Neutrali koncepcija pretenduoja ne tiek į problemų kėlimą ir nagrinėjimą, kiek į apžvalgą, aprėpiančią įvairiausias tendencijas. Tuo „Tapybos kontekstai“ panašūs į kitas parodas, nagrinėjusias tradicijų ir dabarties
saitus, modernumo ženklus ir prielaidas, – tarkime, į parodų ciklą „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ arba 2007 m. Lietuvos dailės muziejuje surengtą parodą „Eksperimentas“, pristačiusią novatorišką XX–XXI a. lietuvių dailę, išryškinusią kelias eksperimentavimo kryptis ir strategijas. 2007 m. surengta Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“ irgi mezgė pokalbį su Lietuvai artimiausiomis šalimis, ieškodama geografinės, istorinės, meninės aplinkos panašumų ir skirtumų.
Parodos „Tapybos kontekstai“ architektė Julija Rėklaitė išskyrė keletą tradicijos „blokų“. Viename iš paviljonų, suręstų ŠMC didžiojoje salėje, buvo eksponuojami tarpukario grandų – Antano Samuolio, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Vlado Eidukevičiaus paveikslai, kitame – vėlesnės, sovietmečio modernistų kartos (Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus, Valentino Antanavičiaus, Algimanto Švėgždos, Lino Katino, Povilo Ričardo Vaitiekūno) kūriniai, to meto trienalių katalogai (tiesa, muziejiniu stiliumi jie suguldyti stiklinėje lentynoje, tad pavartyti tų leidinių žiūrovams nevalia).
Trienalę lydinčiose parodose taip pat atiduota duoklė tradicijai – sostinės Pamėnkalnio galerijoje surengta Antano Martinaičio tapybos paroda, o „Arkos“ galerija pristatė Algio Skačkausko kūrybą.
Pasak kuratorės Nijolės Nevčesauskienės poetiško apibūdinimo, didžioji parodos dalis simboliškai veši tarsi medžio šakos, augančios iš tradicijų kamieno. Tačiau pati ekspozicija šių prigimtinių tapybos ryšių skirtingais laikotarpiais ryškiau neatskleidžia – autoriai ir jų kūriniai grupuojami ne chronologiškai ar atsižvelgiant į tai, koks tradicijos aspektas dominuoja jų kūryboje, o pagal tai, kaip dera vienas su kitu. Čia vėl prisimenu parodos „Eksperimentas“ principą – pirmiausia iškeliamos tam tikros idėjos, vizualiniai / filosofiniai / teoriniai segmentai, o paskui visa tai užpildoma kūriniais... Žinoma, toks griežtas grupavimas, skirstymas yra ne itin „patogus“, nes reikalauja užimti aiškią poziciją, apibendrinti konkrečią tendenciją ar pan. Tačiau jis patrauklus tuo, kad į iškeltus klausimus mėgina ieškoti atsakymų, užuot palikęs juos tvyroti ore ar patikėjęs narplioti patiems žiūrovams (beje, taip įvyko ir 2012 m. rudenį, kai LDS kartu su ŠMC surengė parodą „LT00TAPYBA“). Nors paroda arba medis su savo šakomis ir lapija daro „tirštumos“ įspūdį – kai kuriems kūriniams net pristigo erdvės, kad būtų galima tinkamai juos apžiūrėti, – tačiau, kaip ir kiekvienoje didesnėje ekspozicijoje, ryšiai tarp paskirų kūrinių, temų, idėjų, formų mezgasi čia pat, akyse, net ir be aiškių „gido“ nuorodų.
Vertinant „Tapybos kontekstus“, būtina aptarti patį trienalės rengimo principą, kūrinių atranką, nes tai lemia, kokia bus parodos visuma. O ją sudarė daugiausia tie kūriniai, kuriuos pasiūlė autoriai. Tiesa, maždaug dešimtadalį dailininkų galėjo kviesti pati kuratorė. Kartu su Nevčesauskiene kūrinius atrinko speciali komisija – Arvydas Šaltenis, Gražina Vitartaitė, Kotryna Džilavjan, Algimantas Kliauga, Ričardas Bartkevičius. Trienalę rengė jos organizatorių komanda – Vilmantas Marcinkevičius, Arūnė Tornau, Jolanta Kyzikaitė. Tokia keleto pakopų sistema, gausus rengėjų ir „atrinkėjų“ būrys beveik nepalieka vietos individualioms kuratoriaus įžvalgoms, paroda neturi tvirto „stuburo“, nes einama kompromisų, tikros ar tariamos „lygiavos“ keliu. Tiesa, parodos kuratorė sakė, kad dėl akivaizdžiai gerų ar, atvirkščiai, menkaverčių kūrinių nuomonės dažniausiai sutapdavo, o tai, kas „virė“ aplink, buvęs įdomus, intriguojantis procesas, gera patirtis, nubrėžusi galimas kitų tapybos parodų kryptis.
Ar dabartinėmis sąlygomis, kai Lietuvos dailininkų sąjunga kaip įmanydama stengiasi atsikratyti sovietmečio apnašų, kad įgautų šiuolaikiškos, kūrybiškai veržlios organizacijos veidą, o gausi Tapybos sekcija nuolatos neramiai šurmuliuoja ir vaidijasi, verta kritikuoti patį trienalių rengimo modelį? Ar tokiai parodai apskritai būtina koncepcija, kuratoriaus pozicija? Gal kuratorius čia yra tiesiog organizatorius, koordinatorius, viešasis, atsakingas, „reprezentacinis“ asmuo? Juk trienalė pristato didžiulio dailės „fabriko“ tapybos cecho „produkciją“, todėl čia pasirodyti nori dauguma. Be to, ankstesnės trienalės nebuvo varžomos jokių kuravimų, koncepcijų ir pan. Tą puikiai prisimena vyresnioji tapytojų karta, nes tokios „vakarietiškos“ praktikos sovietmečiu apskritai nebūta... Aptaki šios trienalės koncepcija gražiai „įrėmina“ parodą, tačiau iš esmės yra taikytina tik istoriniams kūriniams, nes atsiveria vien tradicijos kontekstai, o kita ekspozicijos dalis tiesiog byloja apie išraiškos formų įvairovę. Tad gal nė neverta sukti sau galvos, bandant per jėgą „konceptualizuotis“? Pritarčiau kuratorei, kad nuo pat pradžių trienalė laikyta geriausios trejų metų tapybos apžvalga. Tai gyvas margas socialinis paveikslas, atskleidžiantis ir tapytojų lūkesčius. Kokybės matmuo subjektyvus, tačiau vienokie ar kitokie sprendimai daromi visada. Be to, rengdama trienalę, kaip ir visas didesnes parodas, LDS papildomai atlieka tam tikrą socialinę misiją – tai lygus atstovavimas šios organizacijos nariams, tam tikra pagalba, parama. Svarbu pristatyti ir tuos kūrybinio potencialo nestokojančius autorius, kurie slysta grynai komercinio meno nuokalnėn, kad jie visiškai nenusisuktų nuo „tikrojo“ savo pašaukimo. Žinoma, šių intencijų ir aplinkybių nereikėtų painioti su menine kokybe, parodos svoriu ir poveikiu.
Šalia naujausių paveikslų eksponuoti tarpukario tapybą – pagirtinas sumanymas, ne tik duoklė tradicijai, bet ir edukacinis gestas. Juk trienalės kuratorė – Lietuvos dailės muziejaus fondų saugotoja, gerai išmananti XX a. antrosios pusės lietuvių tapybą, be to, – dailės pedagogė, dėstanti Justino Vienožinskio dailės mokykloje. „Gyvai“ pamatyti Samuolio, Gudaičio paveikslus – tikra dovana, ypač jaunajai kartai. Tiesa, klasikų darbai snūduriuoja ir NDG nuolatinėje ekspozicijoje, tad į juos galima žvilgtelėti, kada tik panorėjus, bet čia jie trumpam atsidūrė šiuolaikinės tapybos apsuptyje ir šis kontrastingas, net kontroversiškas santykis suteikė peno vaizduotei, sužadino apmąstymus. O kai kurių etapinių lietuvių dailės paveikslų, pavyzdžiui, Samuolio „Geltonos moters“, saugomos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, jau spėjo pasiilgti ir profesionalai... Keistoka, kodėl trienalės rengėjai, spėję jos atidarymui išleisti katalogą, kuris labiau primena monumentalią knygą su kiekvieno autoriaus moto, kūrybine biografija ir, žinoma, kūrinių reprodukcijomis, nepristatė paveikslų, eksponuojamų „istorinėje“ parodos dalyje. Vartantiems katalogą gali net susidaryti įspūdis, kad parodoje šis segmentas „prilipdytas“ formaliai.
O juk tokie klasikos įterpiniai – neišsemiama tema ir geras stimulas bet kokiai parodai. Galbūt vertėjo istorinį sluoksnį net labiau išplėsti, parodyti ir Justino Vienožinskio, Vytauto Kairiūkščio kūrinius, aiškinantis, kaip ir kas lėmė „tapybiškąjį“ lietuvių dailės pobūdį, grindžiamą ne tiek racionalumu, kiek intuicija.
Žvelgiant į didžiąją ekspozicijos dalį, kurioje pristatoma lietuvių menininkų kūryba, akivaizdu, kad joje, kaip, matyt, ir visame Lietuvos tapybos lauke, dominuoja aktyvi ir produktyvi vidurinioji karta, kuriai čia atstovauja Aleksandras Vozbinas, Gintaras Palemonas Janonis, Linas Liandzbergis, Jonas Gasiūnas, Bronius Gražys, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Antanas Obcarskas, Nomeda Saukienė, Ričardas Filistovičius, Henrikas Čerapas, Kęstutis Grigaliūnas, Vilmantas Marcinkevičius, Virginijus Viningas ir kiti. Jaunų tapytojų trienalėje nedaug – Jolanta Kyzikaitė, Monika Furmanavičiūtė, Eglė Ulčickaitė, Kristina Ališauskaitė, Dainius Trumpis. Iš senjorų kartos pristatytas tik Aloyzas Stasiulevičius. Dalis kūrinių jau buvo eksponuojami parodose, „įstrigo“ žiūrovams į atmintį. Tokių paveikslų gal net daugiau nei tapybos premjerų. Tačiau, pasak rengėjų, trienalė kaip tik ir skirta geriausiems, nesvarbu, kad jau rodytiems, naujesniems darbams pristatyti.
Tarp užsienio šalių tapytojų konceptualiu humoru išsiskyrė lenkas Piotras Józefowiczius, „kolekcionuojantis“ savo bendrapavardžius visame pasaulyje, o jų atvaizdus pateikiantis tarsi didžiulę atvirukų kolekciją, kurią galima bet kada papildyti. Ne giminystės, o tik bendros pavardės siejami žmonės tarsi patvirtina, kad pasaulis sklidinas atsitiktinumų, sutapimų, tad jame neverta ieškoti griežtos logikos, tvirtų „amžinų“ ryšių... Pristatyti du įdomūs suomių dailininkai – Sara Piispa su fluorescencinių spalvų ironiškais Šiaurės gamtos peizažais ir Petris Hytönenas, kurį vis dar įkvepia akvarelės technika. Estė Maarit Murka apie tapybą kalba, pasitelkdama „kūnišką“, taktilinį santykį su paveikslu – ji tiesiog išlaižo drobės paviršių, tarsi norėtų dar kartą replikuoti šiuolaikinės dailės istorijai, jau išeksploatavusiai tokio pobūdžio užmojus. Dar vieno lenkų menininko – Sławomiro Lipnickio, savo kūrybą Vilniuje rodžiusio jau anksčiau, paveikslas gana efektingas, bet verčia susimąstyti apie fotorealistinės tapybos meistriškumą, techniką – ji privalo būti preciziška, paremta geru piešiniu, antraip kūrinys atrodys įtaigus tik iš tolo, tačiau žvelgiant iš arti, iškils visi jo trūkumai, netolygumai…
Vienas iš deklaruotų trienalės tikslų – atsekti lietuvių ir kaimyninių šalių dailės panašumus ir skirtumus, manyčiau, artimas 2007-aisiais LDS surengtų „Dialogų“ idėjoms. Tačiau tąkart tiek dailininkų iš Rusijos kūriniuose atsiskleidęs slaviškas natūralizmas, tiek specifinis Ajos Zarinios stilius – ryškiaspalviai redukuoti archetipai – dar sudarė šiokį tokį kontrastą lietuvių tapybos pasaulėvaizdžiui, o šių metų parodoje įžvelgti kokius nors esminius skirtumus sunku. „Tapybos kontekstai“ tarsi kelia klausimą, ar savitumas vis dar laikytinas vertybe…
