Jis keliauja, žaidžia krepšinį, užsiima lengvąja ir sunkiąja atletika ir net yra įveikęs maratoną. J. Dumšos siekiamybė – ir kitiems likimo broliams bei sesėms parodyti, kad yra ne tik juoda ir balta spalvos, o negalia – ne kliūtis godžiai gerti įspūdžius, patirtis ir mėgautis visais gyvenimo prieskoniais.
Gydytojai nepamatė auglio
J. Dumša augo nedideliame Šiaulių rajono kaime. Kaip ir daugelio, vaikystė bei paauglystė buvo nerūpestinga ir šviesi, kol vieną dieną ją aptemdė liga. Dar būdamas penkiolikos šešiolikos metų, berniukas pradėjo skųstis krūtinės ir rankų skausmais, tačiau medikai viską „nurašydavo“ silpnai širdžiai. Kol galiausiai, prieš septynioliktąjį gimtadienį, šiaulietis liko paralyžiuotas.
„Tais laikais dar nebuvo tokios pažengusios diagnostikos. Dar prieš patekdamas į ligoninę pats vaikščiojau, o po ligoninės jau nebegalėjau net sėdėti. Ant stuburo užaugęs didžiulis auglys tiesiog užspaudė stuburo nervus. Niekam nelinkėčiau to baisaus jausmo“, – atviravo J. Dumša.
Kol jo bendraamžiai laikė brandos egzaminus ir vaikščiojo į pirmuosius pasimatymus, Jonas mokėsi gyventi iš naujo. Dabar tokių ligonių laukia ilga reabilitacija, kur žmonės po truputį pripranta prie naujų gyvenimo pokyčių, o prieš tris dešimtmečius iš ligoninės tėvai Joną parsivežė tiesiai namo. Mama pripylė į maišą sėlenų, kad nesusidarytų pragulos, ir ant jo paguldė neįgalų sūnų. Po dvejų metų, kaip dabar pamena J. Dumša, iš to maišo beliko dulkės. Sustiprėjęs Jonas atsisėdo į tėvų nupirktą neįgaliojo vežimėlį.
„Kaime visi viską žino, aplinkiniai geranoriškai man padėjo. Žinoma, artimieji labai išgyveno, kad vaikai mokykloje manęs neužgauliotų, kad aš kitoks, bet to nebuvo“, – pasakojo Jonas.
Stiprybės šaknys
J. Dumša sakė, kad jo stiprybės šaknys buvo ne tik palaikančioje šeimoje, bet ir aplinkoje. Šiauliuose gyvenantys kiti neįgalieji, sužinoję apie jaunuolį, pakvietė jį į savo gretas. Iki tol Jonas tik teoriškai žinojo, kad tokių kaip jis yra daugiau, tačiau gyvai nebuvo sutikęs. Tik susipažinus su kitais vežimėliuose sėdinčiais neįgaliaisiais, kuriuos dabar vadina savo krikšto tėvais, J. Dumšai atsivėrė akys: pamatė, kad net ir tokie žmonės mokosi, dirba, sportuoja, keliauja, kuria šeimas ir augina vaikus – gyvena visavertį gyvenimą.
„Mane surado per sąrašus, bet dabar, kai tokia griežta duomenų apsauga, tikriausiai nebūtų radę. Galbūt kitaip ir mano gyvenimas būtų susiklostęs. Nepriklausomybės pradžioje vyravo tokia nuomonė, kad neįgaliųjų mūsų visuomenėje nėra. Bendravimas su tokiais pat likimo broliais ir sesėmis tapo mano stiprybės šaltiniu“, – pasakojo Jonas.
Aukštakulnių testas
Šiaulietis susirgo prieš pat egzaminų maratoną, tad mokyklą baigė jų net nelaikęs – mokytojai jam išvedė pažymių vidurkį. Sužinojęs, kad Šiaulių universitete sudarytos galimybės aukštojo mokslo siekti ir turintiesiems judėjimo negalią, J. Dumša pirmiausia grįžo į mokyklos suolą. Vėliau įstojo į universitetą, bet jo taip ir nebaigė – nusprendė, kad tuo metu darbas svarbesnis. Netrukus Vilniuje buvo organizuojami specialūs vairavimo kursai neįgaliesiems, tad vyras išsilaikė ir vairavimo egzaminus, įsigijo pirmąjį savo automobilį.
„Tuoj bus 29 metai, kai aš nevaikštau, tačiau visą tą laiką gyvenau labai aktyvų gyvenimą. Skirstymas į sveikuosius ir neįgaliuosius yra labai sąlyginis. Kartais vaikštantis žmogus turi daugiau ligų nei sėdintis vežimėlyje. Juk ir merginoms su aukštakulniais sunku vaikščioti. Juokaujame, jeigu jos pereis kokį trinkelėmis grįstą grindinį, vadinasi, jį įveiksime ir mes“, – šypsosi J. Dumša.
Su vėjeliu
Įsiliejęs į neįgaliųjų organizacijos gretas, J. Dumša tapo Šiauliuose veikiančio neįgaliųjų sporto klubo „Entuziastas“ nariu. Anot pašnekovo, iki šiol didelė bėda, kad neįgaliųjų organizacijos mielai priima visus neįgaliuosius, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, labai sunku aktyviai įsitraukti į jų veiklą. Pavyzdžiui, norint važiuoti į bet kokią ekskursiją iš karto kyla bėdų, nes autobusai tam visiškai nepritaikyti, reikia vykti savo mašina. Todėl keliauti gali tik vaikštantys nariai.
„Dažnai sėdintieji ratukuose jaučiasi atskirti, o klubas „Entuziastas“ dovanų gavo tam pritaikytą autobusiuką važinėti į varžybas. Tad ko tik nesu išbandęs – ir rankų lenkimo varžybas, ir sunkiąją, ir lengvąją atletiką – net trečią vietą laimėjau disko metimo rungtyje. Daug metų žaidžiau ir vežimėlių krepšinį. Esu važiavęs net 40 kilometrų maratoną Taline per grindinį – kaip šiandien pamenu“, – pasakojo J. Dumša.
Jo veiklų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Kaip pats juokauja, kol gyvenime yra pirmų kartų, tol jautiesi jaunas. Todėl kviečiamas jis niekuomet neatsisako: pasakius „ne“ pirmą ar antrą kartą, trečio gali ir nebūti. Į Panevėžį persikėlęs gyventi Jonas labiausiai pasigenda neįgaliųjų sportinio judėjimo, tad stengsis šią spragą ištaisyti. Jau praėjusių metų rudenį Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjunga įsigijo bočios žaidimo kamuoliukų ir pakvietė panevėžiečius į Kultūros ir poilsio parką pažaisti šio azartiško žaidimo, įtraukto į parolimpines žaidynes. O gavus paramą, Panevėžyje įrengta ir pirmoji tokia Lietuvoje bočios žaidimui tinkama aikštelė. Panevėžiečiai neįgalieji kartu su dviratininkas ir pėsčiaisiais dalyvavo žygyje į Berčiūnus. Kaip juokauja pašnekovas, nors dviratininkų nepavijo, bet su pėsčiaisiais stengėsi palaikyti tempą. Praėjusiais metais taip pat dalyvavo dviračių kroso varžybose – neįgaliesiems su vežimukais buvo įrengta atskira trasa. Šiemet šią tradiciją žada tęsti. Laukia ir dar vienas nemažas iššūkis – kelionė nuo Vilniaus iki Talino Baltijos kelio 30-mečiui paminėti.
„Kasmet vyksta Baltijos kelio renginiai, kai bėgikai ir dviratininkai simboliškai bando šį kelią atkartoti. Praėjusiais metais prisijungėme ir mes nuo Vilniaus iki Panevėžio, o šiemet laukia iššūkių pilna kelionė net iki Talino. Į neįgaliųjų organizaciją Panevėžyje įsiliejau su intencija išjudinti visą bendruomenę, parodyti, kad nors mūsų nedaug, bet esame lygiai tokia pati svarbi miesto visuomenės dalis“, – kalbėjo J. Dumša.
Meilės emigrantas
Jonas apgailestauja, kad vienintelė kliūtis, galinti apriboti judėjimą – laiptai. Miesto kultūros židiniuose – Bendruomenių rūmuose ar kitur vyksta įdomių renginių. Nors jų organizatoriai visuomet žada pasirūpinti sėdinčiųjų vežimėliuose užnešimu iki salės, dėl tokios pagalbos pats žmogus ne visada gerai jaučiasi.
„Priklausau sunkesnei kategorijai, tad su manimi nėra taip paprasta. Kartą per vieną medikų renginį jie mane nešiojo ant rankų, buvau pagerbtas, bet nugaras skaudėjo tai jiems. Tokiais atvejais aš jaudinuosi ne dėl savęs, o dėl kitų. Kai gali pats savarankiškai atvykti į bet kokį renginį, jautiesi daug geriau“, – aiškino J. Dumša.
Į Panevėžį šiaulietį atvedė veikla ir naujos pažintys. Anksčiau buvo labai populiarios savarankiškumo stovyklos, kurias organizuodavo švedai. Su negalia jau susigyvenę žmonės patirtimi dalydavosi su tais, kuriems viskas dar nauja ir šviežia. Vadinamieji instruktoriai mokydavo, kaip įveikti kelyje atsirandančias kliūtis, kaip patiems atsisėsti iškritus iš vežimėlio, be pašalinių pagalbos apsirengti, pasirūpinti higiena ar tiesiog pačia buitimi. Tokiu instruktoriumi kurį laiką Valakupių reabilitacijos centre dirbo ir Jonas. Būtent čia jis susipažino ir su savo gyvenimo moterimi tapusia panevėžiete Viole. Tarp dviejų panašaus likimo žmonių įsižiebusi meilė liepsnoja jau trylika metų.
„Kaip kažkas pasakė, esu meilės emigrantas. Iš pradžių į Panevėžį tik atvažinėdavau. Jaučiau didelę pareigą savo tėvams. Jeigu ne mama, tikriausiai ir nebūčiau pakilęs iš ligos patalo, todėl kai pašlijo tėvų sveikata, turėjau jais pasirūpinti. Bet tėvelių jau nebėra, niekas su Šiauliais manęs nebesieja, todėl prieš pusmetį persikėliau gyventi čia, pas mylimąją“, – atviravo J. Dumša.
Nauji iššūkiai
Naujas gyvenimo etapas atnešė ir naujų iššūkių. Vos prieš porą savaičių J. Dumša pakeitė Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos ilgametę vadovę Reginą Novikienę. Liko tik susitvarkyti teisinius formalumus.
Jonas juokiasi, kad nė „apsiuostinėti“ nebuvo kada – iš karto teko raitotis rankoves ir kibti į darbus. Nevyriausybinės organizacijos išgyvena vien iš įvairių projektų, tad svarbiausias jo darbas – pasirūpinti, kad būtų iš ko verstis ateinančius metus. Vyras džiaugiasi, kad Panevėžyje visi labai geranoriškai skuba į pagalbą. Tuo Aukštaitijos sostinė jį ir žavi.
Pasak pašnekovo, čia jo laukia ne tik dar nearti dirvonai, bet ir didžiulė atsakomybė. Vienas didžiausių Jono tikslų – išjudinti tuos, kurie gyvena užsidarę tarp keturių sienų ir jaučiasi vieniši. Jis pats turi daug draugų ir pažįstamų, kurie be jokios palydos keliauja po egzotiškus pasaulio kraštus sėdėdami neįgaliojo vežimėlyje ir mėgaujasi visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Pasak vyro, ir neįgalieji gali gyventi visavertį gyvenimą, visos ribos ir barjerai yra tik žmogaus galvoje.
„Ar žmogus turi judėjimo negalią, ar ne – nesvarbu, svarbiausia, ar man su juo gera. Labai norisi ištraukti visus tuos, kurie užsidarę namuose ir nedrįsta išeiti į viešumą. O juk ir mūsų organizacijoje galima sportuoti, užsiimti įvairia kūrybine veikla ar tiesiog pabendrauti prie arbatos puodelio. Reikia nebijoti siekti svajonių, nes kai nori, viskas įmanoma“, – optimizmo nestokoja J. Dumša.
