Palikusi Kauną kūrėja trejų metų fotografijos studijas baigė Kembridžo meno mokyklos (angl. Cambridge School of Art) fakultete, Anglia Ruskin universitete, Kembridže. Mergina juokauja, kad kartais naudojasi tuo, jog beveik baigė garsųjį Kembridžo universitetą. Po studijų mergina apsistojo Londone – tačiau trumpam, po metų, praleistų svetur, grįžo į Lietuvą. Dabar mergina Vilniuje užsiima savo kūrybiniais projektais, fotografuoja vestuves. Garsiuosius laikraščius sužavėjusios nuotraukos buvo atrastos... internete. U.Vasyliūtės-Henriko nuotraukos – jautrios, gilios, verčiančios susimąstyti, meistriškai pagaunančios akimirkas ir žmogaus vidinį pasaulį. Vasario mėnesį fotografė kels sparnus tolimojon Kalifornijoj, vildamasi ją atrasti.
‒ Studijavote užsienyje, daugeliui toks išsilavinimas – svajonė. Kokią didžiausią pamoką, patirtį gavote iš studijų?
‒ Studijuoti užsienyje nėra stebuklas, tai gali daryti vos ne kiekvienas, stojantis į universitetą Lietuvoje. Pasaulyje gausu įvairių universitetų ir dauguma jų net iš tolo neprilygsta aukštajam mokslui Lietuvoje. Todėl nereikėtų to labai sureikšminti. Išvažiavau dėl palankios paskolų sistemos ir galimybės save visiškai išlaikyti. Labai vertinu pirmuosius metus, nes tai buvo laikotarpis, kuriuo nori nenori turėjau išmokti įvairiausių suaugusio žmogaus gyvenimo subtilybių.
‒ Londonas – kupinas galimybių, daugelis ten važiuoja įgyvendinti savo svajonių. Kodėl nepasilikote jame?
‒ Į Londoną išvažiavau iškart po studijų ir per devynis ten pragyventus mėnesius taip ir neprisijaukinau to miesto. Tokie didmiesčiai yra skirti ne kiekvienam. Aš esu gana ramus ir kuklus žmogus, todėl Londone jaučiausi mažų mažiausiai pasimetusi.
‒ Kodėl iš Londono grįžote į Vilnių, o ne į Kauną? Kodėl grįžote į Lietuvą?
‒ Išvažiavau mokytis, nes nenorėjau pasilikti Kaune. Manau, jaunam žmogui yra būtina pakeisti jį supančią aplinką, kad jis galėtų tobulėti ir judėti pirmyn. Vilnius užkariavo mano širdį dar paauglystėje ir nuo tada svajojau jame gyventi. Todėl pasitaikius progai, net nesudvejojau ir grįžau gyventi į Lietuvą. Labai vertinu laisvę kalbėti ir kurti lietuvių kalba, taip pat lietuviai, kaip žmonės, man yra artimiausi.
‒ Kaip jaučiatės, kai pamatote savo nuotraukas „Huffington Post“, „The Guardian“? Kaip jūsų nuotraukomis susidomėjo žiniasklaidos gigantai?
‒ Šiais laikais internetas yra visagalis. Užtenka, kad vienas portalas apie tave parašytų ir gali įvykti grandininė reakcija, publikacijos pasipila viena po kitos. Džiaugiuosi, kad mano darbais susidomi pasaulinės žiniasklaidos atstovai, tai skatina toliau kurti. Deja, tai yra labai trapi akimirka, nes jau kitą dieną tos nuotraukos paskęsta interneto platybėse...
‒ Kas įkvėpė sukurti serijas „Mama ir dukra“, „Dovana“? Kokios yra pagrindinės šių serijų idėjos?
‒ Nuotraukų serijas įkvėpė sukurti patys artimiausi žmonės – šeima. Noriu atspindėti amžinąsias vertybes, kurias taip lengva praleisti pro pirštus, ir norėčiau, kad mūsų visuomenė jas nuolat puoselėtų.
‒ Ar jums pačiai yra svarbūs, ypatingi šeimos moterų ryšiai (mamos-dukros, anūkės-senelės)? Neplanuojate fotografijomis tyrinėti tėvo-dukros, senelio-anūkės ryšio?
‒ Mano gyvenime daugiau imponavo moterys, būtent todėl pasirinkau šią tematiką. Tačiau ateityje galbūt paliesiu ir vyriškosios lyties tarpusavio santykių idėjas.
‒ Tėtį įamžinote savo varde – Henriko – kaip kilo ši idėja? Kaip reagavo tėtis?
‒ Henriko – viso labo tėra tėvavardis, kuris buvo vartojamas Tarybų Lietuvoje. Gyvendama užsienyje pagalvojau, kad žmonėms būtų mane lengviau įsiminti slapyvardžiu Henriko, negu pavarde Vasyliūtė. Nesulaukiau kuo nors ypatingos tėčio reakcijos.
‒ Fotografuojate vestuves. Daugeliui tokia fotografija atrodo tarsi žemesnė fotografijos forma. Ką apie tai manote?
‒ Aš apie tai negalvoju, tiesiog mėgaujuosi nuostabių ir nuoširdžių žmonių, kurie patiki man įamžinti pačias gražiausias jų gyvenimo akimirkas, kompanija. Labai myliu savo darbą.
‒ Kokių pageidavimų dažniausiai turi būsimi sutuoktiniai? Ar visada jų laikotės?
‒ Fotografuoju tik tokių žmonių, su kuriais sutampa mūsų požiūriai, vestuves. Tai išsiaiškiname vos susitikę. Sprendimus priimame kartu. Bet visos mano fotografijos yra paremtos paprastumu ir nuoširdumu.
‒ Kokį žmogų fotografuoti patiko labiausiai, kuris tapo didžiausiu iššūkiu?
‒ Tikrai negalėčiau kažko išskirti, tačiau yra žmonių, kuriems sunkiau pavyksta atsiskleisti prieš kamerą. Didžiausias iššūkis man yra priversti žmogų atsipalaiduoti ir visiškai atsiverti, pastebėti jo žaviausius aspektus ir užfiksuoti juos nuotraukoje.
‒ Dabar fotografuoja beveik visi, konkurencija fotografijos pasaulyje – didelė. Kaip išsiskirti iš minios, būti pastebėtam?
‒ Į konkurenciją žiūriu kaip į įkvėpimo šaltinį. Juk kai visi aplinkui kažką daro, verčia ir tave judėti iš vietos! Esame labai laimingi, gyvendami šiame technologijų pasaulyje, viskas yra ranka pasiekiama, tereikia išmokti atsirinkti sau tinkančią informaciją. Svarbiausia − daryti tai, kas tau patinka labiausiai, nenuleisti rankų, kai būna sunku.
‒ Ar Lietuva – tinkama šalis tobulėti menininkams? Kas teigiama, ko trūksta?
‒ Lietuvoje yra daug paprasčiau būti išgirstam, nes esame maža tauta. Čia visada yra vietos naujovėms, netrūksta kūrybingų žmonių. Miestai, gamta ir žmonės yra labai įkvėpinantys. Tačiau nederėtų užsidaryti tarp valstybės sienų, o visada galvoti ir kurti globaliai.
‒ Ko reikia geram fotografui? Gero fotoaparato, netikėtų idėjų, būti draugiškam ar galbūt kažko kito? Kas svarbiausia?
‒ Reikia tikėti tuo ką darai ir niekada nenuleisti rankų!
‒ Ar pati drąsiai jaučiatės prieš kamerą, ar fotografuojate save?
‒ Kaip ir daugumai žmonių yra dienų, kai tikrai nenori būti fotografuojama, tačiau man patinka pabūti abejose fotoaparato pusėse.
‒ Ką darote, kai užpuola idėjų „badas“?
‒ Niekada negraužiu savęs, kad neturiu idėjų naujiems projektams. Jos ateina su laiku, subrandintos ir išlauktos, o ne konvejerio principu. Kai nėra idėjų, tiesiog dirbu savo darbus, kurių niekada netrūksta.
‒ Ką mėgstate fotografuoti?
‒ Žmonės ir gamta yra mano mėgstamiausi objektai, tarsi neatsiejami vienas nuo kito, nuolat vienas kitą papildantys.
‒ Ar sulaukiate neigiamos kritikos? Kaip reaguojate?
‒ Kritika yra būtina norint tobulėti, tačiau ne visada ji būna konstruktyvi. Tokios kritikos sulaukiu retai.
‒ Jūsų laukia kelionė į Kaliforniją. Kokių lūkesčių, norų turite?
‒ Dabar mane labai traukia kelionių fotografija, todėl tikiuosi iš Kalifornijos parsivežti perpildytas atminties korteles ir pasidalyti istorijomis bei patarimais su draugais, artimaisiais, mano fotografijos sekėjais.
