Duris į savo gyvūnų karalystę atvėręs Valinskas įsitikinęs: augintinis yra geriausia atsakomybės pamoka visam gyvenimui

Išskirtinai „Delfi“ namų duris atvėrė Valinskų šeima, kurių augintinius sunku net suskaičiuoti. Kiekvienas gyvūnas turi unikalią atsiradimo šiuose namuose istoriją ir savaip įneša džiaugsmo garsios pramogų verslo poros gyvenime – apie tai laidoje „Duok leteną“ kalbame su Arūnu Valinsku.

Kelionėse sutiktos katės ir šunys prašosi į Valinskų namus

Šiandien Valinskų namuose glaudžiasi dvi papūgos, trys katės, keturi šunys, trys alpakos ir gausybė žuvų. Nuo pat mažumės A. Valinskui buvo įprasta namuose matyti šunį ir akvariumą su žuvytėmis, o ilgainiui gyvūnų namuose tik daugėjo.

„Mes niekada neįsivaizdavome savo gyvenimo be gyvūnų. Kai atsikraustėme į šį namą, tai jų pradėjo rastis daugiau. Inga negali net važiuoti į jokias prieglaudas, nes jai neatlaiko širdis. Ji sako – aš visus parsivešiu čia ir apgyvendinsiu“, – sako A. Valinskas.

Kalbant apie šiandien Valinskų namuose gyvenančius šunis, vienas iš jų buvo paimtas iš prieglaudos, o kitą šeima rado paliktą prie parduotuvės. Keliaudami jie nusprendė – jei grįždami atgal ir vėl pamatys tą šunelį, tai jį priims į savo namus. Trečias šunelis – mopsė, o ketvirtąjį pašnekovas vadina mopso ir jorkšyro hibridu, kurį jiems paliko kadaise čia savo dienas laimingai nugyvenęs augintinis.

„Mes turėjome prieš tai šunelį Sinko, kuris jau išėjo į amžinosios medžioklės plotus. Jam buvo beveik 15 metų, galvojome, kad jis jau kaip ir nelabai, bet žiūrime, kad mūsų mopsė lyg nesava. Nuvežėme ją pas gydytoją, sako – sveikiname, laukiasi. Tai jis, būdamas 12 ar 13 metų, paliko savo palikimą. Ir vat tas pūkuotas lepečkojis yra jo sūnus, Frėjos vaikas“, – pasakoja A. Valinskas.

„Mopsai nelabai dresuojami. Klusnumo testus tu gali praeiti, bet tikrai mopsas ne iš tų šunų, kur pasakysi „greta“ ir jis eis be pavadėlio. Jie labai savarankiški ir patys renkasi, ką mylėti, kiek laiko klausyti. Tokia veislė. O Fenris, kuris yra jorkšyro ir mopso mišrūnas – lepečkojis, kurio neįmanoma nemylėti. Pažiūri į jį ir jo nesinori dresuoti. Norisi niurkyti“, – juokiasi A. Valinskas.

Valinskų katinai priklauso dviem stovykloms – Bengalijos katė gyvena namuose, o kiti du katinai gyvena kambaryje su atskiru įėjimu į lauką, nes viduje būti nemėgsta ir mieliau laksto kieme. Šiuos du laukinukus Valinskai parsivežė iš Nidos, kur leidžia savo vasaras.

„Tokia katė vis pas mus ten ateidavo, mes ją vis pašerdavome. Vieną dieną ji ateina pas mus su penkiais kačiukais. Per vasarą tie kačiukai gerokai ūgtelėjo. Kai artėjo laikas mums važiuoti namo, radome juos, visus penkis, miegančius pas save terasoje, supamoje kėdėje. Jų mama jau buvo išėjusi paskui kavalierių, nes jai vėl užėjo ruja. Tipo – čia jūs mane priglobėte, tai priglobkite ir šituos. Tai ko ten Inga tik nedarė. Buvome sutarę su kolegomis, kas kurį kačiuką ima, o mums pasiliko Naglis ir Nida“, – sako A. Valinskas.

Papūgos irgi mėgsta krėsti pokštus

Ne mažiau džiaugsmo į Valinskų namus įneša ir jų laikomos papūgos. Laidos herojus prisipažįsta, kad jos abi padovanotos: vieną padovanojo Inga, kitą – laidos „Kakadu“ prodiuseris Saulius Bartkus.

Kai šunys išsilaksto aptvertoje Valinskų teritorijoje ir susirenka prie stiklinių durų, papūga tuoj pat įspėja šeimininkus rėkdama nesavu balsu, kad šunis reikia įleisti namo. Be to, papūgos, kaip ir kiti augintiniai, taip pat kartais iškrečia vieną kitą pokštą.

„Turime ne tik tuos laisvus telefonus, bet ir laidinį. Papūga pastebėjo, kad kai jis suskamba, tai ateina žmonės. Mes žiūrime – ko čia tas telefonas pradėjo taip dažnai skambinti? Ateini – nieko nėra. Jinai, pasirodo, išmoko atkartoti telefono garsą, ir niekaip neatskirsi – viens prie vieno. Tada ateini, o jinai sėdi ir juokiasi. Po valandos vėl jinai čirškia“, – pasakoja A. Valinskas.

Gyvūnas lauke ar namuose – tai šeimininko reikalas

Ne tik gyvūnai mokosi iš mūsų, bet ir mes turime ko pasimokyti iš augintinių. A. Valinskas įsitikinęs, kad ypač gyvūnai moko vaikus, kurie užsiprašo tėvelių, kad namuose gyventų šuniukas, kačiukas, triušiukas ar žiurkėnas.

„Tai yra geriausia pamoka visam gyvenimui. Atsakomybė už tą mažesnį. Atsakomybė, kurią tu privalai priimti. Ne taip, kaip žaislui, kol jis man patinka ir kol aš jį galiu paniurkyti, bet visam gyvenimui“, – pabrėžia jis.

Kalbėdamas apie besikeičiantį žmogaus ir gyvūno santykį, kuomet vis dažniau miegame su augintiniais ir vedamės juos kartu į darbą, A. Valinskas didžiausią problemą mato tame, jog skirtingą požiūrį į gyvūno laikymą turintys žmonės kartais net nebando vieni kitų suprasti, o nesutardami dažnai perlenkia lazdą.

„Jeigu jūs gyvenate savo namuose ir tas šuo yra jūsų, kaip sakyti, sofinis arba netgi lovinis, jis miega su jumis – čia yra visiškai jūsų reikalas. Jeigu jums malonu atsibusti šalia augintinio, kai visą naktį šalia jūsų miegojęs mopsas pradeda laižyti nosį ir sakyti, vesk mane į lauką arba duok čia man greitai tų vaišių – čia jūsų pasirinkimas. Sutikime, kad yra ir tarnybiniai ar sarginiai šunys, kurie atlieka visai kitokias funkcijas. Mes vis rečiau matome kaime prie būdos pririštus šunis, bet tokių yra daug, nes jie atlieka savo funkciją“, – sako A. Valinskas.

„Reikia suvokti, kad šuo atlieka savo funkciją kiekvieno žmogaus gyvenime. Jeigu tau reikia draugo, jis bus draugas, jei tau reikia sargo – jis bus sargas. Čia tiesiog nereikia vieniems ant kitų pykti, nes gali būti nežmoniškomis sąlygomis laikomas ir namuose esantis šuniukas, ką mes daug matome, o gali būti ir puikiomis sąlygomis laikomas šuo lauke, voljere arba aptvertoje teritorijoje. Čia priklauso tik nuo žmogaus. Nėra blogai išauklėtų šunų – blogai auklėja šeimininkai“, – sako A. Valinskas.

Daugiau įdomių istorijų apie augintinius ir patarimų apie jų priežiūrą – laidoje „Duok leteną“ šeštadieniais 9:30 val. per „Delfi TV“.

Visus laidų įrašus galite pamatyti čia.