Valstybė tautos atmintį saugančius piliakalnius rengiasi perduoti valdyti savivaldybėms.
Papušių piliakalnio savininke Panevėžio rajono savivaldybė turėtų tapti 2027-aisiais.
Upe į piliakalnį
Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūrą menantis Papušių piliakalnis daugeliui dar tebėra paslaptis. Internete apstu nurodymų, kaip jį pasiekti važiuojant nuo Panevėžio Šiaulių keliu, tuomet sukant nuo Smiltynės kaimo, esančio prieš Berčiūnus, į kairę. Važiuoti tektų pro nuotekų valymo įrenginius, sukti į žvyrkelį, o tuomet visu gražumu ir atsivertų Papušių piliakalnis.
Kitas kelias iki piliakalnio – upe. Plaukiant Nevėžiu nuo Berčiūnų Naujamiesčio pusėn, priplaukiamas šis ant paties upės kranto stūksantis piliakalnis. Po juo įrengta medinė prieplauka, pastatyta rodyklė, bylojanti apie šį lankomą objektą.
Tačiau internetas kartoja vieną ir tą pačią klaidą. Rašoma, kad piliakalnis – Naujamiesčio seniūnijoje. Visgi jai vadovaujantis seniūnas Jonas Sankaitis tvirtina, kad 2008-aisiais tikslinant Panevėžio rajono seniūnijų ribas, Papušiai kartu su piliakalniu priskirti Panevėžio seniūnijai.
Būta ir pilies
Kitaip nei į įžymiuosius šalies piliakalnius, į kuriuos veda laiptai, Papušių piliakalnyje jų nėra.
O ir nereikia, nes piliakalnis – nedidelis. Buvo laikas, kai žinotas tik Papušių pavadinimas, bet nebuvo nustatyta tiksli jo vieta. Dabar ši vieta ištyrinėta, ją žymi specialus ženklas.
Yra ir lentelė, paaiškinanti, kad Papušių piliakalnis kitaip dar vadinamas Pilale, o jo amžius siekia daugiau nei tūkstantį metų. Manoma, kad toje vietoje stovėjusi Nevėžininkų pilis, kentėjusi nuo 1367 ir 1372 metais Livonijos ordino kariuomenės žygių į Upytės žemę.
Papušių piliakalnį nuo kito Panevėžio rajono pasididžiavimo – šalia Upytės stovinčio Tarnagalos piliakalnio, geriau žinomo Čičinsko kalno vardu, skiria penki kilometrai.
Prižiūrėtas piliakalnis
Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vadovas Arūnas Giraitis teigia, jog pačioje 2023 metų pabaigoje kultūros ir aplinkos ministrai patvirtino veiksmų planą, reikalingą piliakalnių žemės sklypams formuoti juos perduodant valdyti savivaldybėms. Tapusios piliakalnių šeimininkėmis, savivaldybės bus atsakingos už jų priežiūrą.
Panevėžio seniūnijos vadovas Saulius Skrebė patikino, kad ir dabar Savivaldybė, tiksliau – jo vadovaujamos seniūnijos darbininkai, tvarko Papušių piliakalnį.
„Kasmet po tris kartus piliakalnį šienaujame. Prižiūrime ir upėje esančią medinę prieplauką. Ne taip seniai pavogtas šalia piliakalnio pastatytas suolas, tad pastatėme naują. Kuopiame ir šiukšliadėžes piliakalnio teritorijoje“, – vardijo seniūnas.
Supiltas vario kepurėmis
Kultūros paveldo departamento turima medžiaga byloja, kad archeologai Papušių piliakalniu domėjosi ir jį tyrinėjo dar 19-ame amžiuje. Minima, kad tuomet jį žvalgė šios srities žinovas F. Pokrovskis.
1925-aisiais ekspedicijas į Papušius rengė tuometės Panevėžio valstybinės gimnazijos gimnazistai, vadovaujami pedagogo Jurgio Elisono. Moksleiviai surinko žinių, kad Papušių piliakalnis vadinamas dar ir Pilale, o jį varinėmis kepurėmis supylę kareiviai.
Dėmesį šiam piliakalniui parodė ir garsus tarpukario istorikas, knygų autorius Petras Tarasenka, jį žvalgęs 1928 metais. Dar po dešimtmečio šį piliakalnį tyrinėjo archeologas J. Puzinas.
O 1968-aisiais Papušių piliakalnis patraukė A. Tautavičiaus dėmesį. Šis iškėlęs mintį, ar apskritai verta jį įtraukti į archeologinių objektų atlasą.
Tačiau dar po ketverių metų – 1972-aisiais Papušių garsenybė vis dėlto pripažinta respublikinės reikšmės archeologijos paminklu. Tokį statusą jis turėjo tik kiek daugiau nei dešimtmetį. Likimo ironija ar archeologų užgaida lėmė, kad 1984-aisiais iš archeologinės reikšmės paminklų sąrašo piliakalnis išbrauktas kaip sunaikintas.
O štai 1992-aisiais žinių apie jį pateikė tuomet Amerikoje gyvenusi buvusi Nevėžininkų dvaro savininkė. Archeologui Povilui Tebelškiui darsyk išžvalgius Papušių piliakalnį, 2005-aisiais jis vėl tapo valstybės saugomu ir toks yra iki šiol.
Nei laivių, nei aukso
Šiuo metu Papušių piliakalnio teritorija sudaro 30 arų. Šiaurinėje pusėje šlaitai leidžiasi į Nevėžio užutekį, pietryčiuose – į šios upės senvagę. Panevėžio rajoną tyrinėjusio istoriko Petro Juknevičiaus surinkti duomenys primena legendą, bylojančią, esą Papušių piliakalnyje pakastos laivės, Nevėžio upe gabenusios auksą.
Laives pakasti teko baiminantis Livonijos ordino kariuomenės atakų.
Nors nei laivių, nei aukso archeologai šiame piliakalnyje neaptiko, tačiau dar tarpukariu jį tyrinėdami rado anglių, apdegusių kaulų, puodų šukių ir smulkiųjų monetų.
