Iš baltų 20 mm skersmens plieninių strypų suręsta 350 kvadratinių metrų konstrukcija gana paprasta, primenanti iš degtukų ar plastiko pagaliukų klijuotą, bet nebaigtą netaisyklingos formos statinį. Tai pusiau perregima konstrukcija, sukelianti besisklaidančio, tirpstančio, į aplinką susigeriančio rūko įspūdį. Vaikščiodama po paviljoną jaučiausi išties atsidūrusi debesyse.
Pristatydamas savo idėją, Sou Fujimoto sakė 2013 m. paviljonui pasiūlęs tai, ką jis vadina architektūriniu gamtovaizdžiu: „Perregimi, besisluoksniuojantys vinilinių perdangų klodai ir atsiveriančios terasos skatina lankytojus būti interaktyviais – laipioti, apžiūrinėti, tyrinėti statinio struktūrą. Turėdamas omeny pastoralinį Kensingtono sodų kontekstą, įsivaizdavau, kaip gyvybinga medžių ir krūmų žaluma susipina su griežtomis geometrinėmis formomis. Norėjau sukurti kitokią, visiškai naują aplinką, kur tai, kas natūralu, susilieja su tuo, kas sukurta žmonių rankomis, norėjau, kad architektūra nebūtų atskirta nuo gamtos, kad paviljonas taptų šių dviejų svarbiausių žmogaus aplinkos komponentų susitikimo vieta.“
Vienas ant kito sluoksniais sugulę tinkleliai kuria nuolat kintančios trijų dimensijų bangos iliuziją – vienur susiformuoja tanki stabili struktūra, o kitur ji beveik visai ištirpsta.
Du įėjimai ir gausybė pakopomis viena virš kitos kylančių, netvarkingai išsimėčiusių terasų, ant kurių galima vaikščioti, sėdėti, paverčia paviljoną puikia bendravimo vieta. Pačiame viduryje įrengtas baras, kur galima nusipirkti gėrimų ir, įsitaisius prie staliuko, grožėtis nuo plieninių strypų ant grindinio ir žmonių veidų krintančiais šešėlių nėriniais.
Būnant viduje, apima pakylėtas lengvumo jausmas, ypač saulėtą dieną, kai peršviečiamumo efektas itin stiprus. Kai kam šis statinys atrodo vizija ar miražas, o įnikusiems į virtualias erdves, primena skaitmeninės tikrovės kūrinį, geometrinį tinklą, kurio kiekviena akis sujungta su greta esančiomis, o tokie kubo pavidalo dariniai formuoja pakopas, laiptus, terasas.
„Jo paviljonas nėra stogo ir sienų kompozicija, tai bežiūrint augantis, į visas puses išsišakojantis plieninių matricų darinys, tarsi sodo grotelės, patręštos steroidais. Tai sukuria formą keičiančios, kampų neturinčios masės įspūdį. Vietomis paviljono konstrukcija šauna aukštyn, suformuodama šelmišką viršūnę, kuri atrodo kaip išsipūtęs, virš galvos grėsmingai pakibęs kyšulys, tačiau, pažvelgus iš kito kampo, primena žemyn drimbantį susmegusį morengą“, – rašo dienraščio The Guardian architektūros ir dizaino apžvalgininkas.
Fujimoto, savo stilių siedamas su gamtos koncepcija, išskirtinai svarbia Japonijos kultūrai, teigia, kad paviljono formą jis išgavo, naudodamas tokią pat techniką, kokia taikoma auginant bonsus, – pagaminęs didelės apimties konstrukciją, vieną po kitos „iškarpė“ atskiras statinio tinklelio dalis, formuodamas plyšius ir užkampius, terasas ir pakopas, kad lankytojams kiltų noras žvalgytis ir tyrinėti.
„Architektūra turi sukurti bazinę struktūrą, kuri sudarytų galimybę žmonėms elgtis kitaip, negu jie įpratę. Noriu, kad kiekvienas čia rastų malonų ir jaukų kampelį,“ – tvirtina architektas.
Būtent ši „jaukaus kampelio“ idėja persmelkia visus jo statinius, kuriuos pats autorius lygina su olomis ar lizdais, medžiais ar miškais – natūraliais gamtos būstais.
Fujimoto iki šiol projektavo tik Japonijoje. Serpentine Gallery Pavilion – vienintelis toks projektas visame pasaulyje, suteikiantis galimybę architektams, anksčiau nekūrusiems Jungtinėje Karalystėje, išmėginti save, o vieną iš daugelio kandidatų, pateikusių savo idėjas, kasmet atrenka speciali komisija.
Iki Fujimoto Serpentine galerijos paviljoną įrenginėjo tokios pasaulio architektūros ir meno įžymybės, kaip Herzog & de Meuron ir Ai Weiwei (2012), Frankas Gehry’s (2008), Oscaras Niemeyeris (2003) ir Zaha Hadid, 2000 m. sukūrusi pirmąjį paviljoną.
Nuo to laiko kiekvienų metų birželio pradžioje atidaromas vis kitoks Serpentine galerijos paviljonas tapo vienu svarbiausių kultūrinių Londono įvykių. Tai laikinas statinys – kiekvieną rudenį jis išardomas, kiekvieną pavasarį statomas naujas.
