai arXiv.