aA
Jo Strømgrenas – vienas produktyviausių scenos menininkų Norvegijoje, per metus pastatantis 5–8 spektaklius, daug keliaujantis, bet gebantis rasti laiko ir laisvalaikiui su šeima. Daug kartų Lietuvoje viešėjęs choreografas čia vėl lankysis gegužės 3-iąją – jo pasaulinio populiarumo sulaukęs spektaklis „Ten“ atidarys tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis '16“.
 Jo Stromgrenas
Jo Stromgrenas
© Asmeninio albumo nuotr.

Keista pažintis Lietuvos kalėjime

Spektaklis „Ten“ 2001 m. buvo pastatytas būtent Lietuvoje, Vilniuje įvyko jo premjera. Prabėgus penkiolikai metų J. Strømgrenas darbą atnaujino, tačiau nieko jame nepakeitė. Spektaklyje keturi personažai iš buvusios Sovietų Sąjungos yra įstrigę erdvėje tarp Rytų ir Vakarų. Jiems kyla esminis klausimas – ar toliau judėti nežinomybės link, ar grįžti ten, kur viskas pažįstama? Anuomet „Ten“ simbolizavo šiose platumose gyvenančių visuomenių pasirinkimą, tuo pačiu atspindėjo vakariečių suvokimą apie mus. Šiandien spektaklis interpretuojamas įvairiai, žiūrovai jį sieja ir su šių dienų Europos realijomis – tiek migrantų krize, tiek įvykiais Ukrainoje.

Tiesa, po premjeros pagal šį spektaklį J. Strømgrenas į Lietuvą grįžo kurti filmo „Atgal į Maskvą“ („Mot Moskva“). Ieškodami vietų filmuoti, su festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovu Audroniu Imbrasu juodu lankėsi ir Vilniaus miesto kalėjimuose. Ši patirtis norvegų choreografui tapo viena keisčiausių iš viešnagių Lietuvoje.

„Kalėjimo prižiūrėtojai mums pasiūlė pasisveikinti su vienu asmeniu. Tai buvo Henrikas Daktaras. Buvo keista – jie didžiavosi, kad prižiūri H. Daktarą. Jis buvo tarsi kalinys-įžymybė, – pasakojo J. Strømgrenas ir prisiminė kuriozišką situaciją Norvegijoje, kai užsukęs į vieną lietuvių šokoladinę jos savininkams užsiminė apie šią pažintį: – Iš jų reakcijos supratau, kad to daryti nereikėjo. Susimokėjau ir išėjau.“

 Jo Stromgrenas
Jo Stromgrenas
© Asmeninio albumo nuotr.

Tikras šeštojo dešimtmečio norvegas

Daug keliaujančio Jo Strømgreno šokio trupė per 18 veiklos metų spektaklius rodė jau beveik 60 pasaulio valstybių. Choreografas, paklaustas, ar kelionės jo nevargina, teigė nejaučiantis atskirties. Būdamas, pavyzdžiui, Vokietijoje jis nemąsto apie tai, kad yra išvykęs, nes su savimi, kaip pats sakė, turi kompiuterį ir tebesijaučia esąs Vakaruose.

„Tiesa, Norvegijoje, tikriausiai ir Lietuvoje – mažoje valstybėje, juntamas provincialumas, norima išvykti tam, kad vėl sugrįžtum namo: visur gerai, bet namie geriausia. Tarsi išvykstama tam, kad pamatytum savo paties visuomenę iš naujo. Man „tarptautinis“ reiškia jautimąsi namuose savo galvoje, nepriklausomai nuo to, kur esu. Tada išnyksta atskirtis tarp jie ir mes“, – teigė pašnekovas.

Penkerių dukrą ir dešimties metų sūnų, dėl kurių dažniau būna namuose Norvegijoje, turintis J. Strømgrenas pripažįsta esąs tikras norvegas. Tik, kaip pats sako, ne šiuolaikinis, o veikiau šeštojo dešimtmečio.

„Tuo laikotarpiu buvo svarbus paprastumas, taupumas, rūpintis tradicijomis. Nepaisant to, kad gyvenu Frognerio rajone ir gerai uždirbu, jei pro langą pamatau išmestas dureles, nusuku vyrius – o gal kada pravers. Norvegijoje tai neįprasta. Turime siuvimo mašiną, man patinka tvarkyti drabužius, kad juos būtų galima toliau nešioti. Ne dėl to, kad man trūktų pinigų, o dėl to, kad taip elgtis yra gerai. Noriu išsaugoti tai, kas buvo norvegiška iki atrandant naftą. Manau, jog svarbu auginti daržoves, kad mano vaikai matytų, iš kur atsiranda maistas“, – savo požiūrį dėstė choreografas.

Spektaklio "Ten" akimirka
Spektaklio "Ten" akimirka
© Asmeninio albumo nuotr.

Spektakliuose svarbiausia – žmonės

Jam patinka slidinėti, leisti laiką kalnų namelyje, tačiau niekad gyvenime nėra buvęs atostogų Pietuose, net jei jo žmona su vaikais ar mama ten važiuoja. „Kalbant apie laisvalaikį, esu labai senamadiškas. Kai ruošiu šeimai pietus, gaminu žuvies užkepėlę, o ne sušį“, – sakė J. Strømgrenas.

Paklaustas, kur semiasi įkvėpimo savo kūriniams, choreografas sakė, kad jam padeda situacijos, kuriose išryškėja nedidelės dilemos, susiduria skirtingos mintys, kasdieniai mąstymo menkniekiai, kuriuos galima interpretuoti platesniame kontekste. Jį įkvepia mažos žmogiškos istorijos, todėl labai mėgsta stebėti žmones.

Choreografas pabrėžia, kad jam svarbiausia, jog spektakliai būtų apie žmones. „Humanistinis – žodis, kuris man tampa vis svarbesnis. Man svarbu, kad spektakliai būtų apie žmones. Mano spektakliuose išnyksta konceptualumas – tai, kas susiję su šokio ar apskritai meno istorija. Man nerūpi forma. Svarbu turinys. Turi idėją, žinai, ką nori pasakyti, nušviesti, telieka pasirinkti priemones, kurios geriausiai atskleidžia istoriją. Jei kuriuo nors atveju geriausia dirbti su improvizacija – naudojame ją. Jei idėją geriausiai atskleidžia tekstas – naudojame tekstą. Neteikiame pernelyg daug reikšmės procesui, nes svarbiausia yra rezultatas“, – sakė J. Strømgrenas.

Jo teigimu, kurdamas spektaklius su trupe jis mėgina būti visiškai normaliu žmogumi, gyvenančiu šiandien, pastebinčiu tendencijas, apie ką žmonės mąsto, bet dar nekalba, dar nėra suformulavę.

„Tada klausiu savęs, ar galiu tai perkelti į spektaklį, kad pažiūrėjus jį ištiktų „aha“ jausmas. Noriu padėti žmonėms geriau suvokti šiandieną. Galbūt skamba pompastiškai, bet tai ir labai paprastas tikslas. Svarbu, kad būčiau atviras su pačiu savimi. Nemanau, kad turėčiau būti visažinis ir pamokslauti. Esu prieš labai gilų tyrinėjimą, išsamų gilinimąsi į kokią nors konkrečią tematiką, kurios pagrindu statomas spektaklis, nes tuo atveju kūrėjai nutolsta nuo publikos, tampa pažangesni. Man patinka žaisti su publikai bendromis nuorodomis“, – aiškino kūrėjas.

Spektaklio "Ten" akimirka
Spektaklio "Ten" akimirka
© Asmeninio albumo nuotr.

Geriausi konsultantai yra vaikai

J. Strømgrenas neslepia, kad dalis šiuolaikinio šokio bendruomenės Norvegijoje jo kūrybą laiko paviršutiniška ir teigia nekreipiantis į tai dėmesio. Kaip sakė pats choreografas, statydamas spektaklius jis mąsto apie įvairius kūrinio sluoksnius. Kad spektaklis galėtų funkcionuoti visame pasaulyje skirtingiems žiūrovams, jame turi būti labai skirtingų citatų, įvairiausių nuorodų į tai, ką žmonės galėtų atpažinti.

„Kad ir kur pasirodytume, publika nepastebi dalies informacijos, pavyzdžiui, turime spektaklių, kuriuose kalbama išgalvota kalba, tačiau staiga dalis teksto pasakoma kalba, kurią moka tik maža dalis publikos, o likę tebemano, kad tai išgalvota kalba. Nekreipiu dėmesio į kritiką, kai sakoma, kad mano spektakliams trūksta gelmės. Tokia kritika yra šiek tiek provinciali“, – įsitikinęs pašnekovas.

Geriausi jo kūrybos konsultantai yra vaikai. Jie stebi tėčio repeticijas ir spektaklius, paskui negaili komentarų, kuriuos J. Strømgrenas visada išklauso.

„Man, menininkui, labai įdomu stebėti, kada pasireiškia meniškumas. Visiškai aišku, kuris iš mano vaikų yra menininkas, o kuris ne. Tai be galo įdomu. Tas pats, kaip mėginti atrasti, kokios yra mergaitės ir kokie yra berniukai. Švedijoje sako, kad tarp lyčių nėra jokio skirtumo. Bet aš matau, kad jie visiškai skirtingi. Juk pats turiu mergaitę ir berniuką. Dukra yra meniškos prigimties, o sūnus – inžinierius. Dirbdamas su šokiu pastebiu, kad kai kuriems šokėjams viskas sukasi aplink šokį. Kad viduj tarsi dega, kad šokis nuolat yra jų kūne. Tačiau yra šokėjų, kurie viską tiesiog daro įprastai, šokis juose yra pasyvus. Štai mano dukra nuolat gyvena šokio, judesio burbule – viskas tampa choreografija“, – džiugesio neslėpė J. Strømgrenas.

Tiesa, prisiminęs savo kaip choreografo kelią, jis teigė šokio burbule negyvenęs, tačiau jo fantazija visada buvo labai aktyvi. „Mano galva buvo fantazijos burbule. Nesu joks genijus, tačiau turiu lakią vaizduotę“, – sakė kūrėjas, po vidurinės mokyklos rinkęsis tarp cheminės inžinerijos, rusų kalbos ir baleto studijų.

Menas neprivalo būti mistiškas

Lietuvoje įprasta daug dirbti, persidirbti, bet Norvegijoje asmeninis gyvenimas labai gerbiamas. Naftos šalyje, kaip savo gimtinę vadina J. Strømgrenas, penktadieniais žmonės darbą baigia antrą valandą. Jo, kaip menininko, darbas kiekvienoje šalyje skirtingas – tenka taikytis prie tos šalies darbo kultūros.

„Žmonės mano, kad menininkai yra laisvi ir dirba, kada nori. Bet mes, bent jau scenos menų atstovai, dirbame su kitais žmonėmis, todėl turi būti aiškus ir įprastas darbo laikas. Tiesa, būna, kad jaučiuosi kaip koks darbininkas: atsikeli ryte, pavalgai pusryčius, sėdi į tramvajų, važiuoji į Operos ir baleto teatrą statyti žingsnelių. Tarsi būčiau santechnikas. Darbo ritmas visiškai nėra meniškas. Mes negalime tiesiog girtuokliauti porą savaičių. Taip pat ir šokėjai, jie juk turi sveikai maitintis, rytais užsiima joga ir pan. Mano darbas yra tarp sporto ir meno, ir taip buvo nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti su trupe. Turime vadovautis Norvegijos įstatymais, kurie reguliuoja darbo santykius“, – sakė choreografas.

Paklaustas apie profesinę karjerą, J. Strømgrenas save vadina diletantu. Nors trejus metus mokėsi šokio ir vienus choreografijos, Norvegijos baleto akademijos baigiamųjų egzaminų neišlaikė. Tačiau jam pavyko atrasti savo nišą. Tuo metu šokio pasaulyje nebuvo daug vyrų, nedaug kūrėjų buvo iniciatyvūs, o teatre buvo ramus periodas, labai mažai pinigų, vyko tarsi bendras protestas – arba skirkite daugiau pinigų, arba niekas nieko nekurs.

J. Strømgreno išraiškos stilius buvo ekspresyvus. XX a. pabaigoje Norvegijoje buvo daug postmodernaus teatro, beveik nebuvo didžiųjų pasakojimų. Taigi jis sukūrė solo darbą „Šyzinės istorijos“. Neteikė paraiškos finansavimui gauti, naudojo asmenines lėšas. Spektaklis sulaukė didelės sėkmės.

„Jie sakė: „Jis geba įgyvendinti projektus, yra iniciatyvus, turi asmeninį balsą.“ Konkuravau su choreografėmis Ingun Bjørnsgaard ir Ina Christel Johannessen, šokio trupe „Collage“ ir kitais, kurie pradėjo veiklą 10 metų anksčiau nei aš. Jie tebeįsivaizdavo, kad choreografas turi būti mistiškas, sunkiai suvokiamas, trupės pavadinimas turėjo būti meninis. Aš elgiausi kitaip. Trupę pavadinau savo vardu, pirmaisiais metais aktyviai rodžiausi viešumoje, televizijoje. Siekiau spaudos dėmesio. Greitai mano veidas tapo atpažįstamas. Tačiau vėliau, kai to nebereikėjo, ėmiau vengti tokio dėmesio. Dabar manęs niekas neatpažįsta gatvėje, o jei atpažįsta, tai veikiausiai sumaišo su rašytoju Erlendu Loe, kartą taip nutiko net Vilniuje“, – pasakojo choreografas, kurio žinomiausias spektaklis kitą savaitę bus rodomas Lietuvoje.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Paskelbtos geriausios metų knygos (9)

Penktadienio vakarą Vilniaus knygų mugėje paskelbtos geriausios metų knygos keturiose...

Specialiai DELFI iš Berlyno: du atidarymai – dvi ekranizacijos

Atsinaujinusio Berlyno kino festivalio konkursines programas atidarė Philippe‘o Falardeau „Mano...

Teatras „Kitas kampas“ pristato knygą: dar niekur negirdėtos aktorių išpažintys ir kaip improvizacija gali keisti gyvenimą

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ „Vilniaus knygų...

LNOBT debiutuoja dirigentas Karolis Variakojis

Vasario 21 ir 22 d. „Baletų triptiko“ spektakliuose publika pirmąkart išvys naują dirigentą...

Pristatytos 10 lietuviškų knygų, galinčių tapti filmais (1)

Šių metų Vilniaus knygų mugėje surengtas Lietuvoje analogo neturintis renginys „Knyga +...

Top naujienos

Susvilęs Maskoliūno debiutas: belgų traiškyta Lietuvos rinktinė prasimerkė per vėlai (1180)

Dariaus Maskoliūno debiutas prie Lietuvos vyrų rinktinės vairo paženklintas skaudžia nesėkme...

Atsiprašinėjęs Maskoliūnas: apsigėdinome, sudegėme visi kartu specialiai Krepšinis.lt iš Monso (76)

Dariaus Maskoliūno debiutas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose...

Buvęs komunistas, viešai atsiprašęs Lietuvos: apie vaikystę „ant ribos“ ir manevrus dėl nepriklausomybės (19)

Česlovas Juršėnas gyvenime juokauja nekeitęs trijų dalykų – žmonos, partijos ir buto....

Koronavirusas kirto verslams regionuose: prarasti klientai, kroviniai ir augantys nuostoliai (15)

Nors nuo mirtis sėjančio naujojo koronaviruso židinio Kinijoje , Hubėjaus provincijoje, iki...

25 kilogramų atsikratęs Kauno medikas merginai padovanojo nepaprastą meilės dovaną - pavydėtų kiekviena (91)

Koks pats romantiškiausias dalykas, kurio gali tikėtis mergina? Vienai romantiškai atrodo...

Perspėja dėl Putino bendražygio Prigožino lėktuvo: Lietuva taptų fronto linija

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ( NSGK ) planuoja kreiptis į Užsienio reikalų...

Šokiruojantys patyčias kenčiančio berniuko žodžiai sujaudino pasaulį: vaiko ašaros sulaukė garsenybių paramos (162)

Devynmetis berniukas iš Australijos , kuriam dėl mažo ūgio mokykloje tenka kęsti patyčias ,...

Netikėtumas Lietuvos lengvosios atletikos čempionate – Palšytė prarado titulą (55)

Klaipėdoje prasidėjusiame Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate užfiksuotas...

Su lietumi ir šlapdriba siautės galingas vėjas (2)

Šeštadienį prie Lietuvos priartės galingas ciklonas iš vakarų. Debesuotumas sparčiai padidės,...

Valerijus Katkauskas

Netarnavęs – ne vyras. Apie nesavanaudišką meilę savo antrai pusei (14)

Pasakysiu šviesiai tiesiai – vyras, kuris netarnavo kariuomenėje yra nepilnavertis. Jis nemoka...

|Maža didelių žinių kaina