Šuns dienos organizatoriai kasmet pasiūlo vis kitokią šventės idėją. Šių metų idėja – „Pažink mane!“. Pažink ne tik savo augintinį, bet kartu su juo tyrinėk aplinką, istorines Vilniaus vietas, išeik į gamtą, pasidžiauk pavasariu.

Ir nebūtina turėti šunį – šventėje Kalnų parke buvo laukiami visi, juo labiau, kad sostinė šiemet švenčia 700 metų jubiliejų.

Susirinkę ant Stalo kalno ir išgirdę Gedimino sapno legendą, nedidelėmis grupėmis šunų mylėtojai keliavo po Vilniaus piliavietes. Penkiose „istorinėse stotelėse“ jų laukė archeologijos bei istorijos žinovai, tad gyvūnų mylėtojai daug sužinojo apie senąsias pilis bei čia gyvenusius šunis.

Lietuviai visada mylėjo ir brangino savo augintinius, ne veltui šunis laidojo greta žirgų ir net šalia žmogaus palaikų. XVI amžiuje veisliniai šunys netgi buvo brangesni už žirgus. Prieš 450 metų daugumos Lietuvos valdovų geriausiais draugais tapdavo ne bet kas, o medžiokliniai šunys, ir jie labai dažnai sukiojosi ne šunidėse, o valdovų menėse ir miegamuosiuose.
Šuns dienos renginio akimirkos, Vincento Kašėtos nuotr.

Daug įdomybių apie istorinius šunis vienoje stotelių papasakojo Vilniaus universiteto doc. dr. Giedrė Piličiauskienė, kuri su kolegomis baigia rengti knygą ir tikrai turi ką papasakoti apie XIII–XVIII amžiaus Lietuvos šunis. Kaip ir lietuvių skalikų augintojai, skalikų veisėjai Marius ir Anželika Smetonos, Mantas Milinavičius. Jie supažindino su savo augintiniais bei pirmąja knyga apie nacionalinę mūsų šalies šunų veislę, lietuvių skalikus.

O kol šunų mylėtojų grupelės keliavo po Vilniaus pilių teritoriją, ant Stalo kalno įsikūrę dresūros, veterinarijos, šunų mitybos specialistai konsultavo gyvūnų mylėtojus, kvietė išbandyti „Pagundų trasą“ bei kitas atrakcijas, sukti Laimės ratą ar paprasčiausiai mėgautis pavasariu ir šunų draugija.