„Man pasisekė, kad turiu labai gerą mamą, kuri vaikystėje leisdavo parsinešti į namus rastus gyvūnus ir surasti jiems naujus namus. Užaugusi pati namuose pradėjau globoti po 1 – 2 gyvūnus, kol šie surasdavo naujus šeimininkus. Vėliau namuose atsirado šuo Liusė, tad trumpalaike globa namuose nebegalėjau užsiimti, taigi po kurio laiko pradėjau dirbti šioje prieglaudoje. Niekada nemaniau, kad užsiimdama tokia veikla tiek išmoksiu, tiek sužinosiu apie šunis ir kates. Sąmoningai tuo užsiimu jau aštuonerius metus“, – pasakoja Ž. Vilčiauskaitė.
Liusės, kuri tapo Živilės augintine, istorija primena dalies gatvėje rastų gyvūnų. Ją, partrenktą mašinos, rado savanoriai. Trauma buvo komplikuota, operacija nepavyko, pusę metų buvo stengtasi atgaivinti ir išgydyti šuniuko koją. Živilė po poros metų, matydama, kaip Liusė vargsta su kojele, kurios visiškai negali valdyti, nusprendė priimti itin sunkų, bet reikalingą sprendimą – koją amputuoti.
„Aš žinau, kaip yra sunku kažkam padovanoti sužalotą ar traumuotą šunį. Ir Liusei visą tą laiką nepavyko rasti naujų namų... Kaip po dvejų metų rūpesčio ir buvimo kartu būčiau galėjusi ją ramia širdimi atiduoti? Galutinai apsisprendžiau ją pasilikti namuose. Taip ji ir tapo mano Liuse“, – dalijasi šeimininkė.
Gyvūnų globa populiarėja
Tiesa, Živilė pastebi, kad per kelerius pastaruosius metus žmonės tapo drąsesni ir vis dažniau renkasi rūpintis beglobiais, kurie yra kitokie, turi negalių. Mergina pasakoja, kad tam nemažos įtakos turi didesnis visuomenės švietimas, jog akli ar neįgalūs gyvūnai geba puikiai prisitaikyti prie aplinkos, nereikalauja daug specifinių žinių, moka džiaugtis gyvenimu ir stipriai myli savo šeimininkus.
„Aš pati, augindama trikojį šunį, tik galiu patvirtinti, kad jis niekuo nesiskiria nuo kitų šunų. Ji taip pat laksto, žaidžia, džiaugiasi ir yra lygiai tokia pati kaip ir kiti šunys. Dar vienas smagus dalykas yra tas, kad žmonės nebebijo imti suaugusių šunų ir kačių. Gal tam įtakos turi visos geros istorijos apie priglaustus gyvūnus, kurios vis publikuojamos didžiuosiuose naujienų portaluose. Galbūt todėl žmonės vis dažniau pagalvoja, kad nėra nieko siaubingo pasiimti iš prieglaudos kažką kitokio. Labai džiaugiuosi, kad beglobių gyvūnų tema yra aktuali, tampa vis platesnė ir populiaresnė, nes tai reiškia ne tik tai, kad tai aktualu visuomenei, bet ir tai, kad po truputį ugdomas jos sąmoningumas“, – džiaugiasi Živilė.
Rūpintis gyvūnais labai paprasta
Kasdienybė gyvūnų prieglaudoje tikrai nėra lengva ar romantiška, bet Živilė sako, kad jos darbe sunkiausia ne rūpintis, gydyti ar prižiūrėti gyvūnus, o bendrauti su žmonėmis. Šiame darbe ne viskas sukasi tik apie šunis ir kates, prieglaudos darbuotojai kiekvieną dieną susiduria su daug ir įvairių žmonių, kurių požiūris, pageidavimai, įsitikinimai neretai išmuša iš vėžių net ir tuos, kuriuos jau sunku nustebinti.
Dažniausiai Živilei tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra neatsakingi gyvūnų augintojai. Živilė prisipažįsta, kad su šiais asmenimis ypač sunku bendrauti, nes jie absoliučiai nepriima ir nevertina šuns arba katės kaip gyvos būtybės. Iš tiesų jie su gyvūnais elgiasi labai žiauriai, šiurkščiai ir negailestingai, tad tai yra labai nemalonu ir sudėtinga.
„Pavyzdžiui, per Motinos dieną važiavau patikrinti pranešimo apie viename Vilniaus rajonų prie būdos pririštą išsekusį šunį. Nuvažiavę pamatėme siaubingą vaizdą: kalytė buvo visiškai išsekusi, likę tik kaulai ir oda, snukutis su atvira žaizda, audiniai pradėję nykti. Jos išgelbėti nepavyko, bet parašiau pareiškimą policijai. Kol kas dar laukiu galutinio sprendimo, bet šiandien man jau yra žinoma, kad šeimininkai šioje situacijoje neįžvelgia nieko blogo, teigia, kad šuo sirgo ir tiek. Jie nė nesuvokia, kad, jei turi augintinį, kuris suserga, tu jį privalai gydyti“, – aiškina gyvūnų prieglaudos darbuotoja.
Į gyvūnų teises atsižvelgiama mažai
Živilė pasakoja, kad tokiais momentais pasidaro itin pikta ant tokių žmonių. Dažniausiai esant tokioms ar panašioms istorijoms prieglaudos darbuotojai bando teisingumo ieškoti rašydami pareiškimus policijai, bet dažniausiai skiriama bauda yra neadekvačiai maža, palyginti su padaryta skriauda.
„Buvo situacija, kai kalytė su keturiais šuniukais buvo nemaitinami, negirdomi, gyveno aptvare siaubingai išsekę ilgą laiką... Šių šunų šeimininkui už tai buvo skirta 13 EUR bauda. Tokia bauda negali būti vadinama teisingumu. Kita istorija – savo vilkšunį pririšęs grandine prie mašinos žmogus tempė dideliu greičiu keliu. Jį bandė sustabdyti kaimynai ir kiti tai matę žmonės. Šuo nuo kraujo užkrėtimo mirė. Šeimininkui buvo iškelta baudžiamoji byla, bet teismas jį išteisino. Jis liko absoliučiai nekaltas. Teismo sprendimas buvo toks, kad šuns prisirišimas prie automobilio grandine nėra gyvūno kankinimas“, – pasakoja Živilė.
Nors teisinė sistema nėra iki galo palanki gyvūnams bei jų gelbėtojams, Živilė pastebi, kad su metais situacija, kad ir nedaug, gerėja. Prieglaudos sulaukia vis daugiau palaikymo ne tik iš žmonių, bet ir vyriausybinių organizacijų. Živilė džiaugiasi, kad sulaukia informacijos ir pranešimų iš bendrojo pagalbos telefono operatorių. Taip pat faktas, kad policija imasi nagrinėti gyvūnų kankinimo bylų ir kiekvienu atveju sureaguoja į pareiškimus – jau nemažas žingsnis į priekį. Taip pat patys pareigūnai dažnai praneša apie partrenktus keliuose arba patekusius į nelaimes gyvūnus ir ieško pagalbos. Taigi gyvūnai nebėra „nesvarbūs“, tiesiog visiems reikalingiems pokyčiams dar reikia laiko ir įdirbio.