Naujausio tyrimo metu patvirtinta, jog po atšiauriosios Antarktidos ledynais telkšo didžiuliai ežerų klodai, upių tinklai bei jūrinės ekosistemos.
Mokslininkų komanda siekė išsiaiškinti šios upės dydį ir dinamiką bei modeliavo geofizinius ledynų tirpsmo duomenis, remdamiesi surinktais palydoviniais ir radiolokaciniais duomenimis.
Tyrimo išvadose teigiama, kad gėlavandenė upė po Antarktidos ledu yra net 460 km ilgio ir perneša didžiulius aukšto slėgio vandens srautus.
„Kai prieš keletą dešimtmečių mes pirmą kartą aptikome ežerus po Antarktidos ledynais, manėme, kad jie yra atskirti vienas nuo kito. Dabar pradedame suprasti, kad giliai po ledu yra susiformavusios atskiros sistemos, susijungusios upėmis į tinklus, tarsi virš jų net nebūtų kelių tūkstančių metrų storio ledo“, – teigė prof. Martinas Siegertas, studijos bendraautoris iš Londono Karališkojo koledžo Granthamo instituto.
Anot mokslininkų, tyrimai parodė, kad upės ir ežerai giliai po ledu gali susiformuoti tuomet, kai per plyšius lede patenka tirpsmo vanduo iš ledyno paviršiaus. Panašūs procesai stebimi ir Šiaurės pusrutulyje, Grenlandijoje, kuomet vasaros mėnesiais ima spračiai tirpti ledo kepurė.
Tačiau Antarktidoje vasaros nėra pakankamai šiltos, todėl mokslininkai manė, kad vandens po ledu čia bus sąlyginai mažai. Vis dėlto, tyrėjai aptiko didžiulius klodus vandens – upes ir ežerus, susiformavusius dėl vandens tirpsmo apatiniame ledyno sluoksnyje, kurį sukelia natūrali Žemės gelmių šiluma ir ledo luitų judėjimas sausuma.
Be to, ledynų tirpimą paspartina ir šylantis klimatas.
Mokslininkai taip pat tyrinėjo, kaip po ledu esanti upė gali padėti nuspėti Antarktidos ledyno pokyčius ateityje, ypač, klimato kaitos akivaizdoje.
„Šis Antarktidos regionas, kuriame buvo vykdomas tyrimas, turi sukaupęs tiek ledo, kad net jei ištirptų vien tik jis, pasaulinis jūros lygis pakiltų net 4,3 metro. Kiek to ledo artimiausiu metu ištirps ir kaip greitai jis ištirps, priklauso ir nuo pagrindo, ant kurio yra susiformavęs ledynas, slidumo. Taigi, manoma, kad naujai atrastas upių tinklas ir slidus paviršius po ledu gali daryti didelę įtaką tokiam procesui“, – aiškino M. Siegertas.
Anot mokslininkų, sudarant modelius, kaip ateityje keisis tyrinėjami Antarktidos regionai, būtina atsižvelgti ir į naujausius atradimus po ledu – upių ir ežerų tinklus. Mat iki šiol visos prognozės apie ledynų tirpsmą ir jūros lygio pakilimą buvo netikslios.
„Remdamiesi palydoviniais duomenimis mes galime pasakyti, kuris Antarktidos regionas praranda daugiausiai ledo. Tai pat ir apskaičiuoti, kiek jo praranda. Tačiau kol kas negalėjome tiksliai pasakyti kodėl jis tirpsta. Tad šis atradimas gali būti viena iš trūkstamų dalių mūsų skaičiavimų modeliuose. Be to, tyrimas leido patikslinti ledynų tirpimo prognozes, nes iki šiol neįtraukėme poledinių upių daromo poveikio. Ir tik žinodami, kodėl ledas tirpsta, mes galime modeliuoti tikslesnes prognozes, kaip ledynai tirps ir reaguos į klimato šiltėjimą. Taip pat galėsime tiksliau apsakaičiuoti, kiek pakils pasaulinis jūros lygis“, – pridūrė mokslininkė dr. Christine Doč ir Vaterlo universiteto.
Šio atradimo autoriai – mokslininkai iš Karališkojo Londono koledžo, Vaterlo universiteto (Kanada), Malaizijos Terengganu universiteto ir Niukaslo universiteto.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Nature Geoscience.
Šaltiniai:
