„Rinkti labdarą yra darbas. Tris dienas paskyriau butent tam – ieškojimui, bendravimui, paėmimui. Mano pačios darbai prasidėdavo gal devintą vakare“, dalinosi F. M. Leščiauskaitė. Jie įmonių prašė prisijungti prie labdaringos akcijos ir paremti tuos, kam reikia ir valgyti, ir rūpesčio, ir saugumo.
„Pirmieji atsliepė parduotuvių tinklas „Rimi“. Džiaugiuosi, kad jų atstovė ne tik sutiko prisidėti, bet ir leido patiems pateikti pageidavimus, susipažinus su jų asortimentu. Lauktuvės bus ne tik kiekybiškos, bet ir kokybiškos.
Labai nudžiugino ir „Maximos“ parduotuvių tinklas. Su jų atstovu keliavome į „Maximos“ parduotuvę ir rinkomės viską, ko tik reikėjo. Iš pradžių nedrąsiai klausiau, ar galima paimti šitą, ar galima paimti aną. O jie tik kartojo, kad neklausčiau: leido imti kiek reikia ir ko reikia. Nuo konservų, kauliukų iki dubenėlių – visokių reikalingų dalykų atsidūrė mūsų bagažinėje.
Po to skubėjau pas „UAB Letenos“, įsikūrusius Pilaitėje. Pasirodo, šie dažnai aukoja prieglaudoms, tai ir dabar prikrovė mašiną taip, kad net dugnas žemiau kristelėjo.
Ketvirtadienio popietę „Delfi“ merginos automobilį užpildė portalo darbuotojų suneštinėmis lauktuvėmis. Visi prisidėjo kiek ir kaip galėjo, o rezultatas išėjo toks didžiulis, kad norėjosi verkti nuo žmonių gerumo.
Galiausiai – prisijungė parduotuvėlė „Biocos“, esanti Švitrigailos gatvėje, Vilniuje. Prikrovė įvairių valiklių, gydomųjų tepaliukų šuniukams. Pasirodo – ir jiems tai ne pirmas kartas padedant gyvūnams“, apie susitikimus pasakojo F.M. Leščiauskaitė. Pora pridūrė, kad visiems jiems yra labai dėkingi: „Juk galėjo neatsiliepti. Bet atsiliepė ir parodė savo dideles širdis.“
Prieš keletą savaičių priglaudę šuniuką iš „Vyšnių sodo“ prieglaudos, Fausta Marija Leščiauskaitė ir Andrius Užkalnis teigė nesitikėję, kad jis apvers gyvenimą aukštyn kojomis: „Atrodo, kad prisijuokavome su tuo šeimos pagausėjimu. Šuniukui tik trys mėnesiai. Jis labai prieraišus, nori bendrauti visą laiką, kai nemiega, o kai miega, nori tai daryti galvą padėjęs ant tavo kojos. Kartais jaučiamės lyg turėdami kūdikį. Geroji to dalis – jau kurį laiką nebejaučiu nerimo, kuris mane ilgai kankino. Ir dėl tos laimės, kurią šuniukas suteikia, ir dėl laiko stokos, nes jis, regis, minta laiku“, sake Fausta Marija Leščiauskaitė.
„Gal galėtume laiką, skiriamą jam, riboti, tačiau jis – vienas geriausių mūsų gyvenimo sprendimų. Ant jo net pykti neišeina ilgiau nei minutės, todėl nesistebiu, kad ir mūsų dėmesys nori to ar ne, praktiškai visas nuklysta pas jį“, įspūdžiais dalinosi Andrius Užkalnis.
Pora penktadienio popietę drauge su savo augintiniu aplankė „Vyšnių sodą“ ir perdavė gerų žmonių lauktuves, kurios vos sutilpo į visureigį. Jie prižadėjo, kad tai nebus vienetinė tokia akcija: „Manau, kad rūpinimasis silpnesniais yra tautos pažangumo veidrodis. Ne geruose keliuose, ne naujuose elektronikos įtaisuose geriausiai atsispingi pažanga. Ne, ji ryškiausiai matosi ten, kaip elgiamės vieni su kitais: ir su žmonėmis, ir su gyvūnais“, sake A. Užkalnis.