Praėjusių metų pabaigoje S. Grinkevičius pristatytoje poezijos knygoje „Labirintai“ sugulė per 120 eilėraščių. Ir jie toli gražu ne apie automobilius...
Žinant, kad dėstytojas moko studentus apie vidaus degimo variklius, automobilio transmisiją, kėbulą ir automobilių serviso technologinę įrangą, kyla natūralus klausimas - kaip tiksliųjų mokslų specialisto širdį užvaldė poezija?
– Gerbiamas Sauliau, kada į jūsų gyvenimą atėjo poezija?
– Nuo pat mažumės buvau gabus vaikis, net mokėjau megzti, nerti vąšeliu. Nerdavau servetėles, dalyvaudavau parodose, net ir mergaites pamokydavau mezgimo subtilybių.
– Iš kur tokie gabumai?
– Išmokau iš mamos. Mama ilgą laiką dirbo Telšių liaudies dailės gaminių įmonėje, buvo liaudies meistrė, audėja. Tad ir mane išmokė rankdarbių. Vėliau, kai jau buvau kokių dešimties metų, tėvas išsivedė mane į kolūkį, „prie geležių„, varžtų pasukioti, tad ir technika man nesvetima.
– Tėtis norėjo jus įtraukti į vyriškesnę veiklą?
– Matyt, nors mama nelabai leido. Kai vėliau norėjau šiek tiek užsidirbti kraudamas kolūkyje šieną, mamai vis atrodė, kad aš per mažas ir šakės nepakelsiu...
– O kada parašėte pirmąjį eilėraštį?
– Pirmoje klasėje. Bet, deja, garbaus amžiaus mokytoja nepatikėjo, kad tai mano kūryba, manė, kad aš tą eilėraštį tiesiog nusirašiau. Iki šiol prisimenu tą vaizdą - raudonai perbrauktas sąsiuvinio lapas, kur buvo mano eilėraštis ir... parašytas dvejetas.
– Nepelnytai patyrėte traumą?
– Gal žodis „trauma“ ir per skambiai būtų pasakyta, bet, žinoma, nuoskauda liko, nes aš tikrai nenusirašiau, pats kūriau.
– Bet pirmoji kritika nesugniuždė kūrybinio polėkio, kūrėte toliau?
– Pirmosios knygos užuomazgos prasidėjo tik maždaug 1995-aisiais, kai įstojau į Klaipėdos universitetą. Klaipėdos universitete esu baigęs pedagogikos bakalauro ir magistro studijas. Tiesa, 1991-aisiais Klaipėdoje baigiau tuometinį politechnikumą, kur įgijau techninį išsilavinimą, nuo 1992-ųjų dešimt metų dirbau politechnikume. Tada vyko virsmas į aukštesniąją technikos mokyklą, tad kurį laiką teko dirbti ir automobilių servise...
Bet grįžkime prie poezijos apraiškų. Klaipėdos universitete dirbo tokia mokslų daktarė Kučinskienė, deja, nepamenu jos vardo. Ji buvo kilusi nuo Plungės, aš iš Pavandenės, tad mėgdavome pasikalbėti žemaitiškai. Kai reikėjo rašyti pedagogikos pagrindų kontrolinį, aš vietoje to į lapą parašiau vieną savo eilėraščių... Nepaisant to, kad neatlikau nė vienos kontrolinio darbo užduoties, dėstytoja man parašė gerą pažymį. Žinoma, vėliau vis tiek teko atsiskaityti iš kontrolinio temos.
Tolesnei kūrybai mane įkvėpė ir kitas šaunus dėstytojas Vidimantas Raudys. Jis dėstė Mažosios Lietuvos istoriją. Jau tuomet supratau, kad daugelis dalykų yra susiję su dviem žmonėmis, daugelis karų, žemių pasiskirstymai vykdavo dėl dviejų žmonių. Tad pirmojoje, 2006-aisiais metais išleistoje, mano poezijos knygelėje „Aš tau“ buvo ryškios dualizmo apraiškos. Beje, mano gyvenime nebuvo svetimas moteriškasis pradas, tad pirmojoje knygelėje mintys ir dėliojosi apie tai, ką aš galiu pasakyti moteriai. O pagrindinė tiek pirmosios, tiek ir antrosios knygos mintis, kad didžiausia pasaulyje jėga yra meilė. Jos dar niekas nenugalėjo.
Knygoje „Labirintai“ kalbu ir apie tai, kaip teka mūsų gyvenimas, ką galime pasakyti sau ir savo artimiausiems žmonėms...
– Liečiate jautrias temas?
– Kai parašau eilėraštį ir, jei vėliau jį skaitant man pačiam sudrėksta akys, vadinasi, viskas gerai. Matyt, kiekvienas savo širdyje turime tą jausmų ir nostalgijos kampelį.
– Įdomu, kaip jūs kuriate, kur ieškote idėjų, įkvėpimo?
– Kartais įkvėpimą randu skaitydamas kitų kūrėjų poeziją ar kitą literatūrą. Rašyti galiu pradėti bet kur, nors ir garaže sukinėdamas automobilio varžtus...
– Tik sutapimas, kad antrąją knygą išleidote būtent tais metais, kai jums sukako 50?
– Ne, turėjau išsikėlęs tokį tikslą - penkiasdešimtmečio proga išleisti dar vieną knygą. Renkant eilėraščius į krūvą, kirbėjo mintis, kad vienas jų gali tapti daina. Tad kreipiausi į gerą bičiulį gitaristą Eugenijų Jonavičių. Jis atvažiavo pas mane į namus prigriebęs kelioninę, „vaikišką„, gitarytę. Kol aš jam remontavau automobilį ir sukiojau varžtus, jis, atsisėdęs keleivio sėdynėje, sukūrė melodiją mano eilėraščiui „Labirintai“.
– Ar ši daina jau kur nors skambėjo viešai?
– Taip, priprašiau, kad E. Jonavičius ją padainuotų per mano knygos pristatymą. Beje, ją profesionaliai įrašėme įrašų studijoje. Gal vėliau pristatysime šią dainą radijo stotims.
– Tai vienintelė pagal jūsų poeziją sukurta daina?
– Kol kas vienintelė.
– Išleisti knygą - brangus malonumas?
– Pakankamai. Šiaip sugalvojęs neišleisi, reikia turėti šiek tiek finansų. Už paramą esu dėkingas Klaipėdos valstybinei kolegijai ir savo tėvui. Pirmąją knygą išleidau 500 egzempliorių tiražu, o antrąją tik 100.
– O kaip jūsų knygos pasiekia skaitytojus?
– Tiesiog daliju draugams, kai kas įsigijo knygas per vykusius pristatymus. Dalis knygų liko leidykloje, spaustuvėje, tad jų galima rasti ir bibliotekose, su kuriomis leidykla ar spaustuvė yra sudariusi sutartį.
– Bet nuėjęs į bet kurį knygyną šių knygų neįsigysi?
– Daugelis dalykų atsiremia į pinigus. Buvau užėjęs į vieną knygyną, prašiau, kad padėtų platinti, bet po visų derinimų paaiškėjo, kad knyga turėtų kainuoti net 10 eurų. Kas už tiek pirks?
– Tikriausiai esate visai kitoks, kai su studentais kalbate apie techniką? Beje, ar studentai žino, kad jūs kuriate poeziją?
– Neslėpsiu, tai jiems buvo nemenkas siurprizas. Kai antrojo kurso studentams prieš knygos pristatymą pasakiau, kad bus toks renginys ir pakviečiau apsilankyti, jie negalėjo tuo patikėti. Labai nesireklamuoju. Kas žino, tas žino. Manau, kad paskaitų metu būtų ne vieta ir ne laikas kalbėti apie poeziją.
– Tikriausiai tai ne paskutinė jūsų poezijos knyga?
– Jau turiu prikaupęs maždaug dešimt eilėraščių, prasidėjo naujas eilėraščių ciklas. Žinoma, juos dar reikia tobulinti, redaguoti, reikia, kad jie susigulėtų. Kurti eilėraščius man didelis malonumas. Gal netgi savirealizacija. Tarp geležių savęs nerealizuosi ir niekam nieko neįrodysi. Kas nors kažką pagamino, o tu tik suremontuoji - viskas elementaru. Žinoma, gali pademonstruoti savo kvalifikaciją, gebėjimus, bet kūrybiškumą - vargiai. Poezija - kas kita. Galima sakyti, kad poezija yra antroji Sauliaus pusė.
Nusišypsok
Nusišypsok,
Kai saulė rytą kelia,
Nusišypsok, kai garsas ausį veria,
Ir žadintuvas juokias tau iš ryto,
Nusišypsok... kavos puodelis
Padarytas.
