Ukrainiečių kultūra ne tik išliko, bet yra ir itin aktyvi
Kalbėdamas apie savo misiją užsienyje karo Ukrainoje metu J. Andruchovyčius sakė, kad ne tik jis, bet ir visi Ukrainos kultūros veikėjai demonstruoja, kad Ukraina nėra palūžusi, kad ukrainiečių kultūra ne tik išliko, bet ir išlieka itin aktyvi.
„Ukrainiečių kultūrinis buvimas Europos sąmonėje, ypač vokiečių, ilgą laiką nebuvo didelis. Dabar Rusijos karinė agresija paradoksaliai pagreitino mūsų kultūros skverbimąsi į Europos tautų sąmonę, todėl privalome išnaudoti šį momentą“, – pažymėjo jis ir pridūrė, kad kultūrinė diplomatija įvairiais lygmenimis gali padėti keisti padėtį.
J. Andruchovyčius kilus karui nepaliko Ukrainos. Pasakodamas, kaip pasikeitė gyvenimas per šiuos aštuonis mėnesius, rašytojas prabilo apie naujas pareigas, kurių anksčiau nebuvo: „Likau mieste, kuriame nuolat gyvenu. Taigi negaliu skųstis ir dejuoti, kad mano gyvenimas pasikeitė į blogąją pusę. Mes, gyvenantys vakariniuose regionuose, dar nepatyrėme tokių sunkumų, kokius patiria mūsų bendrapiliečiai šalies rytuose. Tačiau, žinoma, karas padarė savo korekcijas gyvenime. Iš pradžių buvo neįmanoma sėdėti namuose ir toliau rašyti. Tuo pat metu mano gyvenimas daugiausia buvo susijęs su bendravimu su užsienio žiniasklaida. Per dieną buvo daug skambučių, turėjau duoti interviu, komentuoti įvairius dalykus. Tuomet prasidėjo rašymas užsienio laikraščiams. Maždaug vasaros viduryje padėtis stabilizavosi. „Stabilizavosi“ – blogas žodis, neduok Dieve, tokio stabilumo, bet čia labiau kalbama apie tai, kad psichologiškai pripratome, jog, pirma, ši karo realybė egzistuoja, ir, antra, ji yra ilgalaikė.“
Prisimindamas savo būseną vasario 24-ąją, rašytojas atviravo išgyvenęs įniršį ir pyktį. „Kodėl šios raketos skrenda į mano miestą? Kas už tai turėtų būti atsakingas? Ką jie manė darantys, įsibraudami į mūsų gyvenimus?! Pirmosios dienos buvo baisios, labai sunkios, bet jos suteikė mums pasitikėjimo, kad viską įveiksime“, – tikino jis.
Dialogas su Rusijos kultūros atstovais – neturi vieno principo
Literatūros festivalyje Norvegijoje J. Andruchovyčiaus pasirodymas kartu su rusakalbiu rašytoju Michailu Šiškinu sukėlė Ukrainos visuomenės pasipiktinimą. Paklaustas, kaip vertinantis dialogą su Rusijos kultūros atstovais dabartinėmis aplinkybėmis, rašytojas atsakė, kad tai – individualūs dalykai, kuriuos „pageidautina matyti tam tikrame kontekste“.
„Kiekvienu konkrečiu atveju būtina siekti, kad Ukraina gautų kuo didesnę naudą. Lengviausia yra tiesiog atsisakyti bendrauti, ir, pavyzdžiui, norvegų festivalio organizatoriams pasakyti: „Ne, neisiu, mes su rusais nebendraujame“. Tačiau yra ir kita galimybė. Galite ateiti ir kalbėti apie tai, apie ką manote, kad reikia kalbėti, juo labiau kad M. Šiškinas atvyko su pasakojimu, kuris yra labai naudingas ir reikalingas Ukrainai. Taigi čia nėra vieno principo. Nesutinku su tais žmonėmis, kurie buvo pasipiktinę. Nes tie, kurie buvo pasipiktinę – nustatė tam tikrą dogmatinį principą: „Mes net nežiūrime, kas ten yra, mums niekas neįdomu, mes taip nusprendėme. Na, kai kurie jau nusprendė, o kai kurie dar neapsisprendė“, – apie dalyvavimo tarptautiniuose renginiuose svarbą kalbėjo J. Andruchovyčius.
„Radijo naktyje“ – Josifas Brodskis?
Pagrindinį J. Andruchovyčiaus romano „Radijo naktis“ herojų Josipą Rotsky DW palygino su šiuolaikiniu Orfėju, kuriam buvo lemta tapti visuomenės ir meno jungtimi. Pats autorius jį apibūdino kaip „pretenzingą Josifo Brodskio ir Josepho Rotho hibridą“. Autorius aiškino, kad šias aliuzijas pasirinkęs dėl pusiausvyros.
„J. Rotsky pavardė iš kažkur įkrito man į galvą, o paskui pagalvojau: žinoma, visi jame išgirs Josifą Brodskį. Ir dėl pusiausvyros prisiminiau J. Rothą. Šie du rašytojai yra gana toli vienas nuo kito, tačiau juos sieja vienas labai ryškus bendras bruožas: abu jie imperijų, kuriose gyveno, žlugimą išgyveno kaip labai gilią asmeninę tragediją. J. Rothas tragiškai išgyveno Austrijos–Vengrijos imperijos žlugimą ir parašė savo geriausią romaną „Radeckio maršas“ (The Radetzky March)
kaip išplėstinę epitafiją ant šios imperijos kapo. O J. Brodskis, kad ir kaip antisovietiškai nusiteikęs – buvo labai įžeistas ir įskaudintas, kad sovietų imperija žlugo. Jis negalėjo nusiraminti ir galiausiai iš jo išsiveržė tas baisus eilėraštis prieš Ukrainą ir visa, kas ukrainietiška. Mano herojui imperijos, kurioje jis taip pat kurį laiką gyveno, žlugimas yra didelė šventė. Jis labai džiaugiasi, kad jo šalis tapo nepriklausoma. Taigi, tai daugiau fonetinis pokštas su šiais vardais ir pavardėmis, bet J. Rotsky yra visiškai kitokio pobūdžio menininkas“, – akcentavo jis.
Į klausimą, jeigu šį romaną būtų rašęs po vasario 24 d., ar pagrindinio veikėjo varde paliktų aliuziją į J. Brodskį, J. Andruchovyčius prisipažino to tikrai nežinantis.
„Jau parašiau šį romaną ir neįsivaizduoju, kas būtų, jei jį būčiau rašęs po vasario 24 d. Tikiu neatsitiktinumu. Knygą baigiau 2020 m. vasario 20 d., likus lygiai dvejiems metams iki šios agresijos pradžios. Kitaip ir negalėjo būti. Jis priklauso tiems metams, tiems laikams“, – pažymėjo rašytojas.
Gatvių pavadinimų keitimas (ne)turėtų būti karštligiškas procesas
Ukrainoje rusų rašytojų vardais pavadintos gatvės šiandien yra pervadinamos, demontuojami jiems skirti paminklai. Galvojant, ar Ukrainos erdvėje išliks rusų kultūros dalis, J. Andruchovyčiaus manymu, taip pat reikėtų atsižvelgti į kai kuriuos individualius dalykus.
„Pavyzdžiui, neprieštaraučiau, kad mūsų miestuose liktų Aleksandro Herceno gatvės – ten, kur jos buvo anksčiau. Nes Hercenas buvo didelis kovotojas prieš Rusijos autokratiją ir liberalių vertybių šalininkas – tiek, kiek tai buvo įmanoma XIX amžiuje. Tačiau taip pat nesiimu desperatiškai ginti šių vardų išsaugojimo. Kitas dalykas – nauji pavadinimai ne visada pasiteisina. Kai mūsų mieste prasidėjo pavadinimų keitimo banga, atsirado keliolika naujų gatvių, ir visos jos buvo to paties tipo: „Mariupolio didvyriai“, „Charkivo didvyriai“, „Bučos didvyriai“... Tai rodo tam tikrą mąstymo monotoniją, vaizduotės stoką. Suprantama, kad pagerbiame visų savo tautiečių atminimą, tačiau tai tokie beasmeniai, masiniai vardai. Todėl manau, kad tai neturėtų būti toks karštligiškas procesas, tačiau puikiai suprantu už to slypinčias emocijas“, – įžvalgomis dalijosi rašytojas.
Rusų visuomenė – degraduoja
Rusijai paskelbus dalinę mobilizaciją, Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis kreipėsi į rusus rusų kalba ir perspėjo juos nedalyvauti kare. J. Andruchovyčius įsitikinęs, kad taktiniais sumetimais toks kreipimasis yra gerai: „Tai yra teisinga, tai – informacinio karo dalis. Tačiau Rusija dar nepasiekė tokio lygio, tai labai dekadentiška visuomenė, ji degradavo, ir toliau degraduoja. Sociologai patvirtina, kad nepaisant visų nepopuliarių mobilizacinių priemonių, rusai išlieka tokiais, kokie buvo. Tačiau tai nereiškia, kad taip bus visada – gyvename besikeičiančiame pasaulyje. Taigi neišvengiamai įvykių raida, šio karo siužetas prives prie to, kad Rusijoje pradės formuotis tam tikra visuomenės dalis, gebanti klausytis – tai jau pirmas žingsnis dialogo link. Tai nereiškia, kad dialogas jau prasidėjo, tačiau jam jau skirta tam tikra erdvė.“
Aiškus šio karo pergalės ženklas, anot J. Andruchovyčiaus, bus Ukrainos sugrįžimas prie tarptautiniu mastu pripažintų sienų.
„Antrasis pergalės etapas bus neišvengiamas įstojimas į NATO ir ES. Ir abi šios struktūros įtvirtins faktą, kad mes tapome Vakarų pasaulio dalimi, ir daugiau niekada, jokiomis aplinkybėmis, Rusijos agresorius, kad ir kaip keistųsi jų vidaus politinis gyvenimas, pas mus neateis“, – pažymėjo rašytojas.
Pergalė reikalinga kaip oras ir vanduo
Kokia bus Ukraina po pergalės, J. Andruchovyčius neturėjo vienareikšmiško atsakymo. „Bet kokiu atveju, pergalė mums reikalinga kaip oras ir vanduo. Kitaip neturėsime jokios ateities. O tai reiškia didelį psichologinį proveržį ukrainiečių visuomeninėje sąmonėje, didelį tikėjimą savimi, socialinį optimizmą. Net ir šiandien jų yra labai daug. Tai stebėtinai didelis procentas, rodantis, kad ukrainiečiai optimistiškai žvelgia į savo ateitį. Ir jei šią sąlygą sustiprina toks reiškinys kaip pergalė, tai neabejotinai yra didelis pliusas Ukrainos atstatymui, jos visiškam atsinaujinimui“, – sakė jis.
Tačiau, pasak J. Andruchovyčiaus, – bus daug skausmo ir sielvarto, daug žmonių, kurie prarado viską arba kažką labai svarbaus, ir prireiks rimtų visos visuomenės pastangų, kad jie išbristų iš depresijos ir grįžtų į gyvenimą: „Manau, kad mūsų kelyje bus daug daugiau pavojų, įvairių linijų, skiriančių žmones: tuos, kurie buvo užsienyje, ir tuos, kurie kovojo fronte, tuos, kurie nekovojo, kurie buvo okupuoti ir pan. Jei norite, galite suskaičiuoti daugybę konfliktų. Ir manau, kad, norint jų išvengti, geriau jau dabar įžvelgti jų neigiamą potencialą.“
