Lietuvoje dar tikrai nėra populiariausia veislė
Lietuvoje, kaip sako 12 metų šią veislę pažįstanti veisėja, basendžių dar nėra labai daug: turimais duomenimis, iš viso registruoti 600 šunų. Kai ji įsigijo basendžį, Lietuvoje jų nebuvo nė 100. Tada, sako R. Kontenytė, ši veislė buvo naujovė.
„Tikrai, kai eidavau gatve, niekas apie šią veislę praktiškai nežinojo. O jeigu žinodavo, tai jau pribėgdavo, sakydavo, kad arba turi kaimyną, ar kažką, žino šią veislę, žino, kad ji neloja ir taip toliau. Bet tai buvo labai retenybė, dažniausiai prieidavo klausti, kas čia per šuo. Tai dabar jau šiek tiek keičiasi situacija, dabar dažniausiai irgi prieina, sako aš žinau šią veislę, jeigu pavadinimo neprisimena, tai sako šis šuo neloja – ar tikrai?
Tai taip, ši veislė tikrai neloja. Jie tikrai nėra nebyliai, skleidžia daug garsų, bet tikrai šios veislės išskirtinumas yra tai, kad jie yra nelojantys. Jų balso stygos yra kitokios struktūros – jie gali kaip vilkai kaukti ir tikrai kaukia, daug visokių garsų skleidžia, inkščia, tarsi suvamsi, bet tai nėra normalus šuniškas lojimas“, – pasakoja R. Kontenytė.
Pasak veisėjos, basendžiai yra labai draugiški šunys – sutaria ir su vaikais, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Vadinasi, yra šeimos gyvūnai. Todėl juos labai patogu auginti ne tik todėl, kad jie neloja. Be to, jie neturi ir šunims būdingo kvapo, kas taip pat yra jų privalumas: „Tai yra tikrai labai didžiulis šios veislės išskirtinumas. Žmonės, kurie augina basendžius, labai greitai išlempa – nors iki tol neužuosdavo kitų šunų kvapo, bet kai jau paaugina basendžį, paglostę kitą šunį, kvapą tikrai jaučia.“
Basendžiai – medžioklinė veislė, tad instinktas medžioti jų genuose įsišaknijęs itin giliai. O štai čia ir pasireiškia savybės, kurios tiks tikrai ne kiekvienam šunų mylėtojui.
„Kai atvyksta į naują vietą, jie labai mėgsta ją ištyrinėti – apeina visus kampus ir tik tada, kai viską ištyrinėja, grįžta į vietą, kuri jiems labiausiai patiko, kur geriausiai viską mato, ten dažniausiai ir įsikuria. Tai jie yra medžioklinė, primityvi veislė, jie medžioja lauke, dėl to jų negalima paleisti. Tai čia vienas iš veislės išskirtinumų. Tarkime, kokį vokiečių aviganį galima išmokyti eiti greta ir jis visada paklus savo šeimininkui, o basendžis, kad ir koks jis maksimaliai išauklėtas, jis žino, kad yra komanda greta, bet jeigu jis pamatys kažkokį katiną, stirną ar kažką – jis ją tikriausiai ir nusivys. Didelė tikimybė, kad šeimininko jis neklausys“, – pasakoja R. Kontenytė.
Nors, kaip sako ji, basendžius išmokyti komandų itin paprasta skatinant skanėstais ar kitais jiems patinkančiais apdovanojimais, paklusti savo šeimininkui jie nėra linkę. R. Kontenytė pastebi, kad tai, veikiausiai, net nėra įmanoma.
„Nebent psichologiškai juos palauši. Jie geba priimti sprendimus patys, jie supranta, ko mes jų prašome, bet klauso tik tada, kada jie nori, kada jiems palanku, [nes galbūt jų laukia – aut. past.] skaniukai, žaisliukas, dar kažkas. Jeigu nieko įdomesnio nėra, jis klausys, o jeigu tuo metu kažkas bus jam aktualiau, jis darys tai, kas jam labiau patinka. Jie labai sena veislė, jie yra prisitaikę išgyventi savarankiškai, dėl to jie ir priima savarankiškus sprendimus. Jie labai prieraišūs prie savo šeimininko, bet turi savo galvą“, – šypteli basendžių šeimininkė.
Vados šeimininkus renkasi labai atsakingai
Dar vienas šios veislės išskirtinumas yra tai, kad basendžių kalytės rujoja tik kartą metuose – žiemos periodu. Todėl ir R. Kontenytė vadų sulaukia retai, o šunyčiai į naujus namus iškeliauja pavasarį. Tad ir šiuo metu veisėjos namuose sukiojasi penki mažyčiai basendžiai. Kaip pasakoja pašnekovė, šeimininkus ji renkasi itin atsakingai. Kitaip tariant, ne kiekvienas norintis iš jos gali įsigyti trokštamą basendžį.
„Tikrai labai atsakingai renkuosi būsimus šeimininkus, kad jie suvoktų ne tik šios veislės privalumus, bet ir trūkumus. Nes kaip ir sakiau, jie yra šiek tiek išskirtiniai dėl savo paklusnumo. Nes vėlgi, yra žmonės, kurie nori labai paklusnaus šuns, kad jis pasakė ateik čia ir jis ateis, tai basendžis toks nebus. Bus iššūkių. Kai žmonės įsigyja šuniuką, tai jis prie šeimininko prisitaiko, o čia taip nebūna – čia ir šeimininkas turi taikytis. Reikia ir namus pakoreguoti – paslėpti tam tikrus daiktus, kuriuos jis gali graužti. Vienas, tarkime, mėgsta laidus, kitas mėgsta odą. Tai labai priklauso nuo individo, nes netgi iš tos pačios vados jie būna labai skirtingi“, – pasakoja moteris.
Veisėja aiškina, kad naujos vados šeimininkai jau būna atrinkti dar iki šuniukų gimimo – retai būna taip, kad į pasaulį atkeliavus naujai vadai kuris nors šuniukas būtų laisvas. O ir šuniukus ji skirsto savo nuožiūra – naujieji šeimininkai jų laisvai išsirinkti negali.
„Žmonės jau būna supažindinti, kad jie patys negaus rinktis, aš pati parinksiu. Aišku, žinau jų prioritetus: ar jie nori kalytės, ar patinėlio, jeigu, tarkime, kalytės negims, patinėlių jie išvis nenori, tai jeigu negimsta kalytė, tai gali ir išvis negauti, o jeigu jie sako, kad jų pirmenybė yra kalytei, o patinelis – jei nebus kalytės, tai atitinkamai irgi reaguoju.
Bet kuris tas patinėlis ar kalytė – tai jau yra visiškai mano sprendimas. Taip, atsižvelgsiu į tam tikrus jų interesus, bet vis tiek, jeigu žmogus sportuojantis, neduosiu pačio ramiausio šuniuko, kuris nori ramiai sėdėti kamputyje kažkur. Ir atvirkščiai – jeigu žmogus ramesnis, turi mažamečių vaikaų, neduosiu hiperaktyvaus šuniuko, kuris kandžiosis ir bus sunku tais pirmais metais, nes ir taip iššūkių būna, kam reikia juos dar padidinti, kad labai sunkūs būtų tie metai. Todėl aš esu linkusi pati parinkti“, – sako R. Kontenytė.
Pašnekovė atvirauja, kad tikrai būna ir tokių atvejų, kada parduoti basendžį ji atsisako, nes žmonių gyvenimo būdas netinkamas šuns poreikiams užtikrinti. Pavyzdžiui, daug dirbantys ir mažai laiko turintys naujajam augintiniui žmonės, kaip sako R. Kontenytė, galimybės įsigyti basendžį tikrai neturės.
„Labai žiūriu ir tai, ar yra šeimoje mažamečiai vaikai, ne todėl, kad basendžis jiems netiktų, bet dėl to, kaip su tais mažamečiais tvarkosi šeima – galbūt tėtis daug dirbantis, mama vos suspėja. Pirmus gyvenimo metus šuniukui reikia skirti ypač daug dėmesio auklėjimui, vėliau tiek nebereikia, bet pirmus metus ypač, tai tiesiog kalbiesi, ar žmogus tikrai yra tam pasiryžęs. Čia yra kaip su naujagimiu, tik man kartais atrodo, kad su naujagimiu net lengviau negu su mažu šuniuku, nes tikrai reikia daug gilintis. Kai esi mama, atrodo, visi tie kūdikiai yra natūralūs, o su šuniuku reikia suprasti, kada jį išvesti, kaip elgtis, kada jis išsigąsta, reikia žinių, o tam gali pritrūkti laiko, tarkime, jaunai mamai.
Bet vėlgi, mama mamai nelygu: yra mamų, kurios turi laiko, yra hiperaktyvios, joms to laiko užtenka, ir tikrai galima įsigyti – nėra čia kažkokia taisyklė, bet tiesiog atsargiau žiūriu į tą situaciją. Labai individualu – kiekvieną kartą ateina žmonės, sėdi, kalbiesi su jais apie viską, žiūri smulkmenas, kartais juokauju, kad turiu psichologijos išsilavinimą. Vėlgi, ir nuojautą savo naudoju, kai atrodo, kad viskas yra gerai, bet kažkas viduje sako, kad kažkas yra ne taip, tai pasikliauju savo nuojauta“, – pasakoja ji.
Veisėjas ne visada yra patikimumo garantas
Pašnekovė pabrėžia, kad dar tikrai yra žmonių, kurie ieško pigiausio varianto, dažniau domisi kaina, o ne kitomis svarbiomis detalėmis apie naująjį augintinį. Tokie žmonės, kaip sako ji, niekada nebus jos klientai. O jeigu žmogus ieško pigiausio varianto, teigia pašnekovė, jis turėtų žinoti apie galimas rizikas.
„Nesu pigiausia, tai, kaip sakant, dažniausiai tiesiog tuo ir pasibaigia klausimai. Tai taip, ir su tokiais žmonėms, nesakau, kad vėlgi su visais, bet neretai paskui ir visokių problemų kyla, nes jeigu nusiperka pigiau, dažnai iš kažkokio daugintojo, kaip mes vadinam, tai paskui negauna pagalbos iš šono. Vėlgi, mano darbas nesibaigia ties „pardaviau, viso gero“, vis tiek mes bendraujam ir metus, dvejus, ir šešerius. O nusipirkusiems pigiau vėliau būna problemų ir jie ieško kitur tų atsakymų, kaip su tuo šuniu elgtis ir galų gale jį atiduoda ar parduoda, tada tas šuniukas vaikščioja per rankas, tai reikia į tai atkreipti dėmesį. Bet ar yra tokių, kurie dar perka pigiau, tai tikrai taip“, – sako ji.
Parduoda pigiau ne tik liūdnai pagarsėję daugintojai – yra ir veisėjų, kurie į šį darbą žiūri ne taip atsakingai, kaip turėtų. Todėl, kaip aiškina pašnekovė, žodis „veisėjas“ dar nėra kokybės garantas.
„Veisėjas veisėjui nelygu. Lietuvoje nėra išskirta, kas yra tikras, patikimas veisėjas, kas nėra patikimas. Yra visokių, kurie ir su dokumentais parduoda, bet jie tikrai nėra patikimi. Tai dar nieko negarantuoja. Ir tie nepatikimi veisėjai labai kenkia mums, kurie stengiamės, darome viską maksimaliai. Reikia susipažinti gyvai, žiūrėti kaip šuo auginamas, tiesiog to pačio veisėjo požiūrį išsiaiškinti. Bet paprastam pirkėjui pradžioje tai gana sudėtinga. Reikia žiūrėti jo patirtį, bendrauti ir pajausti, ar tau patinka tas žmogus, ar ne.
Svarbiausia yra atvykti pas būsimą savo veisėją. Galima parašyti, paklausti, nieko blogo čia nėra, bet ne tik kainos reikėtų klausti – ir daugiau dalykų, po to susitikti. Pas mane ir iš Anglijos, ir iš Estijos atskrenda. Dabar darau vados susitikimą prieš išleidžiant šuniukus į namus ir kviečiu visus šeimininkus atvykti. Tarkime, atvažiuos iš Latvijos susipažinti gyvai. Aš siunčiu ir šuniukų nuotraukas šeimininkams, padedu pasiruošti, nes žmonėms kyla daug klausimų, kaip ir ką padaryti iki šuniukui atvykstant, nes yra keletas žingsnių: reikėtų pagalvoti apie mitybą, kur gyvens, kas prižiūrės, kad pasiruoštų vaistinėlę galų gale, jei kažkas atsitiktų“, – teigia pašnekovė.