Kai Luna atsirado Lauros gyvenime, baigėsi visos panikos atakos: aš labai laiminga, kad ji pas mane

Kalytės Lunos šeimininkė Laura Plėšikaitienė prisipažįsta, kad prancūzų buldogo veislė ją žavėjo visuomet, o gatvėje pro šios veislės atstovus buvo sunku praeiti nestabtelėjus. Nors mintis įsigyti prancūzų buldogą kirbėjo seniai, šiam žingsniui ji galutinai pasiryžo tik susidūrusi su nerimo priepuoliais. Kai pagaliau augintinis atsirado namuose, moteris įsitikino – taip, šunys išties turi nepaprastų gydančiųjų galių, o šalia šuns visos problemos staiga tampa daug mažesnės.

Svajonių augintinės skelbimas sukėlė įtarimų: kaina buvo neadekvati

Prancūzų buldogei Lunai jau beveik septyneri, tačiau L. Plėšikaitienė vis dar puikiai prisimena tuos metus, kai apie augintinį dar tik svajojo. Anuomet, ieškodama mylimos veislės augintinio, L. Plėšikaitienė netikėtai susidūrė su nelegaliu veislynu, tačiau tuo metu tai dar nebuvo akivaizdu. Nepaisant to, moteris įsitikinusi, kad išgelbėjo Luną nuo galimai netinkamų sąlygų.

„Aš supratau, kad man tikrai kažko norisi šalia. Aš visą laiką peržiūrėdavau skelbimus, tačiau tada dar nieko nenutuokiau apie jokius daugintojus. Apie tai buvo labai mažai informacijos, kol neiškilo skandalas – tada jau supratau, kad aš tikriausiai prie to prisidėjau. (…) Skelbimuose pamačiau labai mielo snukučio šuniuką ir žiūriu – 50 eurų. Galvoju, kaip taip gali būti, kažkas čia ne taip, gal šuo yra sergantis ir, matyt, bandoma ja atsikratyti, nes kaina neadekvati“, – tą akimirką, kai pirmą kartą pamatė Luną, prisimena L. Plėšikaitienė.

Nuvykusi skelbime nurodytu adresu, moteris tikėjosi pamatyti mažą šuniuką, tačiau nustebo pamačiusi, kad Luna neatrodė tokia maža, kokia buvo nuotraukose, jos kūnas buvo tvirtas ir raumeningas.

Tuo metu Lunai buvo pusė metų, tačiau jos šeimininkė pastebi, kad nuo to laiko augintinė mažai pasikeitė ir nedaug tepaaugo.

L. Plėšikaitienė paklausė pardavėjos, kodėl parduoda šunytę už tokią kainą. Jai buvo paaiškinta, kad Luna yra jų draugų šuo, kurie išvyko ir nebeturi galimybės jos laikyti, todėl nori gyvūną kam nors greičiau perleisti.

„Buvo toks dviprasmis jausmas. Galvoju, ar tikrai viskas gerai su ja, ar čia kažkas bus paslėpta. Su tais žmonėmis sutariau, kad nuvežu ją į veterinarijos kliniką, padarau jai visus įmanomus tyrimus, o jei kažkas bus ne taip ir ji turi paslėptų trūkumų, aš ją parvešiu jiems atgal. Bet kai sėdėjome automobilyje, aš jau žinojau, kad atgal jos nevešiu. Kai pasidarėme visus tyrimus, pasakė, kad ji visiškai sveika – taip Luna liko pas mane“, – sako L. Plėšikaitienė.

Iš pradžių buvo visko: Lunai reikėjo priprasti prie šeimininkės, o šeimininkei – prie Lunos

Kol neturėjo augintinio, moteris patirdavo panikos atakas, tačiau Luna kardinaliai pakeitė jos psichologinę būseną.

„Nuo tada, kai ji atsirado mano gyvenime, baigėsi panikos priepuoliai. Aš išmokau kažkaip juos suvaldyti. Svarbu tai, kad kai tu turi kuo rūpintis, automatiškai nebegalvoji apie kitas savo problemas. Tu turi didžiulį džiaugsmą namuose – tai man ir padėjo“, – sako L. Plėšikaitienė.

Lunos šeimininkė teigia niekada nedvejojusi ir nesigailėjusi dėl sprendimo turėti augintinį – nepaisant visų šunybių, kurias pirmaisiais metais iškrėtė Luna.

„Buvo visko su ja. Iki vienerių metų ji buvo tokia padykusi nenuorama ir yra daug ką padariusi. Nuomojamame bute yra sugraužusi ir plintusus, ir spinteles, ir sienas iškasius su nagučiais. Ji turėjo labai didelį išsiskyrimo nerimą. Matėsi, kad ji buvo nesocializuota. Galbūt ji buvo laikoma kažkokiame narve, nes išėjusi į lauką būdavo kaip nuo grandinės nutrūkusi. Tikrai reikėjo ir jai prie manęs, ir man prie jos apsiprasti, bet begalinė meilė ir džiaugsmas, kad ji atsirado pas mane, viską užgožė. Aš labai laiminga, kad ji pas mane“, – džiaugiasi L. Plėšikaitienė.

Lunos dresūra užsiėmė pati šeimininkė ir specialių pamokų nelankė, tačiau šiandien svarsto, kad lankyti dresūros pamokas būtų buvę naudinga. Vis dėlto, kai pasiėmė Luną, moteris buvo daug dirbanti studentė ir galvojo, kad to jai nereikia, nors šiandien supranta, kad šuniui dresūros pamokos yra labai svarbu.

„Ji su metais tapo vyresnė ir šiek tiek protingesnė. Teko ne vienus namus pakeisti, tačiau didžiausias lūžis buvo tuomet, kai atsirado trečias šeimos narys. Tada Luna labai pasikeitė. Jai buvo šiek tiek dėmesio trūkumas, nes ji pajautė, kad reikia su kažkuo tuo dėmesiu dalintis. Bet ji nuo pat pradžių žinojo, kad vaiko negalima sužeisti“, – sako L. Plėšikaitienė.

Šeimoje gimus vaikeliui, Luna pasikeitė: stebina tai, kokia ji supratinga

Nors Luna visuomet miegodavo vienoje lovoje su šeimininkais, gimus mažyliui, į lovą nekėlė kojos. Šeimininkė nustebo, kokia supratinga pasirodė jos augintinė – nors su suaugusiais galėdavo žaisti grubiai ir agresyviai, su mažu vaiku elgėsi labai atsargiai, o šiandien jie yra tiesiog geriausi draugai.

„Šeimoje yra vienas vaikas ir jam kartais nuobodu būti vienam, todėl jis vis pasiima kokį nors aislą ir gainioja Luną. Ji visada švelniai su juo žaidžia, niekada nėra pastūmusi, užšokusi, apie įkandimą nėra kalbų. Ji niekam nėra įkandusi. Vaikus ji labai myli, tačiau čia yra toks paradoksas – prie žaidimų aikštelių ji nori draugauti su vaikais, o vaikai jos šiek tiek prisibijo, nes iš išvaizdos ji atrodo šiek tiek agresyvesnė“, – pastebi L. Plėšikaitienė.

Lunos šeimininkė prisimena, kad seniau augintinę pasiimdavo kartu absoliučiai visur, kur tik būdavo galima ateiti su šunimis. Vis dėlto, atsiradus vaikui, kavinėse ir įvairiuose renginiuose Luna lankosi rečiau, tačiau dažnai laiką leidžia vaikščiodama gamtoje.

„Ji mėgstamiausias mūsų pasivaikščiojimų draugas, kartu einame prie ežerų, į miškus. Netgi kažkoks trūkumas, atrodo, jeigu išeini be šuns pasivaikščioti. Toks vaikščiojimas atrodo kaip ir bevertis, nesupranti, kodėl kažko taip trūksta. Todėl visą laiką Luna eina su manimi pasivaikščioti“, – sako L. Plėšikaitienė.

Pasak šeimininkės, Lunai viešėti užsienyje dar neteko. Tokia mintis jai net nekilo, nes atrodo, kad tokį aktyvų šunį vargintų ilgas sėdėjimas keliaujant. Tačiau tai nereiškia, kad Luna nemėgsta keliauti į, pavyzdžiui, artimesnes vietas.

„Geriau pas močiutę, kur yra nuosavas kiemas – ten ji laksto ir labai prisitaiko prie žmonių. Ji, kaip sakiau, su vaikais mėgsta žaisti, o su mano seneliu, kuris po sunkių ligų, ji gali valandų valandas kieme sėdėti. Tai labai smagu ir manau, kad jai tai daug patogiau nei keliauti kažkur, kur niekada nebandėme keliauti“, – sako L. Plėšikaitienė.

Nors pirmais metais likusi viena Luna jausdavo išsiskyrimo nerimą, per beveik septynerius bendro gyvenimo metus ji labai pasikeitė – namuose jaučiasi rami, nieko negraužia, yra kantri. Tačiau išdaigų, kurias Luna iškrėsdavo būdama jaunesnė, šeimininkė nepamiršta iki šiandien.

„Vieną kartą buvo toks net pavojingas, sakyčiau, dalykas, ką ji buvo padariusi. Išplovėme indaplovėje indus ir išvažiavę palikome ją atidarytą, kad indai pradžiūtų. Luna, matyt, kažką toje indaplovėje užuodė. Mes grįžtame namo, tai visi indai išmesti ant žemės, o jinai toje indaplovėje sėdi“, – prisimena L. Plėšikaitienė.