aA
Jo Strømgrenas – vienas produktyviausių scenos menininkų Norvegijoje, per metus pastatantis 5–8 spektaklius, daug keliaujantis, bet gebantis rasti laiko ir laisvalaikiui su šeima. Daug kartų Lietuvoje viešėjęs choreografas čia vėl lankysis gegužės 3-iąją – jo pasaulinio populiarumo sulaukęs spektaklis „Ten“ atidarys tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis '16“.
 Jo Stromgrenas
Jo Stromgrenas
© Asmeninio albumo nuotr.

Keista pažintis Lietuvos kalėjime

Spektaklis „Ten“ 2001 m. buvo pastatytas būtent Lietuvoje, Vilniuje įvyko jo premjera. Prabėgus penkiolikai metų J. Strømgrenas darbą atnaujino, tačiau nieko jame nepakeitė. Spektaklyje keturi personažai iš buvusios Sovietų Sąjungos yra įstrigę erdvėje tarp Rytų ir Vakarų. Jiems kyla esminis klausimas – ar toliau judėti nežinomybės link, ar grįžti ten, kur viskas pažįstama? Anuomet „Ten“ simbolizavo šiose platumose gyvenančių visuomenių pasirinkimą, tuo pačiu atspindėjo vakariečių suvokimą apie mus. Šiandien spektaklis interpretuojamas įvairiai, žiūrovai jį sieja ir su šių dienų Europos realijomis – tiek migrantų krize, tiek įvykiais Ukrainoje.

Tiesa, po premjeros pagal šį spektaklį J. Strømgrenas į Lietuvą grįžo kurti filmo „Atgal į Maskvą“ („Mot Moskva“). Ieškodami vietų filmuoti, su festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovu Audroniu Imbrasu juodu lankėsi ir Vilniaus miesto kalėjimuose. Ši patirtis norvegų choreografui tapo viena keisčiausių iš viešnagių Lietuvoje.

„Kalėjimo prižiūrėtojai mums pasiūlė pasisveikinti su vienu asmeniu. Tai buvo Henrikas Daktaras. Buvo keista – jie didžiavosi, kad prižiūri H. Daktarą. Jis buvo tarsi kalinys-įžymybė, – pasakojo J. Strømgrenas ir prisiminė kuriozišką situaciją Norvegijoje, kai užsukęs į vieną lietuvių šokoladinę jos savininkams užsiminė apie šią pažintį: – Iš jų reakcijos supratau, kad to daryti nereikėjo. Susimokėjau ir išėjau.“

 Jo Stromgrenas
Jo Stromgrenas
© Asmeninio albumo nuotr.

Tikras šeštojo dešimtmečio norvegas

Daug keliaujančio Jo Strømgreno šokio trupė per 18 veiklos metų spektaklius rodė jau beveik 60 pasaulio valstybių. Choreografas, paklaustas, ar kelionės jo nevargina, teigė nejaučiantis atskirties. Būdamas, pavyzdžiui, Vokietijoje jis nemąsto apie tai, kad yra išvykęs, nes su savimi, kaip pats sakė, turi kompiuterį ir tebesijaučia esąs Vakaruose.

„Tiesa, Norvegijoje, tikriausiai ir Lietuvoje – mažoje valstybėje, juntamas provincialumas, norima išvykti tam, kad vėl sugrįžtum namo: visur gerai, bet namie geriausia. Tarsi išvykstama tam, kad pamatytum savo paties visuomenę iš naujo. Man „tarptautinis“ reiškia jautimąsi namuose savo galvoje, nepriklausomai nuo to, kur esu. Tada išnyksta atskirtis tarp jie ir mes“, – teigė pašnekovas.

Penkerių dukrą ir dešimties metų sūnų, dėl kurių dažniau būna namuose Norvegijoje, turintis J. Strømgrenas pripažįsta esąs tikras norvegas. Tik, kaip pats sako, ne šiuolaikinis, o veikiau šeštojo dešimtmečio.

„Tuo laikotarpiu buvo svarbus paprastumas, taupumas, rūpintis tradicijomis. Nepaisant to, kad gyvenu Frognerio rajone ir gerai uždirbu, jei pro langą pamatau išmestas dureles, nusuku vyrius – o gal kada pravers. Norvegijoje tai neįprasta. Turime siuvimo mašiną, man patinka tvarkyti drabužius, kad juos būtų galima toliau nešioti. Ne dėl to, kad man trūktų pinigų, o dėl to, kad taip elgtis yra gerai. Noriu išsaugoti tai, kas buvo norvegiška iki atrandant naftą. Manau, jog svarbu auginti daržoves, kad mano vaikai matytų, iš kur atsiranda maistas“, – savo požiūrį dėstė choreografas.

Spektaklio "Ten" akimirka
Spektaklio "Ten" akimirka
© Asmeninio albumo nuotr.

Spektakliuose svarbiausia – žmonės

Jam patinka slidinėti, leisti laiką kalnų namelyje, tačiau niekad gyvenime nėra buvęs atostogų Pietuose, net jei jo žmona su vaikais ar mama ten važiuoja. „Kalbant apie laisvalaikį, esu labai senamadiškas. Kai ruošiu šeimai pietus, gaminu žuvies užkepėlę, o ne sušį“, – sakė J. Strømgrenas.

Paklaustas, kur semiasi įkvėpimo savo kūriniams, choreografas sakė, kad jam padeda situacijos, kuriose išryškėja nedidelės dilemos, susiduria skirtingos mintys, kasdieniai mąstymo menkniekiai, kuriuos galima interpretuoti platesniame kontekste. Jį įkvepia mažos žmogiškos istorijos, todėl labai mėgsta stebėti žmones.

Choreografas pabrėžia, kad jam svarbiausia, jog spektakliai būtų apie žmones. „Humanistinis – žodis, kuris man tampa vis svarbesnis. Man svarbu, kad spektakliai būtų apie žmones. Mano spektakliuose išnyksta konceptualumas – tai, kas susiję su šokio ar apskritai meno istorija. Man nerūpi forma. Svarbu turinys. Turi idėją, žinai, ką nori pasakyti, nušviesti, telieka pasirinkti priemones, kurios geriausiai atskleidžia istoriją. Jei kuriuo nors atveju geriausia dirbti su improvizacija – naudojame ją. Jei idėją geriausiai atskleidžia tekstas – naudojame tekstą. Neteikiame pernelyg daug reikšmės procesui, nes svarbiausia yra rezultatas“, – sakė J. Strømgrenas.

Jo teigimu, kurdamas spektaklius su trupe jis mėgina būti visiškai normaliu žmogumi, gyvenančiu šiandien, pastebinčiu tendencijas, apie ką žmonės mąsto, bet dar nekalba, dar nėra suformulavę.

„Tada klausiu savęs, ar galiu tai perkelti į spektaklį, kad pažiūrėjus jį ištiktų „aha“ jausmas. Noriu padėti žmonėms geriau suvokti šiandieną. Galbūt skamba pompastiškai, bet tai ir labai paprastas tikslas. Svarbu, kad būčiau atviras su pačiu savimi. Nemanau, kad turėčiau būti visažinis ir pamokslauti. Esu prieš labai gilų tyrinėjimą, išsamų gilinimąsi į kokią nors konkrečią tematiką, kurios pagrindu statomas spektaklis, nes tuo atveju kūrėjai nutolsta nuo publikos, tampa pažangesni. Man patinka žaisti su publikai bendromis nuorodomis“, – aiškino kūrėjas.

Spektaklio "Ten" akimirka
Spektaklio "Ten" akimirka
© Asmeninio albumo nuotr.

Geriausi konsultantai yra vaikai

J. Strømgrenas neslepia, kad dalis šiuolaikinio šokio bendruomenės Norvegijoje jo kūrybą laiko paviršutiniška ir teigia nekreipiantis į tai dėmesio. Kaip sakė pats choreografas, statydamas spektaklius jis mąsto apie įvairius kūrinio sluoksnius. Kad spektaklis galėtų funkcionuoti visame pasaulyje skirtingiems žiūrovams, jame turi būti labai skirtingų citatų, įvairiausių nuorodų į tai, ką žmonės galėtų atpažinti.

„Kad ir kur pasirodytume, publika nepastebi dalies informacijos, pavyzdžiui, turime spektaklių, kuriuose kalbama išgalvota kalba, tačiau staiga dalis teksto pasakoma kalba, kurią moka tik maža dalis publikos, o likę tebemano, kad tai išgalvota kalba. Nekreipiu dėmesio į kritiką, kai sakoma, kad mano spektakliams trūksta gelmės. Tokia kritika yra šiek tiek provinciali“, – įsitikinęs pašnekovas.

Geriausi jo kūrybos konsultantai yra vaikai. Jie stebi tėčio repeticijas ir spektaklius, paskui negaili komentarų, kuriuos J. Strømgrenas visada išklauso.

„Man, menininkui, labai įdomu stebėti, kada pasireiškia meniškumas. Visiškai aišku, kuris iš mano vaikų yra menininkas, o kuris ne. Tai be galo įdomu. Tas pats, kaip mėginti atrasti, kokios yra mergaitės ir kokie yra berniukai. Švedijoje sako, kad tarp lyčių nėra jokio skirtumo. Bet aš matau, kad jie visiškai skirtingi. Juk pats turiu mergaitę ir berniuką. Dukra yra meniškos prigimties, o sūnus – inžinierius. Dirbdamas su šokiu pastebiu, kad kai kuriems šokėjams viskas sukasi aplink šokį. Kad viduj tarsi dega, kad šokis nuolat yra jų kūne. Tačiau yra šokėjų, kurie viską tiesiog daro įprastai, šokis juose yra pasyvus. Štai mano dukra nuolat gyvena šokio, judesio burbule – viskas tampa choreografija“, – džiugesio neslėpė J. Strømgrenas.

Tiesa, prisiminęs savo kaip choreografo kelią, jis teigė šokio burbule negyvenęs, tačiau jo fantazija visada buvo labai aktyvi. „Mano galva buvo fantazijos burbule. Nesu joks genijus, tačiau turiu lakią vaizduotę“, – sakė kūrėjas, po vidurinės mokyklos rinkęsis tarp cheminės inžinerijos, rusų kalbos ir baleto studijų.

Menas neprivalo būti mistiškas

Lietuvoje įprasta daug dirbti, persidirbti, bet Norvegijoje asmeninis gyvenimas labai gerbiamas. Naftos šalyje, kaip savo gimtinę vadina J. Strømgrenas, penktadieniais žmonės darbą baigia antrą valandą. Jo, kaip menininko, darbas kiekvienoje šalyje skirtingas – tenka taikytis prie tos šalies darbo kultūros.

„Žmonės mano, kad menininkai yra laisvi ir dirba, kada nori. Bet mes, bent jau scenos menų atstovai, dirbame su kitais žmonėmis, todėl turi būti aiškus ir įprastas darbo laikas. Tiesa, būna, kad jaučiuosi kaip koks darbininkas: atsikeli ryte, pavalgai pusryčius, sėdi į tramvajų, važiuoji į Operos ir baleto teatrą statyti žingsnelių. Tarsi būčiau santechnikas. Darbo ritmas visiškai nėra meniškas. Mes negalime tiesiog girtuokliauti porą savaičių. Taip pat ir šokėjai, jie juk turi sveikai maitintis, rytais užsiima joga ir pan. Mano darbas yra tarp sporto ir meno, ir taip buvo nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti su trupe. Turime vadovautis Norvegijos įstatymais, kurie reguliuoja darbo santykius“, – sakė choreografas.

Paklaustas apie profesinę karjerą, J. Strømgrenas save vadina diletantu. Nors trejus metus mokėsi šokio ir vienus choreografijos, Norvegijos baleto akademijos baigiamųjų egzaminų neišlaikė. Tačiau jam pavyko atrasti savo nišą. Tuo metu šokio pasaulyje nebuvo daug vyrų, nedaug kūrėjų buvo iniciatyvūs, o teatre buvo ramus periodas, labai mažai pinigų, vyko tarsi bendras protestas – arba skirkite daugiau pinigų, arba niekas nieko nekurs.

J. Strømgreno išraiškos stilius buvo ekspresyvus. XX a. pabaigoje Norvegijoje buvo daug postmodernaus teatro, beveik nebuvo didžiųjų pasakojimų. Taigi jis sukūrė solo darbą „Šyzinės istorijos“. Neteikė paraiškos finansavimui gauti, naudojo asmenines lėšas. Spektaklis sulaukė didelės sėkmės.

„Jie sakė: „Jis geba įgyvendinti projektus, yra iniciatyvus, turi asmeninį balsą.“ Konkuravau su choreografėmis Ingun Bjørnsgaard ir Ina Christel Johannessen, šokio trupe „Collage“ ir kitais, kurie pradėjo veiklą 10 metų anksčiau nei aš. Jie tebeįsivaizdavo, kad choreografas turi būti mistiškas, sunkiai suvokiamas, trupės pavadinimas turėjo būti meninis. Aš elgiausi kitaip. Trupę pavadinau savo vardu, pirmaisiais metais aktyviai rodžiausi viešumoje, televizijoje. Siekiau spaudos dėmesio. Greitai mano veidas tapo atpažįstamas. Tačiau vėliau, kai to nebereikėjo, ėmiau vengti tokio dėmesio. Dabar manęs niekas neatpažįsta gatvėje, o jei atpažįsta, tai veikiausiai sumaišo su rašytoju Erlendu Loe, kartą taip nutiko net Vilniuje“, – pasakojo choreografas, kurio žinomiausias spektaklis kitą savaitę bus rodomas Lietuvoje.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Trimito“ ir „Giunter Percussion“ projektas „Drum&Brass“ keliasi į jūsų namus

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „ Trimitas “ karantino metu savo pasirodymus...

Populiariausi šių metų festivalio „Kino pavasaris“ filmai lieka namų ekranuose: TOP 10

Ketvirtadienį oficialiai baigėsi festivalis „Kino pavasaris“ , tačiau žiūrovai ir toliau...

Rytis Sabas: Lietuva turi tai, ko neturi visas pasaulis (2)

Laidoje „Delfi rytas“ dalyvavęs rašytojas Rytis Sabas pristatė savo knygą „Gaono kodas“,...

Kodėl vieniems laikas lekia, o kitiems slenka? (2)

Ar laikas teka vienodai visiems? Ne: kalnuose jis lekia sparčiau, o lygumoje sruvena lėčiau dėl...

Audronis Liuga: kartais geriau sustoti nepuoselėjant iliuzijų ir pergrupuoti jėgas

Režisierius Krystianas Lupa repetuodamas spektaklį „Austerlicas“ pagal W.G.Sebaldo romaną...

Top naujienos

Baltarusijos žiniasklaida: užteks, situacija jau ir taip nukeliavo per toli (64)

„Niekas nepasikeis. Nekris naftos kainos. Nebus šuolių akcijų biržoje. Netgi ledynai nepradės...

Po ambasadorės pasibaisėjimo kaukių kainomis, „Norfa“ atkerta: gal galite padėti nupirkti pigiau? (100)

Ina Marčiulionytė , Lietuvos ambasadorė Kinijoje, savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo...

Lig šiol neišspręsta Long Ailando serijinio žudiko byla: keli kūnai rasti be batų, kiti – dalimis (3)

Long Ailando serijinis žudikas siautėjo beveik du dešimtmečius. Per šį laiką jo aukomis tapo ne...

Lietuvius kviečia „atverti portalą“: ne, masinė meditacija neapsaugos nuo koronaviruso (84)

Žmonės medituoja, „suvienija protą, sąmonę, ištirpdo senojo pasaulio struktūras, ištrina...

Košmaras, persekiojantis euro kūrėjus, Italijoje gali virsti realybe

Praėjus dviem dešimtmečiams po euro įvedimo, viena iš didžiausių jo kūrėjų baimių...

Arūnas Milašius. Ciniško verslininko užrašai – kaip dabar greitai praturtėti (60)

Vargu ar atspėsite, kas dabar labiausiai masina verslininkus ir verslius piliečius, kurie, net kai...

Gyvai / Virtuali diskoteka iš Jono Nainio namų Vol.3 - „Delfi TV“ vėl kviečia šokti su Jovani (35)

Lietuvoje įprastą gyvenimą pristabdęs karantinas dėl koronaviruso grėsmės uždarė naktinių...

Kita karantino pusė: tokių degalų kainų vairuotojai nematė jau seniai (20)

Nors karantino metu gyventojams patariama laiką leisti namie, o transporto srautai smarkiai...

Aklai netikėkite – internete netrūksta savamokslių „gydytojų“ (4)

„ŠIĄ INFORMACIJĄ GERIAU NUKOPIJUOKITE IR PASKELBKITE SAVO LAIKO JUOSTOJE (išsisaugodami IR SAU...

|Maža didelių žinių kaina