Tokia šiuolaikiška, tendencinga ir įvairi iltinių padermės gyventojų pasiūla knygose ir televizijoje verčia net susigūžti – o gal jie tikrai egzistuoja? Toks egzotiškas, karste miegantis aristokratas staiga virto superžvaigžde, kuri šmaikštauja, myli, nekenčia ir elgiasi panašiai kaip žmogus, o kartais – net bando taikiai sugyventi su žmonių rūšimi.

Anksčiau tik kukliai pasilinksmindavome regėdami retus filmus apie kraujo siurbikus (“Nosferatu”, 1922, “Interviu su vampyru”, 1994), kelis “Drakulos” pastatymus ar vieną kitą serialą (“Bafi vampyrų žudikė”, 1997-2003). Dabar matome, kaip Holivudas “pasikinkė” vampyrus įvairiausiems žanrams ir siužetams kurti. Kodėl tokios sėkmės nesulaukė zombiai, raganos ar kokie nors kentaurai?

Didžioji kraujasiurbio metamorfozė

Pasak sociologo, kultūros tyrinėtojo Artūro Tereškino, kas kelrius metus popkultūroje atsiranda po kokį nors labai egzotišką personažą.

“Per vampyrus bandoma išreikšti daug dalykų – pirmiausia kalbama apie „kitokį“, kuris gyvena kitame, tačiau kartu ir mūsų pasauly, dalyvauja mūsų veiksmuose. Pavyzdžiui, seriale „Tikras kraujas“ jie yra išnaudojami apskritai kaip engiamos arba diskriminuojamos mažumos įvaizdis“, - teigia A. Tereškinas (šiame seriale vampyrai stengiasi taikiai sugyventi su žmonių gimine). Taigi kraujo siurbikai gali netgi patys tapti žiauraus elgesio aukomis. Panašu, kad Holivudas prisijaukino atšiauraus žudiko personažą ir sužmogino jį tam, kad iš siaubūno paverstų teigiamu herojumi.

Viena vertus, vampyrai kitokie, bet populiarioji kultūra mėgina parodyti, kad jie yra mūsų dalis,“ – teigia kultūros tyrinėtojas. „Vampyrai galbūt ir slypi kiekviename iš mūsų kaip kokia netikėta, seksuali, sunkiai apibrėžiama asmenybės dalis“, - įsitikinęs A. Tereškinas. Taigi vampyrų invazija į žydruosius ekranus – taip pat žmogaus dvilypumo simbolis, „tamsiosios pusės“ vaizdavimas kine. Sociologas mano, kad vampyrizmo vaizdavime „manęs“ ir „kito“ santykis itin ryškus.

Kalbėdamas apie susižavėjimą vampyrais, psichologas Marius Daugelavičius pirmiausia primena pradinę susižavėjimo jais priežastį: „Vampyrai yra tai, kas kaip ir gąsdina žmones. Žmogus linkęs save pagąsdinti, jam reikia priešo, kadangi galvoje veikia gyvybinės struktūros ir joms reikia darbo“. Tačiau psichologas pripažįsta, kad kai kurios vampyrų savybės visuomenės akyse gali juos paversti ir į herojus.

„Nemirtingumas, jaunystė irgi yra tie dalykai, kurie žmones domina visais amžiais. Vampyras yra tas, kuris galingas, šiuo atveju jau kaip ir herojus, o ne priešas“, - pažymi M. Daugelavičius. Neigiamas personažas, virtęs teigiamu – tai dar viena skandalinga detalė, prisidedanti prie vampyrų populiarumo.

Iltinių padermės sekso simbolis

Nereikia būti per padidinamąjį stiklą filmą stebinčiam kritikui, kad pamatytum, jog gąsdinantys prakaulūs vampyrai dabar tapo akį traukiančiais gražuoliukais. Jie įsimyli žmonių giminės atstovus, mezga romanus, juokiasi ir lyg niekur nieko vaikšto saulės šviesoje. “Vampyras niekada nebus storas ar akiniuotas, jis bus gražus”, - pomėgį žiūrėti filmus apie vampyrus aiškino moksleivė Lina.

Tačiau kraują čiulpiantys Drakulos broliai ir seserys yra garbinami ne vien dėl to, kad įgijo žmogiškų bruožų. Nepaisant to, kad ekranuose vampyrai išvaizda beveik niekuo nebesiskiria nuo žmonių, visgi reikia pripažinti, kad šio pasaulio geidulius taip pat pradėjome perkėlinėti ir į anapusinį pasaulį (žinoma, zombiai tam netinka).

“Iš tiesų vampyrizmas labai erotizuojamas, tampa netgi sadomazochistinės erotikos įvaizdžiu,“ – pastebi A. Tereškinas. Pasak jo, erotika pereina iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį, taip gerokai praplečiant ir keičiant šiuolaikinės erotikos horizontus. Neįmanomas gyvo ir mirusio padaro ryšys, platoniškas ar seksualinis, ir kaitina jaunuosius televizijos žiūrovus savo fatališkumu ir iš pažiūros neperžengiama kliūtimi būti kartu.

Vampyrų istorijomis minta jaunimas

O galbūt vampyromanija – Vakarų pasaulio išmislas, turintis mažai pasekėjų Lietuvoje? Nors kol kas nėra atlikta jokių tikslių tyrimų, kiek populiarus vampryizmas mūsų šalyje, užtenka pažvelgti į „Saulėlydžio“ fanų puslapius socialiniame tinkle „Facebook“. Didžiausias jų skaičiuoja net per pusantro tūkstančio gerbėjų, daugiausiai 13 – 17 metų amžiaus gerbėjų. Artūras Tereškinas taip pat tikina bendraudamas su jaunesnės kartos žmonėmis pastebėjęs pirmųjų serialo „Tikras kraujas“ sezonų populiarumą. Jau nekalbant apie „Saulėlydį“.

Kodėl jaunimas? Neseniai išaugę iš įvairių pasakų ir animacinių serialų, jaunieji žiūrovai lengvai vėl pasineria į dar vieną fikciją. „Mitologija, pasakos, tam tikri archetipai, gėris ir blogis - kiekviena pasaka turi gilesnes šaknis žmogaus psichikoje“, - teigia psichologas Marius Daugelavičius.

Vyresniųjų klasių moksleivė Aistė pateikė gan įdomią nuomonę apie pomėgį žiūrėti vampyrų filmus. Mergina pripažino, kad žmonės mėgsta nelaimingus atsitikimus tiek naujienose, tiek televizijose ekrane, tačiau nenori matyti brutalių scenų. „Vampyrai tai daro delikačiai, estetiškai, todėl filmai apie juos tokie populiarūs“, - įsitikinusi mergina.

Iš pažiūros atrodo, kad vampyrų populiarumas popkultūroje tėra neįpareigojanti pramoga. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad Viskonsino universitete, Madisone jau galima pasirinkti studjas „Vampyrai literatūroje ir kinematografijoje“. Taip pat kuriasi įvairios vampyrų „bendruomenės“, kur diskutuojama, kaip atpažinti tikrus vampyrus, kaip gauti kraujo, pasiversti vampyru ar net į kokius barus geriau eiti tikriems kraujo čiulpikams. Pasaulis pamažu stengiasi realizuoti fikciją, o tai rodo, kad vampyrai – jau ne vien Holivudo reikalas, o įdomus sociologinis reiškinys.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)