Archeologai atskleidė šiurpias viduramžių Vilniaus šunų paslaptis: tegyveno vos dvejus metus, žmonės juos valgė

Iki šiol šuns istorija Lietuvoje tyrinėta labai mažai, tačiau neseniai atsirado galimybė pamatyti, kaip prieš kelis šimtus metų gyveno keturkojai vilniečiai. Archeologiniai Vilniaus žemutinės pilies ir miesto dalies tyrinėjimai atskleidė daug įdomybių: pasirodo, anksčiau miesto šunys tegyveno porą metų, neturėjo priekinių dantų, žmonės juos valgė, o štai pilyje kambariniai ir medžiokliniai šunys buvo itin vertinami – kai kurie iš jų netgi dėvėdavo specialius šarvus.

Šunis saugojo dygliuoti antkakliai ir šarvai

Šuo jau daugiau kaip 15 tūkst. metų lydi žmogų – jų buvimo šalia mūsų ženklų aptinkama dar neolito laikotarpyje. Neseniai atlikti Vilniaus žemutinės pilies ir miesto dalies archeologiniai tyrimai leidžia pamatyti, koks buvo šuns gyvenimas viduramžiais. Lietuvos nacionaliniame muziejuje dr. Povilas Blaževičius ir dr. Giedrė Piličiauskienė pristatė įdomiausius atradimus apie šunis ir jų gyvenimą XIII–XVIII a. laikotarpyje.

P. Blaževičius pabrėžia, kad anksčiau ši sritis buvo mažai ištyrinėta, tad šie atradimai labai vertingi. Apie šunų vaidmenį žmogaus gyvenime byloja išlikusi statybinė keramika – šunis iliustruojantys kokliai ir įvairios plytos, čerpės, grindų plytelės, kuriose išlikę gyvūnų pėdsakai. Tyrimų metu rasta didžiulė kaulų kolekcija leidžia įsivaizduoti, kokie šunys supo vilniečius ir kaip atrodė skirtingų socialinių sluoksnių žmonių augintiniai.

Štai, XV a. kokliuose galima pastebėti įdomių detalių: pavyzdžiui, čia šunys vaizduojami su spygliuotais antkakliais, kurie būdingi viduramžiams. Tokie antkakliai naudoti tam, kad vilkai neperkąstų šuns gerklės, o dyglių ilgis siekė 10 centimetrų.

Šaltiniuose galima matyti, kad antkakliai, pavadėliai ir antsnukiai buvo naudojami nuo seno. P. Blaževičių sudomino tai, kad šunims buvo gaminami specialūs šarvai.

„Akivaizdu, kad pjudant meškas, šernus, kaunantis su vilkais šunims reikėdavo apsaugų. Tą byloja ir zooarcheologinė medžiaga – matome daug traumų medžioklinių šunų skeletuose. Tai gali būti susieta su aukšta rizika – didžiausius ir stipriausius šunis žmonės saugodavo. Šarvai dengė kaklą ir visą gyvūno torsą iki užpakalio“, – aiškina P. Blaževičius.

Daug apie šunis gali pasakyti ir jų pėdsakai. Amatininkų kiemuose džiūdavo ką tik pagaminti molio dirbiniai ir plytos, per kurias prabėgdavo kiemo gyventojai. Radus apie 5 tūkst. šių dirbinių, tyrėjai galėjo apskaičiuoti, kokių gyvūnų buvo galima sutikti amatininkų kiemuose. Pasirodo, net 61 proc. visų gyvūnų sudarė šunys, katės – vos 5 proc. Likusi dalis atitenka kiaulėms, avims, ožkoms ir naminiams paukščiams.

Kambarinius šuniukus galėjo turėti tik kilmingieji

Tuo metu dr. Giedrė Piličiauskienė pabrėžia, kad tyrinėjant išlikusius šunų kaulus atsižvelgta į dvi skirtingas imtis – Vilniaus žemutinės pilies ir miesto teritorijas. Ji prideda, kad šio tyrimo metu ištirtas labai didelis medžiagos kiekis, išskirtinis visos Europos mastu. Tyrimas leido palyginti, kuo skyrėsi šunys, gyvenantys su elitu bei su paprastais miestiečiais. Pilyje rasti šunys skiriasi savo išvaizda: lyginant su mieste gyvenančiais šunimis, skiriasi jų tipas, dydis.

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje aptinkami patys didžiausi šunys: vidutinis jų ūgis siekia beveik 55 centimetrus. Ne vieno šuns ūgis siekė 75 centimetrus, o patys mažiausi buvo 26–27 centimetrų ūgio. Vėlesniais laikotarpiais šunys buvo mažesni. Miesto šunys buvo labai panašūs, o štai pilyje sutinkama išskirtinai aukštų ar mažų šunų.

Iš viso rastos 58 šunų liekanos, neskaičiuojant smulkių kaulų fragmentų, iš kurių negalima daug pasakyti.

„Vieni iš žemutinėje pilyje rastų šunų – itin maži šuneliai, kokių 25–28 centimetrų dydžio kambariniai augintiniai, kurie buvo itin brangūs ir laikomi tik aukščiausio sluoksnio dvaruose. Kitas pilyje aptinkamas tipas – kurtų tipo šunys: aukšti, gracilūs, siaurais ir ilgais snukiais. Trečias tipas pilyje aptinkamų šunų – malosai, kaip dabartiniai dogai ar mastifai. Apie 30 proc. aptiktų šunų liekanų gali būti sietinos su šiandien esančiomis veislėmis, o likusieji greičiausiai buvę mišrūnai“, – aiškina G. Piličiauskienė.

Skaičiuojama, kad 20 proc. XIII–XVII amžiuje gyvenusių šunų buvo kurtai – jie vieni populiariausių tarp tuometinio elito atstovų. Kurtas buvo brangi dovana – šie šunys buvo naudojami medžioklei, galėdavo išvystyti didelį greitį, todėl galėdavo pavyti greitai lekiančius žvėris.

Manoma, kad malosų tipo šunys taip pat buvo skirti šernų, vilkų medžioklei ar, kaip pramogai, pjudymui.

„Kiti šuniukai – kambariniai. Paprastai tokie šunys randami tik su elitu siejamose vietose ir manome, kad tai buvo papiljono, bišono, špicų tipo šuneliai. Jie buvo be proto brangūs, juos galėjo turėti tik aukščiausio socialinio sluoksnio žmonės“, – teigia G. Piličiauskienė.

Miesto šunys gyvendavo porą metų ir neturėjo dantų

Skyrėsi ne tik šunų išvaizda, bet ir sveikatos būklė. Pilyje rastos šunų liekanos rodo, kad čia gyvenę šunys buvo sveikesni nei tie, kurių palaikai rasti mieste. Randamos patologijos galimai susiję su medžiokle: pažeidimai kaukolės viršutinėje dalyje, impresiniai lūžiai, keletu atveju – peties sąnario artritas.

„Turime išlikusį vieno iš žemiausių šunų skeletą: jo snukis buvo sužalotas apsikandžiojimo ar kitokio kontakto su žvėrimis metu. Įdomu, kad beveik pusė šunų buvo su traumų pėdsakais ant kaktos. Kalbant apie mažuosius, vieno iš jų kaukolė buvo su dantų žymėmis. Gali būti, kad tai buvo jo paskutinė kova“, – sako G. Piličiauskienė.

Mieste gyvenusių šunų sveikata buvo visiškai kitokia. Pastebėta, kad šie šunys paprastai mirdavo jauni, sulaukę vos poros ar trejų metų. Miesto šunų dantys smarkiai nudilę, o su tuo susijusi ir dažniausia miesto šunų patologija – jie būna netekę didelės dalies dantų. Įprastai pas juos nerandama priekinių dantų, o viršutinis ir apatinis žandikauliai pažeisti uždegimo. Tuo metu pilyje šunų dantų būklė yra puiki. Šis skirtumas verčia toliau domėtis, kokios priežastys galėjo tai lemti ir kaip atrodė tuometinė šunų mityba.

Ji prideda, kad pilyje nei šunys, nei katės nebuvo valgomi, nors tokį elgesį galima sutikti mieste – augintiniai pilyje buvo gerbiami ir mylimi. Likusioje teritorijoje būta pavienių atvejų, kai šunų kaulai kapoti tipiniais peiliais, skirtais doroti gyvūną. Vienas kitas atvejis buvęs ir su katėmis, tačiau tai byloja apie buvusius kataklizmus – marą, badą.

Tyrimo pristatymo akimirkos: