aA
Praėjo keturi dešimtmečiai po žinomo Panevėžio skulptoriaus Bernardo Bučo mirties, bet jo palikimas gimtajam kraštui tebekelia diskusijas.
AB „Aukštaitijos vandenys“ nuotr.
AB „Aukštaitijos vandenys“ nuotr.

Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis – išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“. Pagal pirminį valdžios sumanymą ji turėjusi stovėti aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako. Ir vis dėlto gimstantis „Nevėžis“ tuometę nomenklatūrą išgąsdino taip, kad jos vietoje iškilo kita iki šiol tebestovinti skulptūra.

Skulptūra be vietos

Koronavirusui uždarius turistinius kelius į užsienio šalis, lietuviai džiaugiasi iš naujo atradę savo kraštą. Ne vienam keliautojui įdomus tapo ir Panevėžys, čia lankomos miesto įžymybės, galerijos, parodos, rajone didelio susidomėjimo sulaukia apžvalgos bokštai, kaimo turizmo sodybos bei jų siūlomos pramogos.

Pastebėjusi turistų susidomėjimą Aukštaitijos kraštu, Panevėžio plėtros agentūra prisiminė ir legendinę skulptūrą „Nevėžis“ Papušių kaime.

Šio įspūdingai atrodančio kūrinio autorius – garsus lietuvių skulptorius, kilęs nuo Smiglių kaimo, rašytojos Gabrielės Petkevičaitė-Bitės numylėtinis B. Bučas. Šį meno darbą skulptorius kūrė net dešimt metų. Jai buvo numatyta vieta sankirtoje tarp Maironio tako ir Liepų alėjos esančioje aikštėje.

Likimas lėmė, kad prieš pat autoriaus mirtį iškilus kūrinys atsidūrė nuotekų valyklos pašonėje.

„Aišku, kad jis labai išgyveno – juk norėjo papuošti savo mylimą miestą, o skulptūros galiausiai nebereikėjo. Ją užsakiusi valdžia dešimt metų kūriniui ieškojo tinkamos vietos, nors iš pradžių buvo numačiusi ją statyti centre, prie Nevėžio upės. Dėl to ir Bernardas delsė pačią skulptūrą kurti, visiškai ją baigė tik prieš pat mirtį, jau pasiligojęs“, – „Sekundei“ pasakojo skulptoriaus našlė 85- erių Ona Bučienė-Obrikat.

Sutiko būti našlele

B. Bučas daugeliui žinomas kaip poetės Salomėjos Nėries vyras. Menininkų pora susilaukė sūnaus Sauliaus. Vaikui tebuvo aštuoneri, kai mirė jo motina.

Netektį sunkiai ištvėręs skulptorius vedė antrą kartą, jo žmona tapo Zofija Kinaitė. Bet ir ši moteris susirgusi neišgyveno.

Sulaukęs beveik šešiasdešimties B. Bučas vedė 32 metais jaunesnę kraštietę, iš gausios šeimos nuo Krekenavos Onutę Kundrotaitę.

„Buvo 1962-ųjų pavasaris. Mokiausi Kauno pirmojoje vakarinėje muzikos mokykloje, akordeono klasėje. Labai mėgau muziką, todėl ir sekėsi mokytis. Kartą koncertavome Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokyklos salėje, kurioje buvo aptariami dailininką darbai. Užkulisiuose mūsų mokytojas pakuždėjo: „Mergaitės, čia salėje yra skulptorius Bernardas Bučas.“ Aš tuoj susidomėjau – kuris?“ – rašytojos Saulutės Genovaitės Markauskaitės 2016 metais išleistoje knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ apie pažintį su buvusiu vyru pasakoja O. Bučienė-Obrikat.

Ji menininku susižavėjusi iš karto: šis buvo aukštas, tamsiaplaukis, su barzdele, dėvėjo kostiumą. Ir pačiam skulptoriui į akį krito jauna studentė, netgi pakvietęs prisėsti šalia.

„Kai lipdė ,,Lietuvaitę“, jam reikėjo gyvo modelio. Bernardas pasakė, kad aš labai tikčiau, nes esu su ilgomis kasomis, ir paprašė papozuoti. Be abejo, sutikau. Apsirengusi tautiniais drabužiais, vaikščiojau po dirbtuvę, kiemą. Pietauti nuvažiuodavome į restoraną. Man viskas atrodė kaip nuostabus sapnas“, – liko užrašyti O. Bučienės-Obrikat prisiminimai.

Dėmesio apsupta mergina netrukus persikėlė gyventi pas menininką – našlio buityje labai trūko moteriškų rankų.

Laikui bėgant poros širdys ėmė vis labiau linkti viena prie kitos, galop skulptorius ryžosi pasipiršti savo jaunai kaimynei.

Sužadėtuvės įvyko Palemone, prie buvusios menininko vilos, kurioje jis praleido pačias gražiausias jaunystes dienas su pirmąja žmona Salomėja Nėrimi.

„Ar sutinki būti mano našlele?“ – tokiais žodžiais B. Bučas trečią kartą paprašė moters rankos.

Buitimi rūpinosi žmona

Kaip prisimena jau 41 metus mylimo žmogaus netekusi O. Bučienė-Obrikat, ji prižiūrėjo namus, rūpinosi dviem dukromis Aušra bei Rasa ir menininku vyru.

„Mūsų namuose prioritetas buvo skulptoriaus kūryba. Jis dirbdavo mūsų kiemo Kaune dirbtuvėse, o aš nešdavau valgyti, šildydavau patalpas“, – „Sekundei“ pasakoja O. Bučienė-Obrikat.

Su B. Buču ji praleido 17 laimingų metų. Per tą laiką šeima gyveno be pykčių ir barnių, vis su humoru, dainomis ir muzika.

Tačiau žmona matydavo, kad artimas žmogus slėpė nuoskaudas dėl neįvertintos kūrybos. Menininkus vienijusiame Vilniaus dailės kombinate aukštas pareigas tuomet ėjo skulptorius Juozas Mikėnas. Jis, pasak O. Bučienė-Obrikat, pavydėdavo ir neduodavo B. Bučui kurti portretinių skulptūrų, kurios atnešdavusios daugiau pajamų. Gabus skulptorius tegaudavo tik menkai atlyginamus dekoratyvinių skulptūrų užsakymus. Tokių reikėjo nulipdyti daug, kad susidarytų pragyventi reikalinga suma. Taip ir sukosi, daug dirbo, gaudavo privačius užsakymus statyti kapuose paminklus.

B. Bučas nudžiugo, kai iš Panevėžio pasiekė prašymas sukurti skulptūrą miestui. Deja, pačiu kūriniu vos spėjo pasidžiaugti. Geras emocijas užgožė žinia, kad sunkaus darbo rezultatas nestovės toje vietoje, kuriai jis buvo pritaikytas.

Sena mįslė

Pernai minint „Nevėžio“ skulptūros penkiasdešimtmetį Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis ryžosi įminti seną mįslę, kodėl tuometė miesto valdžia B. Bučo kūrinio atsisakė. Remdamasis dokumentais ir kita informacija archyvaras aiškinosi, kas tokio galėjo nutikti, kad Panevėžio miesto vykdomasis komitetas, turėjęs rimtų planų skvere prie dabartinės A. Jakšto gatvės pastatyti „Nevėžio“ skulptūrą, persigalvojo ir čia apgyvendino Kazimiero Kisielio kūrinį „Žemė-Motina-Taika“.

„Kaip liudija dokumentai, leidimą šitoje aikštėje pastatyti „Nevėžio“ skulptūrą iš Valstybinio statybos reikalų komiteto miesto valdžia gavo 1969 metų kovo 10 dieną. Tais metais Bernardo Bučo parengtas „Nevėžio“ skulptūros maketas Respublikinėje meno taryboje buvo palankiai įvertintas ir suderintas. Tačiau skulptūros pastatymo projektavimas pernelyg ilgai užsitęsė“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Kai nuolatiniai raginimai paskubėti nepadėjo, 1972 metų sausio 7 dieną Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Stalnionis raštu kreipėsi į Kauno „Dailės“ kombinatą skirti kitą architektą „Nevėžio“ skulptūros pastatymo ir aplinkos sutvarkymo projektui parengti. Atsakymo nebuvo, o netrukus pasiekė žinia, kad „Nevėžio“ nebereikia.

Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. Jakšto gatvės 1974 metais iškilo varinė Panevėžio išvadavimo iš hitlerinių okupantų 30-mečiui skirta „Žemė-Motina-Taika“, stovinti iki šių dienų.

Nomenklatūra išsigando

O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“ dar po ketverių metų atsidūrė už miesto. Tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu prie Papušių kaime statomo Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato suprojektuotas dekoratyvinis baseinas įkurdinta B. Bučo skulptūrą.

Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino – valdžia pareikalavo pridengti nuogus „Nevėžio“ klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B. Bučo darbas.

L. Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. Be to, kaip tik tuo metu ėmė ryškėti lietuvių priešiškumas okupantams, 1972 m. protestuodamas prieš režimą Kaune susidegino Romas Kalanta. „Nevėžio“ skulptūros eskizuose ir modeliuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis. Pats B. Bučas rašė, kad „Nevėžį“ jam konstruoti labai džiugu, nes jį sukurti siekia kuo savitesnį originalesnį – „bučiškesnį“ – kaip 1930 metais sukurto „Vytauto“ tęsinį.

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.

„Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, – sako L. Kaziukonis.

Sovietams nelojalus

Menininko žmona O. Bučienė-Obrikat mena, kad sutuoktinis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nors gaudavo pasiūlymų prisijungti prie komunistų. Tai būtų šiam žmogui suteikę galimybė eiti netgi Vilniaus dailes instituto rektoriaus pareigas.

Tačiau B. Bučas buvo patriotas, be to, gerai žinojo apie tais laikais tarp dailininkų vyravusias intrigas ir pavydą.

„Bernardas norėjo būti laisvasis menininkas, kūrėjas – tai buvo jo kredo. Skulptoriaus būdas sovietų valdžiai nebuvo priimtinas. Jo didžioji ,,nuodėmė“ buvo tai, kad jis baigė meno mokslus užsienyje – Vakarų Europoje, Romoje ir Briuselyje, vėliau tobulinosi Paryžiuje“, – įsitikinusi O. Bučienė-Obrikat.

Kūrybinės nuoskaudos

Talentingas skulptorius mirė, pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų. Jos, O. Bučienės-Obrikat nuomone, stiprų vyrą veikiausiai ir paguldė į ligos patalą.

„Kaip jis sielojosi dėl Ariogalos skulptūros, kurią buvo patvirtinusi ir meno taryba. Rusų vadžiai tas kūrinys priminė kryžių ir jį liepė nugriautai net nebaigus sumokėti autoriui pinigų už darbą. Spėjo vyras pasiimti avansą, o likusi dalis – 1 500 rublių – taip ir nuplaukė. Dar pati po vyro mirties bandžiau ieškoti skolos Vilniaus dailės kombinate, bet kas ten žiūrėjo į paprastą moterytę“, – prisimena našlė.

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.

Po B. Bučo mirties ji įsidarbino Vilijampoles Apuoles vaikų pensione, kur lavino šios įstaigos auklėtinius. Vėliau emigravo į Vokietiją, čia dar kartą ištekėjo ir gyveno 15 metų. Prieš dešimtmetį skulptoriaus našlė grįžo į Lietuvą ir dabar džiaugiasi septyniais anūkais bei penkiais proanūkiais.

Panevėžyje liko O. Bučienės-Obrikat artimųjų. Kartais, nors retai, ir pati čia užsuka. Kalbėdama apie „Nevėžį“, skulptoriaus našlė nedrąsiai užsimena, kad šį iškilų kūrinį dar norėtų pamatyti kitoje vietoje, ne kažkur toli už miesto, prie valymo įrenginių.

„Gaila, kad toks darbas liko tarsi numestas. O mes anuomet labai gražiai bendravome su vienu iš Panevėžio valdžios atstovu V. Stalnioniu, jis siūlė keltis į Panevėžį, žadėjo skirti geriausią butą. Bet jau turėjome dukreles, jos mokėsi muzikos, taip ir likome Kaune“, – pasakoja O. Bučienė-Obrikat.

Perkraustyti rizikinga

Sovietmečiu taip ir neįvertinta B. Bučo skulptūra šiuo metu priklauso bendrovei „Aukštaitijos vandenys“.

„Diskusijas apie „Nevėžio“ perkėlimą į miestą girdime bene 20 metų ir dažniausiai prieš kokius nors rinkimus. Ši skulptūra gal ir galėtų būti perkelta kitur, jei nebūtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Dokumentus mes visus turime“, – teigė bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ ryšių su visuomene specialistas Svajūnas Mikeška.

Negana to, anot jo, dar neaišku, ar pačiam penkiasdešimties metų meno kūriniui būtų naudingas toks perkraustymas. S. Mikeška spėja, kad „Nevėžį“ pajudinus iš jo gali likti duženų krūva.

„Sekundė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(33 žmonės įvertino)
4.6970

Ambicingiausiam Panevėžio projektui – žalia šviesa: istorinės statybos prasidės jau netrukus (14)

Panevėžyje jau ateinančių metų pradžioje prasidės istorinės statybos. Savivaldybė su įmone...

Panevėžyje atidaroma atnaujinta „Iki“ parduotuvė (1)

Nuolat į plėtrą ir parduotuvių renovaciją investuojantis prekybos tinklas „Iki“ po...

Biržuose darbus pradėjo archeologai (2)

Pirmadienį Biržuose, J. Janonio aikštėje, darbus pradėjo archeologai . Šiandien, antradienį,...

Apleistas sklypas Panevėžyje bus prikeltas naujam gyvenimui: laukia statybos (5)

Nors Panevėžyje matomas statybų bumas, apleistų, likimo valiai paliktų sklypų mieste šiemet...

Panevėžys planuoja papildomai mieste įrengti beveik šimtą stebėjimo kamerų (6)

Panevėžyje planuojama papildomai įrengti beveik šimtą naują modernių stebėjimo kamerų.

Top naujienos

Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą (155)

Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų maratoną su premjerės Ingridos Šimonytės teikiamais...

Alytaus savivaldybė pervedė 188 tūkstančius eurų į sukčių sąskaitą (3)

Alytaus miesto savivaldybės administracija 188 tūkstančius eurų pervedė į sąskaitą...

Karbauskis – apie Jaručio paskyrimą: tai dar ne pabaiga (54)

Tai, kad Seimas ketvirtadienį nusprendė į parlamento pirmininko pavaduotojus paskirti...

Seimas nusprendė dėl 257 eurų išmokos savarankiškai dirbantiems: gaus ne visi, mokės trumpiau (92)

Seimas priėmė Užimtumo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymų pataisas, kuriomis nuo 2021...

COVID-19 nusineša vis daugiau jaunų žmonių gyvybių: per parą mirė 2 asmenys, nepriklausę jokiai rizikos grupei (273)

Lietuvoje koronavirusinė infekcija kasdien nusineša vis daugiau jaunų žmonių gyvybių....

Šimonytė – apie koronaviruso rekordus: NVSC nepasiruošė antrajai bangai (151)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) vasarą, kai buvo mažas susirgimų skaičius,...

Tiesioginė transliacija / Tiesiogiai – iš Prezidentūros: kandidatas į krašto apsaugos ministrus Arvydas Anušauskas (3)

Prezidentas Gitanas Nausėda 14:30 val. susitinka su kandidatu į krašto apsaugos ministrus Arvydu...

Susitikimas su Kreiviu: Nausėda domėjosi, ar vėl nesutrukdys verslo interesai (104)

Ketvirtadienį su prezidentu Gitanu Nausėda susitiko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių...

Druskininkai jau baigė puoštis: žada sniegą, lazerius, garso ir šviesų dronus

Druskininkuose jau kvepia Kalėdomis – beveik mėnesį trukę kurorto puošybos darbai baigti, šį...

|Maža didelių žinių kaina