Nuo pagalbos iki teismų
Kaip pasakoja R. Binkienė, konfliktas su prieglauda tęsiasi jau ilgiau nei mėnesį. Moteris nesitikėjo, kad ištiesus pagalbos ranką, teks ilgai kovoti dėl gyvūno, kurio iki šiol niekam nereikėjo.
„Prieglauda savo „Facebook“ puslapyje ištisai rašo, kad „netelpame, gelbėkite, paimkite šuniuką, tapkite globėjais“. Po tokio graudaus jų „posto“ „Facebook“, vasario 24 d. nuvykau į Linksmakalnį ir paėmiau šuniuką. Nesirinkau, jokių reikalavimų nedėsčiau, manęs nieko neklausė, tiesiog paėmiau, kokį davė, – šuniuką vardu Fiona. Padavė man užpildyti 1 mėnesio trukmės laikinojo globėjo sutartį ir pasakė, kad jeigu šuniukas mums tiks – pratęsime į pastovią“, – pasakoja ji.
Kaip teigia moteris, tuo metu, kai vyko laikinos globos sutarties pasirašymas, moteris negavo jokios informacijos apie prieglaudos taisykles, jokių papildomų klausimų dėl gyvenamosios vietos, nebuvo išaiškintos globos sąlygos, svarbūs sutarties punktai. Tačiau tada moteris nieko, kas jos laukia ateityje, neįtarė ir su Fiona išvažiavo namo.
„Fiona buvo labai baili, negalima buvo paimti ant rankų, bijojo visko – žmonių, automobilių, kitų šunų, nėjo į laiptinę, tąsė pavadėlį. Šuniukas buvo purvinas, sklido blogas kvapas, viduriavo. Išmaudžiau, supirkau visas priemones, rūpinosi visa šeima. Per kelias savaites situacija kardinaliai pasikeitė – šuniukas tapo ramesnis, ėjo į laiptinę, gražiai eina su pavadėliu, yra linksmas, mumis pasitiki. Nuvedėme pas veterinarą, atlikome visus sveikatos tyrimus, parinkome tinkamiausią maistą“, – apie Fionos gyvenimą naujuose namuose pasakoja R. Binkienė.
Moteris netrukus nusprendė Fioną pasilikti ir pasirašyti naują – nuolatinės globos sutartį. Ji sako nuvykusi į prieglaudą kovo 7 dieną, tačiau ten buvusi darbuotoja sutarties perrašyti negalėjo.
„Kovo 17 d. paskambino minėtos įstaigos vadovė Agnė Volockytė ir liepė šunį grąžinti į prieglaudą. Priežastis – kad šuo kartais būna pas mano tėtį, o turi visada būti pas mane. Bandžiau aiškinti, kad šuo visai negali būti vienas, kai mes dirbame – jis kaukia, be to, pas mus gyvena iš prieglaudos paimta katė, kurios jis labai bijo, stresuoja. Todėl tam, kad nekeltume jam dar daugiau streso, kol jis apsipras, jis dažnai būna pas mano tėtį namuose. Aš jį kasdien vedžioju ir esu jo pagrindinė šeimininkė. Liepė tuoj pat grąžinti šunį į prieglaudą“, – pasakoja moteris.
Taip pat ji pabrėžia, kad „per visą globos laikotarpį prieglaudos atstovai nepasidomėjo, kaip vyksta adaptacija, nebuvo atvykę įsitikinti, kad užtikrinamos visos įmanomos sąlygos, nebuvo suteikta informacija apie gyvūno sveikatos būklę“. Kaip teigia R. Binkienė, paaiškėjo, kad šuo yra labai alergiškas vištienos produktams.
„Iškilus konfliktui dėl grąžinimo, siūliau visus įmanomus kompromiso variantus, vyras buvo susitikęs su vadove, rašiau SMS žinutes, kad sutinku kompensuoti visas prieglaudos patirtas išlaidas – už sterilizaciją, čipavimą, skiepus. Jų atsakymas vienas – ne, grąžinkite šunį atgal. Aš anksčiau juos labai rėmiau – pervedinėjau pinigus (120 Eur 2023 m.), skyriau GPM, vežiau maistą, važiavau daug kartų vedžioti šunų…
Savo „Facebook“ puslapyje jie apie mane prirašė nepagrįstos melagingos informacijos, mane ir mano šeimos narius žemino, komentatoriai mane vadino šlykščia boba, melage, manipuliatore, apsimetėle ir kt. Mane pačią ir mano vyrą prieglauda užblokavo ir toliau pylė purvą“, – nuogąstauja moteris.
Paklausta, ką jai sakė atvykusi policija, moteris pasakoja: „Čia labai bjauri istorija nuo pat pradžių. Su policija nieko nevyko, jie pasakė, kad prieglauda parašė pareiškimą ant manęs. Aš pasakiau viską, kas vyko, ir kad šuns čipas kaip savininką nurodo mane. Man draugai patarė patikrint čipą, o jis rodo, kad savininkas nuo vasario 25 d. esu aš. Prieglauda pati taip įvedė, o dabar reikalauja šuns atgal. Ši istorija jau buvo aprašyta kituose portaluose, parašiau kreipimąsi į VMVT, kad jie išsiaiškintų, kas vyksta. Kreipiuosi pagalbos visur, kur galiu. Toks absurdas, kad paėmiau šuniuką iš didžiausios Lietuvos prieglaudos ir dabar eisiu dėl jo iki teismų.“
„Labai reikėtų paviešinti šią istoriją, kad žmonės žinotų, jog pinigai, kuriuos jie aukoja, skiriami ne tiek gyvūnams, kiek tūkstantinėms baudoms mokėti, kai patikrina VMVT, ir su buvusiais rėmėjais kovoti, į policiją pareiškimams rašyti“, – priduria moteris.
Prieglauda įsitikinusi: Binkiai meluoja
Susisiekus su prieglauda, istorijos vingiais sutiko pasidalinti joje savanoriaujanti Saulenė.
„Situacija yra tokia, kad mes tą kalytę Fioną išleidome į laikiną globą mėnesiui laiko ir išleidome būtent poniai Rūtai. Taip, ji tikrai pas mus yra buvusi, jos ir mokiniai yra atvažiavę tų šuniukų pavedžioti, mes tą žmogų tikrai žinome ir viskas yra gerai. Tada mes po dviejų ar trijų savaičių pasiskambinome, Agnė būtent, pasiklausti, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad viskas gerai, nori šunį pasilikti. Mes sakėme gerai, bet tada ji pasakė, kad šuo gyvena pas jos tėtį. Tėtis, su visa pagarba, yra 86 metų amžiaus. Čia viskas yra tvarkoje, bet mes dovanojame šunį ir mes sprendžiame, kokio šuns reikia žmogui, nes mes bandome pritaikyti, kad ir žmogui, ir tam gyvūnui būtų gerai.
Bet ji nesutiko, kad jos tėtis atvažiuotų, ji tiesiog taip nutarė ir dabar tas šuo gyvens pas tėtį. Mums toks variantas netinka. Sakome tuomet grąžinkite šunį, kadangi baigėsi laikinos globos laikotarpis. Ji pasakė, kad tėtis išvis nenorėjo šuns, tėčiui aš šunį atvežiau, pas save jo laikyti negaliu, kadangi aš turiu katę ir su kate šuo nesutaria. Mes jai atsakėme: gerai, jūs matote, neišeina, tai neišeina, viskas tvarkoje – mes tą šunį pasiimame. Ji sakė: ne, tas šuo bus pas mano tėtį. Tada mes ir klausėme: kas bus, jei kažkas atsitiks? Jos atsakymas buvo toks, kad tada aš pasiimsiu šunį pas save. Mūsų klausimas: o tai kaip tada yra su kate? Atsakymas buvo toks: tada aš atiduosiu katę uošviams. Žinote, labai adekvačiai tai neskamba – negali vieno gyvūno atiduoti kažkam, kad pasiimtum tą šunį.
Mes dažnai rašome [aut. past. įrašus prieglaudos „Facebook“ paskyroje] ir vienas tekstas buvo apie tai, dėl ko mums yra svarbios sutartys ir ten buvo pateikta daug pavyzdžių, tai tie žmonės prisitaikė vieną iš tų pavyzdžių sau ir nutarė, kad čia buvo jiems skirta. Dabar sako, kad kažkokios kritikos iš kažko sulaukė. Labai sudėtinga, kai žmonės prisitaiko sau kažkokius dalykus. Tai tada mes parašėme policijai, kad šuo yra mūsų pagal čipo numerį, pagal sutartį, viską pridavėme, bet tas teisinis kelias yra ilgas. Ir kai gavo iš policijos žinią, tuomet prasidėjo visas šis pylimas, kad tikrai negrąžins šuns“, – pasakoja Saulenė.
Kaip aiškina prieglaudoje dirbanti savanorė, didžiausia problema šioje situacijoje – besikeičianti laikinai priglaudusių Fioną šeimininkų pozicija. Saulenės teigimu, Binkių šeima viešai „Facebook“ rašo skirtingas pozicijas ir nuolat keičia argumentus, kodėl šuo turėtų būti jų globoje.
„Problema yra ta, kad jie stengiasi sakyti tai, ką tu nori girdėti. Jie patys pas save visuose tuose komentaruose keičia nuomonę – skirtingai vyras su žmona komentuoja. Žmona rašo, kad dabar jau tas šuo pas juos gyvena, vyras vis dar rašo, kad mes ir paėmėme tėvui, tas šuo pas mus niekada nebuvo ir nebus, kur čia problema? Jie net nesistengia nieko trinti, bent jau iki šiol. Ir jeigu jūs atsidarytumėte jų „Facebook“ profilį, jie ten tikrai išpylę daug purvo ant mūsų. Jie dalina mūsų direktorės asmeninį numerį pas save profilyje ir rašo: paskambinkite direktorei ir pasakykite, ką apie ją galvojate. Tada labai sunku kažkokį sutarimą surasti, kai yra tiek visko išpilta“, – pasakoja ji.
Saulenės teigimu, Binkiai nevengia ir grasinimų: „Grasina mums viešumu, institucijomis, kad susisieks su visais mūsų partneriais Suomijoje, kuriems mes iš tiesų nemažai šunų perduodame, kas yra visiškas išsigelbėjimas. Ji skleidžia melą, kad šuo [aut. past. Fiona] turi iškeliauti į Suomiją. Kol kas mes tikrai nesame anketos užpildę suomiams – galbūt kažkada ateityje ir užpildysime, nežinome. Skleidžia melą, kad mes gauname tūkstančius už tuos šunis, kuriuos siunčiame į Suomiją, kas yra visiška netiesa, visiškas melas. Jie gali sau tai leisti, nes gali tai vadinti savo nuomone ar kuo tik nori.“
Prieglaudos atstovė įsitikinusi, kad nuo pat pradžių šeima nebuvo nusiteikusi ieškoti kompromiso. Tą buvo galima pastebėti ir tuomet, kai R. Binkienės vyras kvietėsi prieglaudos darbuotojas pokalbiui.
„Jos vyras yra boksininkas ir bokso treneris. Jis mus išsikvietė pasikalbėti į bokso treniruotę. Čia taip viskas vyksta. Aš suprantu, kad tikrai mes per daug dažnai žmonėms leidžiame sau užlipti ant galvos, bet tiesiog mums skauda visi šie dalykai, nes tas viešumas ir ta mūsų reputacija yra mūsų veidas, mes esame visiškai išlaikomi žmonių ir jeigu žmonės mumis nepasitiki, mūsų neremia, tai mes negalime gyvūnams padėti. Tai kai mus išsikvietė, mes nuvažiavome pasikalbėti, jo pirmas sakinys buvo toks: tai kaip jūs dabar planuojate užgesinti visą šitą viešumo bangą? Mes net nelabai suprantame, apie ką tai yra kalba, nes tai yra iš jų pusės sukelta viešumo banga.
Jie dabar traukia visokias kortas, viena jų – karo Ukrainoje korta, nes dabar jie teigia, jog pasiėmė globoti vaiką ir kad tas vaikas jau prisirišęs prie šuns. O kai mes šnekėjome, tai buvo savaitė prieš, su jos vyru bokso treniruotėje, jis tik sakė, kad planuoja tą vaiką pasiimti globoti, tai dar tikrai jo neturėjo, vadinasi, tas vaikas sugebėjo prisirišti prie šuns per savaitę. Irgi, kaip suprantu, pasiėmė tą vaiką laikinai globai, bet aš nesu tikra, ar jie supranta, kas yra laikina globa, nes akivaizdu, kad jie nesupranta, kas yra šuns laikina globa“, – sako Saulenė.
Reikalauja tik vieno – laikytis sutartyje numatytų sąlygų
Pasak prieglaudos atstovės, tokios sutartys su būsimais ar laikinais beglobių šeimininkais sudaromos siekiant išvengti nutikimų, kuomet gyvūnai dėl neužtikrintų tinkamų sąlygų ir neišsipildžiusių naujų šeimininkų lūkesčių vėl sugrįžta į prieglaudą. Tokių atvejų, kaip sako ji, tikrai pasitaiko, todėl prieglauda stengiasi užtikrinti, kad tiek gyvūno, tiek naujo šeimininko poreikiai sutaptų. Todėl ir šiuo atveju prieglauda nemano, kad senjoras gali būti pajėgus auginti dvejų metų amžiaus jauną kalytę, jei galiausiai paaiškėtų, kad šuo iš tiesų gyvena pas R. Binkienės tėvą.
„Į mūsų globą patenka vos ne 1 tūkst. šunų per metus, tai tų situacijų būna visokių. Ir mes visiškai suprantame, kad jų būna visokių. Tikrai žmonėms pasikeičia sąlygos, bet mes tada kalbamės ir ieškome visiems geriausio varianto, tačiau čia nebuvo ieškoma geriausio varianto – čia buvo tik grasinimai ir sakymai, kad dabar bus šitaip.
Mes tikrai daugeliui žmonių šunų nedovanojame, nes jie savo galimybes vertina, galbūt, kitaip, negu mes vertiname. Mūsų požiūris yra tas, kad mes atstovaujame šunų interesą, nes kaip bebūtų, – mes nesame žmonių džiuginimo centras. Jeigu mes norėtume žmones džiuginti, tada, turbūt, pardavinėtume ledus. Mes tikrai labai stengiamės, kad visiems būtų gerai, bet tikrai dažnai būna tokių situacijų, kada žmonės neįvertina savo galimybių.
Mes nedovanojame nei vaikams, kurie be tėvų nori gyvūną pasiimti, nei kaip dovanos, o čia būtent ir buvo šis atvejis, kada buvo paimtas gyvūnas kaip dovana. Mes pasiliekame sau teisę spręsti, kam tą šunį dovanoti. Mums iš tiesų yra svarbu, kad žmonės laikytųsi sutarčių, kad mes turėtume susitarimus, kurie yra galiojantys, nes kitu atveju – ko vertos mūsų sutartys ir ko vertas mūsų darbas?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Reaguodama į kaltinimus, kad prieglauda švaisto žmonių suaukotas lėšas teisminiams procesams ir įvairiems skundams, Saulenė pabrėžia: „Mums parašyti skundą policijai daug nekainavo, turiu pripažinti. Mes vis tiek turime kažkaip kažkokiu būdu tą interesą ginti. Taip, mes teismų slenksčius miname tikrai, esame buvę tuose teismuose ir su VMVT, bet mes juos laimėjome – VMVT mums dabar turi atlyginti išlaidas. Tai čia mes irgi labai nenuėjome į minusą, nepaisant to, kad tai yra morališkai ir psichologiškai labai sunku.
Ir čia yra tik vienas žmogus, o tokių skambučių per dieną yra n+k. Tik vieni eina kažkur labai toli, o su kitais gali kažkaip susitarti. Mes dirbame su šunimis, bet kaip bebūtų, – šunys mus tikrai rečiau apkandžioja, negu mus apkandžioja žmonės. Norėjome dirbti su šunimis, bet daugiausiai problemų, deja, turime su žmonėmis.“