Keturkojų klientų šiandien turinti pakankamai, o šis darbas, kaip ji pati sako – geriausiai aipalaiduoja. Bet Paulinos svajonės tuo nesibaigia. „Svarbiausia – turėti svajonių,“ – šypsosi 25-erių metų mergina ir pokalbio pabaigoje išduoda, apie ką dar svajojanti.
– Kada į tavo gyvenimą atėjo šokiai?
– Mokykliniais metais šokiai man buvo neatsiejama mokyklinio gyvenimo dalis. Nes šokiai į mano gyvenimą atėjo nuo vaikystės, pasakoja Paulina.
Šokau nuo ketverių, dalyvaudavau konkursuose – tai labai stipriai įaugo į mane. Didelę motyvaciją šokiams man suteikė mokytoja Jolita Gvergždienė. Ir iki dabar ji man išliko tobula moteris, ji buvo mano šokių mokytoja.
Ji man nuolat kartodavo: „Paulina, tu gali, tu tik daryk, tik pirmyn pirmyn pirmyn,“ Šokdavome šiuolaikinius šokius, taip ir likau prie jų.
– „Šokai“ į šokius, nes labai to norėjai?
– Vytauto Didžiojo universitete (VDU) baigiau šokių pedagogiką. Norėjau dirbti su vaikiais, norėjau dirbti mokykloje. Kai pradėjau dirbti, supratau, kaip fainai yra kalbėtis, bendrauti su vaikais, kiek daug pati gaunu, pamatau, kokie mes visi skirtingi.
Dirbdama pajutau, kaip vaikams trūksta šilto bendravimo. Kad reikia ne tik išdėstyti teorinę medžiagą, bet jiems labai reikia pokalbio.
Supratau, kad nenoriu būti susireikšminusi ir jokiu būdu neišpuikusi mokytoja, bet būti jų drauge. Ir savo mokiniams tą sakau, kad pagal specialybę esu mokytoja, bet pirmiausia esu jūsų draugė.
– Kur realizuoji save kaip šokių mokytoja?
– Josvainių gimnazijoje dvyliktokams dėstau choreografiją. O su mažiukais nuo 3 iki 6 metukų – iki pirmos klasės, šokių mokytoja dirbu Josvainių socialiniame ugdymo centre.
Su mažesniais sakyčiau, kad truputėlį lengviau, todėl, kad jie yra labai imlūs ir viską ką parodai naujo, jiems yra įdomu. O vyresni reikalauja aukštesnio lygio, jie nori sužinoti kažko įdomesnio.
Kai atsirado vaizdo įrašų programėlė „TikTok“, kitos prieigos internete, jie labai visko prisižiūri ir manęs prašo to pamokyti. Mano mokiniai labai norėjo vieną šokį išmokti, man parodė kokį, tai teko ir pačiai mokytis iš „TikTok‘o“.
– Tačiau šalia meilės šokiams, buvo neatsiejama meilė ir šuniukams?
– Dvyliktoje klasėje buvo mintis stoti į veterinariją, bet mane labai išgąsdino, kad reikės mokytis 6 metus. Pasakiau sau – nenoriu. Be to, reikėjo gerų chemijos, biologijos žinių, kas man realiai nelabai sekėsi mokykloje. Šios minties teko atsisakyti, nors širdyje jaučiau, kad man vis tiek su jais kažkas įvyks. Ir įvyko…
– Ir kas atsitiko?
– Prie mano svajonės išsipildymo prisidėjo daug žmonių. Kai mokiausi VDU pirmame kurse, netikėtai įsidarbinau Kėdainių Narbuto veterinarijos klinikoje. Įsidarbinau kaip padėjėja tiesiog vasarai, porai mėnesių. Bet gavosi taip, jog aš ten išdirbau daugiau nei dvejus metus. Aš ten šukavau, maudžiau šuniukus, karpiau jiems nagus.
Mūsų komanda – kartu su Vytu ir Sandra Narbutais, buvo labai puiki – mes tapome draugais. Per tą laiką sunkoka buvo derinti šokius ir darbą, bet kai labai nori – pavyksta.
– Baigus bakalaurą, kur suko tavo kelias?
– Baigusi bakalaurą, nieko nebelaukiau. Baigiau „Tauro Grooming Academy“ šunų kirpėjų kursus. Maniau, kaip bus, taip bus. Turėsiu diplomą ir jis man gyvenime nepamaišys.
Kursai truko daugiau nei mėnesį. Išmokau kirpti įvairių veislių šunis, juos maudyti, fenuoti, nukailinti. Iš tiesų, tai buvo labai gera patirtis, nes nuo pirmos dienos tau atveda šunį, pamoko, paaiškina ir tu treniruokis, kaip bus, taip – viskas tavo rankose.
– Ar nesidraskė, nesikandžiojo keturkojai klientai?
– Visko yra buvę. Yra buvę ir sunku susitvarkyti, jie ir kanda, ir nesiduoda. Niekas nuo to neapsaugotas. Ir nereikia įsivaizduoti, kad šuo visą tą laiką ramiai stovi ant stalo. Taip tikrai nėra, gal tik vienetai.
– Kuo sužavėjo tave tie gyvūnai?
– Ne tai, kad pats kirpimas, bet tu susitinki su šunimi – akis į akį. Ir tas momentas man pats įdomiausias – kaip jis reaguoja, man įdomi šuns psichologija. Nors gal lyginti negalima, bet man šis darbas panašus į darbą su vaikais. Nors psichologinių panašumų yra.
Reikia mokėti prie vaiko prieiti, lygiai tas pats su šunimi. Man tas momentas labiausiai patinka, kada tu susitvarkai, arba nesusitvarkai.
Man patinka, kai kerpu, tuomet aš visiškai atsipalaiduoju, atrodo nuo visko atitrūkstu. Tu galvoji apie tai, kaip tą šunį padaryti gražų, tvarkingą. Ir tuo momentu aš daugiau apie nieką negalvoju.
– Kaip pavyksta nuraminti keturkojį klientą?
– Visada kalbuosi su šunimi. Visai kirpimo procedūrai skiriu nei daugiau, nei mažiau – 3 valandas. Per tą laiką jam duodu pailsėti. Jis atsigeria vandens, paguli, aš su juo pakalbu, paglostau.
Aš taip vieną kartą, kitą kartą pabandžiau ir pamačiau, kad šis metodas veikia. Nes kai šuo pailsi, jis atsigauna ir po to vėl ramiai stovi. Neskubu, padarau darbą tvarkingai, gražiai.
Aš nedirbu konvejeriu. Nemanau, kad kas galėtų per valandą nukirpti šuniuką.
Šiuo metu laisvu nuo šokių pamokų metu dirbu šunų kirpėja vienoje rajono gyvenvietėje. Gera, kai vietos gyventojai palaiko jaunimą.
Atvykę pas mane, pirmiausia šuniukui išmaudomi, išdžiovinami, jiems nukerpami nagai, išvalomos ausys, dantys. Ir, aišku, apkerpami. Per dieną priimu 3 klientus.
– O šokiai tuomet pasislinko į antrą planą?
– Aš šokių niekada neapleisiu. Dabar sėdžiu ir galvoju, kuris bus mano pagrindinis darbas, o kuris hobis. Net nežinau, ką širdis jaučia. Mokykloje po pamokų lieka laisvo laiko, be to, ten dirbu ne kiekvieną dieną.
– O savo nuosavą šuniuką ar turi?
– Turiu. Turėjau du šuniukus. Vieną iš jų – Luną, neseniai palaidojau. Jie abu – Luna ir Džindžė buvo mišrūnai, abi mano buvo išgelbėtos. Viena iš jų, tikrąją to žodžio prasme, buvo ištraukta iš sąvartyno.
Pamačiau feisbuke skelbimą apie jos baisią situacija, negalėjau nenuvažiuoti. Luna buvo sužeista, o tie globos namai neturėjo galimybės jos gydyti, nes šiam šuneliui tikrai reikėjo gydymo: jam buvo užpūliavusi akis, lūžusi uodega, kojos. Tokį invaliduką pasiėmiau, vežiau pas gerą veterinarą į Kauną ir gydžiau. Nors visi sakė, kad migdyčiau. Galvojau, kad čia lengviausias kelias, maniau, gal rasiu dar būdą išgydyti. Išgyveno metus laiko, bet po to vėl susirgo, bandžiau toliau gydyti.
Skaudžiausia, kad padarius operaciją, buvo viskas gerai. Gydytojas vakare dar paskambino, pranešė, kad viskas gerai, kad ji atsikėlė, bet ryte vėl sulaukiau skambučio, kad jos širdis neatlaikė…
Džindžė – ištraukta iš rūsio. Kaip dabar pamenu, išgirdau šuniuko cipimą daugiabučio rūsyje, nusileidau, pamačiau ją, net nežinojau kieno ji, kas ir kaip ten įvyko. Aš pasiėmiau vieną šuniuką, nors galėjau ir visus tris pasiimti, bet tiek auginti vienai būtų jau per daug. Šiandien Džindžei 3 metai. Ji su manimi keliauja visur. Ir mokykloje yra buvusi, vaikai laba prašo, kad atsivežčiau. Bet nesivežu, reikia žinoti ribas, kur šuneliui lankytis galima, o kur – ne.
Ir į šunų parodas nesivežu, nes ten jau kiti reikalavimai, reikia turėti kilmės dokumentus, kad šuo būtų veislinis.
– O gal ateityje svajoji turėti veislinį šunį, su kilmės dokumentais, kurį galėtum ruošti parodoms?
– Parodoms ruošti nenoriu, bet aš noriu pati ruoštis parodai (juokiasi). Aš noriu vežti savo šunį į parodas ir kartu su juo prabėgti ,,podiumu“. Noriu aš jį demonstruoti, būti kartu šalia.
– O kokios veislės būtų tavo svajonių šuo?
– Dalmatinų veislės. Retai juos sutinku. Dar vižlų veislė labai patinka. Dar patinka Maltos bišonai – tokie balti debesėliai. Žinau, dalmatinai truputį kvailoki, bet jų charakteris priklauso nuo auklėjimo, kokį išsiauklėsi, tokį ir turėsi. Bet dalmatinų kirpti nereikia, kirpėjų žodžiais, šios veislės šunis reikia nukailinti.
– Kokių patirčių jau turi dirbdama su keturkojais savarankiškai?
– Žinau viena, kad su šunimis reikia kalbėtis kaip su žmonėmis. Klientų man užtenka. Atvažiuoja iš Labūnavos, Pašilių sodų, tie, kas gyvena užmiestyje.
Mano praktikoje skaudžiausia patirtis – sukandžiota ranka. Bet aš sakau, kad daug kaltės yra ne keturkojų klientų, bet jų šeimininkų, nes kirpėja ne veltui klausia, kaip jis reaguoja į vandenį, džiovintuvą, ar jis pirmą kartą kirpykloje ar ne.
Man nepatinka, kada žmogus meluoja, Neva, pasako, kad viskas gerai, o kada pradedi kirpti – pamatai, kad negerai. Matai, kad jis puola, ir kanda, ir urzgia. Tokiu atveju aš paskambinu šeimininkui ir liepiu pasiimti šunį. Yra buvę tokių atvejų.
Nes kai žinai, kad šuo pirmą kartą tokiose procedūrose, tuomet gali pasiruošti, tam nusiteiki, nujausti, ko gali tikėtis.
– O ar draugauji su katėmis?
– Kačių nemaudau, karpau jų nagus, iššukuoju. Yra ką veikti ir su jomis. Reikia žinoti, kokie lašiukai ir nuo ko naudojami, kaip valyti ausis, kad nepažeistum, kokias priemones naudoti. Jei norėsi labiau gilintis ir eiti tuo keliu, eisiu toliau. Juk pilna mokymų, įvairių kursų.
– Visos tavo svajonės pildosi, o kas toliau?
– Norėčiau mokytis parodinių šunų kirpimo, man pačiai įdomu kaip jie kerpasi parodoms. Praėjusį šeštadienį lankiausi Tarptautinėje šunų parodoje Druskininkuose, kur susitikau su šnaucerių kirpėja, kuri ruošia parodinius šunis. Ji mane pamokė, man parodė, tiesiog supažindino, kaip tai daroma.
Šiaip, aš noriu gyventi kaime, nes man patinka kaimas. Norėčiau auginti vištas, alpakas.
– Ko šiandien palinkėtum sau?
– Svajonių išsipildymo ir kad būtų tų svajonių. Dabar atrodo, tu jau pasiekei, ko norėjai, bet ties tuo svajonės nesibaigs. Tada turi galvoti, ko dar norėtum. Ir tada eiti ir daryti. O kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.
