Mirus šeimos nariui, į namus atkeliavo Moka
„Lietuvoje, turbūt, tai nėra labai populiari veislė, o veislynų yra tiktai keli. Nors pati veislė yra iš tiesų labai sena, iš kurios ir buvo išveisti vestai tie vadinami, tie Lietuvoje populiarūs Vakarų Škotijos baltieji terjerai. Tai kernas yra sena, škotiška veislė, bet Lietuvoje kažkaip ji ne visai prigijo“, – pasakoja B. Čaikauskaitė.
Moka Bertos šeimoje atsidūrė prieš daugiau nei dvejus metus, kai iš gyvenimo pasitraukė jos iki šiol auginta Vakarų Škotijos baltoji terjerė.
„Kaip tik buvo praėjęs pusmetis po jos mirties ir kažkaip pajautėme, kad norisi vis tiek to šunelio. Žinojome, kad norime kerno, nes norėjasi terjero, bet ne tokio paties, kaip prieš tai buvęs. Ir tada visiškai atsitiktinai, kaip visada, randi tą vieną šunelį ir tas vienas šunelis tampa tavo šeimos nariu. Tai mes sakom, kad [Moka – aut. past.] tapo mūsų terapiniu beibiu (liet. vaiku), visų džiaugsmu“, – laidoje „Duok leteną“ pasakoja pašnekovė.
Iš dviejų Lietuvoje veikiančių šios veislės veislynų, augintinį sau pavyko rasti tik viename – Vilniuje, „Antantės“ veislyne: „Yra tokia nuostabi Jolanta Čironienė, kuri veisia šiuos šunelius, tai vyras paskambino Jolantai ir pas ją buvo kaip tik tas vienas šunelis, kurį kažkaip ir neplanavo ji niekam atiduoti, bet mes labai norėjome šuns ir įtikinome, kad šunį perkame ne vaikams, o sau, kad šuo yra mums. Aišku, gavosi, kad čia – visų šuo, nes vaikai jau dideli ir jie kažkaip visai kitaip priėmė, negu kad kai buvo mažučiai.“
Poreikį namuose visada turėti augintinį, sako Berta, ji jaučia jau nuo pat vaikystės. Tada ji augino pudelį, o išvažiavusi studijuoti, įsigijo minėtą Vakarų Škotijos baltąją terjerę, kuri kartu su ja gyveno net 14 metų.
„Lygtai kiti sako ne, ne – daugiau neturėsiu, o aš žinau, kad turėsiu, visą laiką turėsiu, nes šuo yra džiaugsmas. Turbūt visi gyvūnai, kam katė, kam šuo, bet tai yra džiaugsmas, tai yra malonumas, besąlyginė meilė, kurią tau spinduliuoja, su ja smagu. Mes ir dabar einame, o ji nenustygsta, tada ir gaunasi tas toks dėmesio centras – ir kaip vaikas, ir kaip draugas. Terapija visiškai. Terapinis beibis, mes ją taip ir vadiname, nes ji tiesiog neleis tau nei pagulėti, nei savęs pagailėti – duos tau daug, daug meilės, reikės su ja eiti pasivaikščioti“, – šypteli Mokos šeimininkė.
Moka – energijos užtaisas
„Labai aktyvi, labai smalsi, labai draugiška, prie visų eina, lenda sveikintis, mes sakome – bučiuotis, myluotis, – visi yra svarbūs. [...] Labai, labai aktyvi. Tai aš net nežinau, tiesą pasakius, ar jie visi tokie, ar čia jau mums taip pasisekė su ja, bet ji tokia pas mus, kaip sakome, alfa tipo šunelis – ypatingai aktyvi. Galimai dėl to, kad nesterilizuota, bet kadangi čia jau yra mūsų trečias šuo, tai tokio aktyvaus nebuvo, lyginant su kitais terjerais, nors jie vis tiek yra aktyvūs, jie vis tiek yra medžioklinio tipo šunys, bet ši – ypatingai aktyvi“, – atvirauja B. Čaikauskaitė.
Paklausta, kodėl buvo nuspręsta Mokos nesterilizuoti, Berta skuba pastebėti: „Tiesą pasakius, gal dar ir sterilizuosime ją, nes iš pradžių mes galvojome, kad gal vieną vadą netgi leisime jai atsivesti, bet, vėlgi, jos tas charakteris toks, tai kažkaip nusprendėme, kad gal ne. Pas mus taip gavosi, kad kalytės buvo visą laiką, tai ta, kuri buvo nesterilizuota, 14 metų išgyveno, bet jau vėliau buvo bėdų. Tai manau, kad tas sterilizavimas padeda, ypatingai kalytėms, bet čia ne tik dėl to, kad neturėtų vadų, bet kad ir nebūtų kažkokių kitų fiziologinių problemų.“
Norint fiziškai ir psichologiškai iškrauti Moką, šeimininkams tenka nemenkai paplušėti. Pasak Bertos, su kalyte per dieną reikia nužingsniuoti apie 15 kilometrų. Tik tada, kaip sako šeimininkė, Moka būna ramesnė, priešingu atveju – „kraustosi iš proto: laksto, žaidžia, lenda“.
„Rytais su ja reikia nueiti kokius 5–6 kilometrus. Tai gerai, kad patogiai mes gyvename – parkas, krantinė. Tada popietės metu tikrai dar prasukame nemenką ratą ir vakare sūnus mėgsta išsivesti, mėgsta pasivaikščioti, tai dar kokius panašiai 6–7 kilometrus nueina, nes kitaip tiesiog ji neišsikrauna. Aš dažnai ir sakau, kad ji yra visiškai mano trenerė. Jeigu tingisi keltis, savaitgalį pavyzdžiui, – tu negali, nes ji labai anksti keliasi, ji žadina, turi tą tendenciją šeštą valandą ryto įlipti į lovą ir tiesiog letena pradeda žadinti, kad ji jau nori ėsti, paėda ir tada mes turime eiti pasivaikščioti. Tai neturiu pasirinkimo. Tai tas faina, jeigu priimi tai, kad šuo su tavimi kartu sportuoja, bet jeigu tu nemėgsti vaikščioti, tai toks šunelis ne tau – tikrai ne.
Manau, kad šis šuo yra puikus kompanionas žmogui, kuris yra atviras ir pasiruošęs nuotykiams, kuris mėgsta aktyvų gyvenimo būdą, nes tiesiog labai reikia tos laisvės, reikia daug judėjimo, reikia lankstumo ir supratimo, kad jeigu tave penktą valandą ryto žadins, turėsi atsikelti. [...] Sėslesniam ir ramesniam žmogui gal nelabai, gal čia ne ta veislė. Čia tokia veislė, su kuria tu esi pasiruošęs bėgti, su kuria tu ir į mišką eisi, ir kažkur važiuosi. Tiesą pasakius, su ja keliauti nėra labai lengva, nes ją pykina, čia yra pirmas šuo, kurį į mašiną reikia įvilkti arba duoti vaistukus, kurie šiek tiek ją nuramina, jai kažkaip su tuo vestibiuliariniu aparatu, matyt, yra sunkiau, bet paprastai mes visada su šuniu keliaudavome ir su šia keliaujame, tiesiog jai gal komforto mažiau“, – pasakoja B. Čaikauskaitė.
Mokos aktyvumas namuose neapsiėjo ir be kuriozų: „Kai ją įsigijome, buvome visai neseniai įsikėlę į naujus namus, tai ji sugebėjo per, turbūt, pusantro mėnesio nugraužti visus plintusus. Kažkokių pirštinių ir batų, kaip kiti šunys, ji nėra sugraužusi, bet plintusai buvo visi išlupti, išdrąskyti, kas irgi parodo, kad jėgos tas šuniukas turi.“
Kernterjerė mėgsta parodyti ir savo charakterį, kai tenka bendrauti su kitais šunimis.
„Didžiąja dalimi ji nori draugauti, turi ir kieme savo draugų, turi savo meilių – yra korgis, kurį ji myli be proto. Morkiui linkėjimai. Ji ir skiria, kad tai yra Morkis, o kiti korgiai jai ne. Šiaip turbūt ji stengiasi draugauti, bet kartais išlenda tas terjeriškumas – praėjusią savaitę kolegės pudeliuką visiškai puolė, nors ten ir berniukas. Atėjo į darbą, greitai susitvarkė – jo maistą suėdė, jį aplojo. Tai kaip kada ji parodo savo charakterį“, – juokiasi Mokos šeimininkė.
