Sovietų budelių aukos Lietuvoje - sutrupintais gaktikauliais, nužudytos smūgiais į galvą

Amerikietė antropologė dr. Cate Bird 2012 metų vasarą atliko išsamius sovietų saugumo aukų palaikų tyrimus. Mokslininkės darbas atskleidė režimo budelių žiaurumą, kai vietoj oficialiai reglamentuoto šaunamojo ginklo naudojimo mirties bausmė buvo įvykdoma smūgiais į galvą pasitelkus įrankį panašų į plaktuką. Mokslininkės ir jos kolegų iš Lietuvos dėka paaiškėjo, kurie mirties bausmės vykdytojai atsakingi už skirtingų aukų nužudymą, kokiais metodais buvo atliekamos mirties bausmės ir bendras sovietų saugumo tarnybų smurto braižas skirtingose žudynių vietose.

Mičigano universiteto antropologė teigia, kad iki 2004-jų metų apie Lietuvą ir sovietų nusikaltimus žinojo labai nedaug, tačiau po atliktų tyrimų ji ir toliau su entuziazmu tęstų pradėtus darbus prisidėdama prie aukų atminimo įamžinimo.

-Kaip susidomėjote sovietų okupacijos laikotarpių Lietuvoje ir režimo nusikaltimais?

- Susidomėjau lankydamasi Lietuvoje 2004 metais. Kaip ir daugelis amerikiečių, tuo metu apie Lietuvą ir čia vykusius sovietų bei nacių nusikaltimus žinojau labai nedaug. Po apsilankymo Genocido aukų muziejuje ir kelių pokalbių su prof. Rimantu Jankausku buvau labai nustebinta, šokiruota ir sudominta. Kai pradėjau savo doktorantūros studijas Mičigano universitete, gavau galimybę tirti žmogaus palaikus bet kurioje pasaulio vietoje.

Man pasirodė, kad Tuskulėnų aukos ir stalinistinis laikotarpis Lietuvoje labiausiai vertas dėmesio. Ne tik todėl, kad profesorius Rimantas Jankauskas man pateikė nemažai įdomios informacijos – didelę įtaką apsisprendimui padarė ir lietuvių pasiryžimas įamžinti režimo aukų vardus ir iškelti į viešumą sovietų nusikaltimus. Tikėjau, kad galiu prisidėti prie jau lietuvių pradėtų tyrimų ir skleisti žinią apie Lietuvos istoriją tarp amerikiečių. Šiuo metu jau pavyko sudominti kolegas amerikiečius Lietuvoje vykdytais sovietų nusikaltimais.

- Kaip Jums pavyko atsekti budelių žudymo braižą tiriant masinėse kapo duobėse rastus palaikus?

- Vienas pagrindinių mano tyrimo tikslų buvo nustatyti, kaip traumų žymės Tuskulėnų aukų kūnuose priklausė ir varijavo nuo egzekuciją vykdžiusių budelių. Pasiklioviau anksčiau vykdytais istoriniais, archeologiniais ir palaikų tyrimais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos saugumo pareigūnams pateko KGB dokumentai apie vykdytas egzekucijas. Dokumentuose buvo nurodytos egzekucijų datos nuo 1944 iki 1947 metų, žudymus vykdžiusių budelių bei nužudytų aukų vardai. To laikotarpio įrašuose dominuoja trijų sovietų saugumo karininkų vardai. Du iš jų mane sudomino ypatingai. Tai majoras (vėliau – papulkininkis - aut.past.) Vasilijus Dolgirevas ir kapitonas Borisas Prikazčikovas.

Archeologinių tyrimų Tuskulėnų dvaro apylinkėse metu buvo aptiktos 45 kapo duobės. Daugelis iš jų buvo masinės kapaduobės. Remdamiesi istoriniais šaltiniais, žinome, kad kiekvienoje duobėje užkasti kūnai buvo žudomi per vieną kartą. Tai reiškia, kad kiekviena duobė ir joje užkastos aukos siejasi su konkrečia egzekucijos data. Profesoriaus Rimanto Jankausko dėka buvo identifikuotos kai kurių aukų tapatybės. Atpažinę bent vieną kapo duobėje rastą kūną, istoriniuose šaltiniuose nesunkiai aptikome kitų, šalia užkastų aukų vardus ir pavardes. Įrašai sovietų saugumo archyvuose labai aiškiai ir preciziškai nurodo, kuris budelis atliko egzekuciją konkrečiam asmeniui. Žinodami, kieno rankomis buvo vykdomos žmogžudystės nesunkiai priskyrėme aukų kūnuose aptiktas traumas vienam iš trijų sovietų budelių.

Ar esate girdėjusi apie panašius sovietų ar nacių nusikaltimus Europoje? Ar esate juos tyrusi?

- Deja, Tuskulėnų atvejis nėra vienintelis. Kiti panašūs atvejai stalinistiniu laikotarpiu Sovietų Sąjungos okupuotose šalyje šiandien jau puikiai aprašyti. Manau, iš tiesų svarbu tinkamai ištirti ir apžvelgti sovietų nusikaltimus ketvirtajame ir penktajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiuose. Mano tyrimai leidžia lyginti sovietų smurto bruožus su atvejais kitose regiono vietose, pavyzdžiui, Katynėje, Vinicoje ar Rainiuose.

Vinicoje 1937 – 1938 metais buvo nužudyti beveik 9500 civilių. Katynėje nuo 1940-jų balandžio iki gegužės vykusios baisybės dar didesnio mastelio – čia buvo nužudyti 22 000 lenkų kariai ir karininkai. Mano tyrimai šioje tragedijoje koncentravosi į 4400 kalinių nužudytų Kozelsko stovykloje ir užkastų Katynės miške.

Rainiuose, 1941-ais sovietų saugumo tarnybos išžudė 76 žmonės, kai vokiečių kariuomenė artinosi prie Lietuvos. Kiekvienas atvejis reprezentuoja sovietų saugumo aparato smurto bruožus iki Antrojo pasaulinio karo ir jam pasibaigus.

Dirbdama Tuskulėnuose, turėjau galimybę tirti pačius aukų palaikus. Katynės, Vinicos ir Rainių atveju tokios galimybės nebuvo. Šiose vietose, 1941 ir 1943 metais, sovietų aukų kūnus aptiko ir ekshumavo vokiečiai. Todėl, norėdama nustatyti smurto pobūdį ir traumų braižą, turėjau pasikliauti to meto vokiečių teismo medicinos ekspertų išvadomis. Mano tyrimų Tuskulėnuose išvados sutapo su vokiečių specialistų nurodytais duomenimis Katynės ir Vinicos nusikaltimų vietose, tačiau skyrėsi nuo žudymo braižo Rainiuose.

- Ar planuojate tęsti savo tyrimus Lietuvoje?

- Tuskulėnų atvejis skiriasi nuo kitų sovietų režimo smurto atvejų. Lietuvių istorikai, archeologai bei antropologai dėjo daug pastangų mėgindami atskleisti mirties aplinkybes bei budelių nusikaltimus ir įamžindami aukų atminimą. Man būtų didelė garbė prisidėti prie jų darbo ir pasinaudoti šia unikalia galimybe suvokti režimo aukų gyvenimo bei mirties aplinkybes, lygiai kaip ir sovietų pareigūnų motyvaciją bei smurto braižą.

***

Komentuodamas Tuskulėnų aukas žudžiusių budelių braižą profesorius Rimantas Jankauskas DELFI jau yra sakęs:

„Objektyviai galima pasakyti, kad buvo naudotas ilgas keturkampis, greičiausiai, smailėjantis įrankis. Tai gali būti kirtiklis, gali būti durtuvas ar plaktukas. Be to, jį naudojo nebūtinai Prikazčikovas asmeniškai. Šaudė jis, nes tai įėjo į jo tiesiogines pareigas, o palaikus užkasinėjo kiti, kurie ir galėjo tai padaryti. Beje Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimuose“ minimas faktas, kad lavonus išgabenant iš „zonos“ vietoj kontrolinio šūvio galvos būdavo prakertamos, norint įsitikinti, kad kalinys nebando pabėgti apsimesdamas mirusiu. Kadangi kalėjimo prižiūrėtojai keitėsi, galėjo būti kad naujai atvykę atsivežė šitą tradiciją“.

Tuskulėnuose su dr. Cate Bird dirbusi žmogaus traumas tirianti antropologė Justina Kozakaitė sako, kad kai kurių nužudytųjų palaikuose užfiksuotos ne tik kirstinės žymės galvos srityje, bet ir kitokios žiauraus elgesio pasekmės:

„Be šautinių ar keturbriauniu įrankiu sukeltų sužalojimų buvo užregistruoti ir keli lūžiai. Tai dažniausiai įprastose vietose, pavyzdžiui, dilbio ar blauzdos kauluose, sutinkami sužeidimai. Kadangi šie lūžiai buvo sugiję, natūralu, jog negalime jų sieti su Tuskulėnų aukų mirties priežastimi. Tai galėjo būti paprasčiausi nelaimingo atsitikimo atvejai.

Labiausiai tyrimo metu sudomino gan neįprasti lūžiai gaktinėje srityje. Nemažai vargome besiaiškindami, kas tai per sužalojimai ir kokia jų kilmė. Manome, kad jie galėjo būti sukelti prieš žmogaus mirtį, ar iš karto po jos. Jei prieš mirtį - tada scenarijus galėtų būti toks, jog koja ar kokiu daiktu gulintis žmogus buvo trankomas kur papuola ar tikslingai – tarp kojų“ – J. Kozakaitė priduria, kad lūžiai dubens srityje buvo fiksuoti tik vyriškos lyties aukų palaikuose.

Nuo 1944-jų iki 1947-jų Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo užkasti ne mažiau kaip 767 žmonių kūnai, rasti 724.