Vietoj špico, išsirinko šikoku
L. Norkevičienė pasakoja kartu su vyru puoselėjanti didžiulę meilę gyvūnams, tad susituokus abu draugiškai nusprendė – laikas įsigyti šunį. Iš pradžių ji prisimena svajojusi apie mažą pūkuotą špicą, mat internete sklandžiusios šios veislės nuotraukos su įmantriausiomis šukuosenomis, paverčiančiomis juos panašiais į meškiukus ir galimybė nešiotis tiesiog rankinėje – atrodė idealus variantas. Vis dėlto, ši idėja greitai išgaravo po pokalbiu su vyru, kuris pabrėžė, kad špicu jai teks rūpintis pačiai – mažas pūkuotas padarėlis, jo svarstymu, atrodytų keistai šalia dviejų metrų ūgio vyro. Tad teko ieškoti augintinio, tinkančio abiejų poreikiams.
„Ir pradėjome žiūrinėti įvairiausias veisles – įsijungėme kažkokį internetinį puslapį su visomis šunų veislėmis ir pamatėme šikoku. Mums labai patiko. Pasiskaitėme apie jo charakterį ir labai užsinorėjome, sužavėjo ir išvaizda – toks tikras šuo. Tada pradėjome ieškoti, kur galima jį įsigyti, nes Lietuvoje tokios veislės nebuvo. Radome veisėjus Olandijoje, bet buvo nurodyta, kad galimybės įsigyti reikia laukti apie dvejus metus.
Atsisėdome su vyru, sukūrėme labai gražų motyvacinį laišką, nusiuntėme veisėjams. Jie mums atrašė, kad kaip tik laukiasi jų kalytė, bus vada ir mums labai pasisekė, nes mes labai sužavėjome savo laišku – šuniuką gausime. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai kalytė atsivedė vadą, nuskridome į Olandiją. Nors veisėjai galėjo mums šuniuką atskraidinti lėktuvu, pagalvojome, kad patys norime nuvažiuoti, susipažinti. Prisimenu buvo labai faina, nes veisėjai augino gal 10 šikoku šunų, pamatėme, kokie jie yra iš tikrųjų. Mums labai patiko ir taip parsivežėme savo šmakalą“, – šypteli ji.
Ir prasidėjo jau aštuonerius metus trunkanti draugystė su keturkoju Riku. Šiandien pašnekovei Riku yra tarsi vaikas, tikras šeimos narys ir, kaip sako ji, viena didžiausių gyvenimo meilių. L. Norkevičienė aiškina, kad ši veislė pavadinta pagal Japonijoje esančią salą, iš kurios ji ir yra kilusi. O kaip įprasta japonų veislės šunims, ir ši nėra išskirtinė – Riku charakteris tikrai ne iš lengvųjų.
„Tie, kas augina japonus šunis, žino, kad tai nėra patys mieliausi ir meiliausi šunys, kaip, pavyzdžiui, labradorai. Riku pats sau fainas, o mes jam reikalingi tik į lauką išvesti ir maistui duoti. Čia mūsų rolė jam pasibaigia, nes nebūna taip, kad jis ateis, atsiguls, prisiglaus kaip labradoras, kuriam žmogaus labai labai reikia. Jis intravertas. Kasdien ryte pasivaikštome maždaug po valandą, kad jis išsivaikščiotų, nes jis – medžioklinis šuo, tad jam reikia uostinėti ir protiškai išsikrauti.
Po pasivaikščiojimo jis pavalgo ir prasideda jo diena – Riku pradeda tvarkyti savo reikalus ir dažniausiai sėdi terasoje. Mes sakome, kad jis kaip kamerytė, kaip kokia bobutė – viską žiūri ir stebi, bet vis ateina pasižiūrėti, ar mes vietoje. O jeigu vietoje, tada jis eina atgal ir toliau tvarko savo reikalus. Lovoje pas mus nemiega, mes prašome, kviečiame jį, kai atsigulame, Evaldui liepiu nejudėti, aš irgi nejudu, bet jis vis tiek neina – turi savo vietą ir joje miega. Pripažįsta tik savus – mus, mano šeimą, o draugų, kurie ne kartą yra lankęsi pas mus, jis nepripažįsta ir nebus taip, kad jis ateis ir leisis glostomas.
Nors jis ir ne meilus, bet kai mes išvažiuojame trumpesniam ar ilgesniam laikui, Riku būna labai liūdnas šuo, labai pergyvena, tada jau mūsų prisireikia ir jis labai demonstratyviai rodo, kad yra nelaimingas“, – sako atlikėja.
„Pono“ įgeidžiai virtuvėje – kaip tikro gurmano
L. Norkevičienė pasakoja, kad įsigijus Riku nepavyko apsieiti ir be dresūros pamokų. Vis dėlto, sultingų vaisių jos neužderėjo. Dresūra pašnekovė su vyru susidomėjo po nelaimingo incidento – prie Riku pribėgęs palaidas šuo jį užpuolė, o nuo to karto keturkojis labai neigiamai reaguoja į didesnius šunis – jų bijo ir panikuoja. Tad šeimininkai tikėjo, kad dresūros pamokos padės šią bėdą išspręsti.
„Buvo, kad negali praeiti prie kitų šunų, nes turi Riku tampyti, niekaip negali jo suvaldyti, todėl mes pradėjome vaikščioti į dresūros pamokas. Tik atėjus dresuotojas pasakė, kad japonai yra labai labai sunkiai dresuojami, mes maždaug pusę metų vaikščiojome į pamokas. Ten jis elgdavosi idealiai. Vėliau pradėjome vaikščioti ir į grupines treniruotes, viskas labai gerai ėjosi – jis nereagavo į kitus šunis.
O realybėje… Atsimenu nusivedu į lauką ir vėl viskas tas pats – jis ir vėl reaguoja į visus kitus šunis. Ko aš tik nedariau… Vėliau turbūt buvo ir mūsų klaida, kad mes nuleidome rankas. Bet išmokome su juo bendrauti – jeigu aš matau, kad priešais ateina kažkokie didesni šunys, pasirenku kitą praėjimą, kad netempčiau, netąsyčiau jo, jog kuo mažiau jį dirginčiau“, – sako L. Norkevičienė.
Tad Riku charakteris it katino, kuris namuose pats sau šeimininkas – paglostyti leis tik tada, kai to norėsis jam pačiam, o ir pasivaikščiojimai yra tikras iššūkis. Vis dėlto, išskirtinės šio šunelio savybės čia nesibaigia. Riku, šeimininkės teigimu, labai išrankus – valgo tik mėgstamą maistą ir nėra linkęs ragauti to, ką įprastai be vargo kramsnoja kiti šunys. L. Norkevičienė Riku šeria raw mityba, arba kitaip – žalia mityba, nes kitokios jis paprasčiausiai nepripažįsta.
„Mes jam duodame specialų žalią maistą, bet jam to neužtenka, reikia būtinai kažkuo paskaninti. Jis tikras gurmanas – jam labai patinka širdelės, liežuvis, kakliukas, bet viskas turi būti virta, nes žalio produkto jis nevalgys, išskyrus savo maistą. Tai šiuo klausimu iš pradžių tikrai labai daug problemų buvo. Bet vėlgi, mes esame uždominuoti ir, kaip sakant, vykdome visus pono įsakymus, nes manau, kad būtų įmanoma kažkaip susikalbėti, susitvarkyti ir gal jis tą sausą maistą valgytų, bet vieną kartą nesuvalgo, antra kartą nesuvalgo ir man jau širdį skaudą – iškart galvoju, kad šuo numirs badu, reikia kažką daryti“, – juokiasi ji.
Dar viena Riku bėda – nuolatinis šėrimasis. Moteris pasakoja, kad tada, kai ieškojo norimos įsigyti veislės, jiedu su vyru nemenkai suklydo. Internetinėje svetainėje, kurioje buvo surašytos šunų veislės, prie kiekvienos žvaigždutėmis buvo įvertintos augintinio savybės, o šėrimasis buvo įvertintas net penkiomis, tad L. Norkevičienės vyrui pasirodė, kad tai reiškia, jog ši veislė visai nesišeria. Vis dėlto, realybė pasirodė kitokia.
„Kol jis dabar augina kailį ir ruošiasi žiemai – viskas gerai, bet maždaug sausio mėnesį jau matai – skraido pūkai. Ir tada jau kai prasideda, tai yra nesustabdomas dalykas – tu gali vežti ir į kirpyklas, niekas nepadeda, atrodo, iš kur jis gali tiek tų plaukų turėti“, – svarsto ji.
Gyventi su Riku – paprasta
Vis dėlto, šeimininkė tikina, kad nors ir gali pasirodyti, jog Riku – problematiškas šuo, iš tiesų su juo gyventi paprasta. Paklausta, kokiems žmonėms ji rekomenduotų šią veislę, atlikėja patikino – ji tinka visiems.
„Jis labai labai protingas šuo, tikrai namuose nedaro jokių problemų. Iš pradžių tik buvo sugraužęs kelis televizoriaus pultelius ir būtinai tik „Telia“. Tarkime, ant stalo stovi trys pulteliai, tai išsirinks sugraužti būtent tą vieną. Dabar ši problema susitvarkiusi ir jis nieko blogo nedaro – nei graužia, nei drasko kažką, nei dūksta. Jis labai labai ramus, ramiam gyvenimui skirtas šuo.
Jis netiktų nebent auginantiems mažamečius vaikus, nors su sesers vaikais sutaria puikiai. Todėl manau, kad jis tinka visiems. O ypatingai tiems, kurie gali skirti laiko pasivaikščiojimams, nes jis yra medžiotojas, jam reikia uostinėti, vaikštinėti, jis turi šiek tiek išsikrauti ir psichologiškai“, – teigia ji.
Paklausta, ar nesvarsto įsigyti antro augintinio, L. Norkevičienė neslepia – tokios mintys ją aplanko dažnai. Kartu su vyru jie aukoja prieglaudoms, dalijasi maistu, svajoja iš ten parsivežti ir keturkojį. Nors moteris pasakoja, kad norėtų ne vieno šuns, reikia mąstyti pragmatiškai – prireikus, pavyzdžiui, esant kelionėje, didelio būrio šunų nebūtų kam prižiūrėti.
„Mano tėvai yra vyresni, todėl pasirūpinti Riku jie nelabai gali, nes jis yra pakankamai stiprus šuo ir jį vedžioti reikia jėgos, jis gali pargriauti. Mano sesuo turi tos pačios veislės šunį, tai kai mes išvažiuojame, paliekame Riku sesei, ji su dviem susitvarko, bet jeigu mes turėtume dar vieną šunį, tai jai reikėtų jau su trimis šunimis tvarkytis… O apie galimybes palikti augintinius viešbučiuose ar draugams – nesvarstome, nes Riku yra labai prisirišęs, turi savo žmones ir kiti jo nepažiūrės, aš kaip tikra mama manau, kad jis labai depresuos, man būtų jo labai gaila. Todėl turime apsvarstyti visus tuos dalykus, jeigu mes pasiimtume antrą šunelį, kaip būtų tada?
Labai norėčiau katės, bet Riku nusiteikęs prieš jas, kelis kartus yra puolęs į krūmus jų gaudyti ir yra nemažai nuo jų „gavęs“. Dabar su vyru pakalbėjome, kad kadangi Riku bus aštuoneri metai, gal reikėtų jam draugijos, nes darosi vyresnis, reikėtų, kad atsirastų kažkoks šuo, jog jį truputį pralinksmintų, bet aš vėl kaip mama galvoju – čia mano lepūnas, karalius mano namuose, atvesiu aš kitą šunį dabar jam… Aš gal labai jį sužmoginu, gal kitą kartą ir per daug, bet aš tokia esu ir man tas šuo yra mano gyvenimo dalis, mano širdies dalis, mano vaikas ir kaip mama noriu, kad jam tik viskas būtų gerai – ir patogu, ir nuotaika gera, ir nedepresuotų“, – šypteli L. Norkevičienė.
