– Romualdai, prieš 25-erius metus savo fotografijose įamžinote istorinius įvykius. Ar taip pasirinkote todėl, kad viskas vyko Jums artimoje aplinkoje, ar specialiai vykote į Vinių?

– Esu kaunietis. Penkerius metus, nuo pirmojo mitingo 1988-aisiais iki rusų kariuomenės išvedimo, važinėjau į Vilnių fotografuoti. Nors priklausiau Lietuvos fotografų sąjungai, buvau laisvai samdomas menininkas, tuo metu fotografavau vienai spaudos agentūrai, kuri fiksavo tuos įvykius. Bet iš tiesų ir pats norėjau tuos įvykius užfiksuoti.

– Ar visi tie metai buvo šiurpinantys?

Ne. Kiti įvykiai buvo labiau džiugūs, tik sausis buvo kruvinas.

R. Požerskis
– Vienoje iš Jūsų nuotraukų įamžinti trys berniukai. Ši nuotrauka dabar eksponuojama parodoje ir ji neseniai sukėlė tikrą šurmulį. Rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė pasiryžo rasti tuos berniukus ir rado. Ar pamenate, kada sustabdyta ši akimirka?

– Tai sausio įvykių nuotrauka, tačiau ganėtinai keista – ji daryta sausio pabaigoje, po visų įvykių. Nuotraukų kitoje pusėje yra datos, tad nesunku pažiūrėti.

Pagalvojus, dar prieš savaitę toje vietoje važinėjo tankai, tvyrojo įtampa ir vyko kruvini dalykai, o štai praėjus savaitei toje vietoje jau krykštavo vaikai.

Tų vaikų tėvai buvo kiek atokiau, šie žaidė kažkokius karo žaidimus prie laužo, jautėsi kaip namuose. Kai priėjau nufotografuoti, vienas iš tų berniukų man pradėjo pasakoti, kaip naktį susprogdino tanką. Pasakojo tas, kuris stovi dešinėje.

(A. Kavaliauskaitei pavyko išsiaiškinti, kad pirmas berniukas iš kairės – Tomas Karpavičius-Gavrošas, deja, prieš kelis mėnesius iškeliavo anapilin. Viduryje – Vainius Vaitiekūnas iš Vilniaus. Energingai istoriją apie tankų sprogdinimą pasakojęs berniukas yra Vytautas Miškinis – DELFI)

– Ar kas nors anksčiau bandė ieškoti žmonių iš Jūsų nuotraukų?

– Prieš penkiolika metų studentų grupelė bandė tuo užsiimti, bet nebuvo tokios informacijos sklaidos, todėl nelabai kas pavyko. Džiaugiuosi, kad Akvilei pavyko.

– Kur Jūs buvote pačią Sausio 13-osios naktį?

– Aukščiausioje Taryboje. Buvome trys fotografai, visi kiti buvo išvaryti.

Pradidėjus visiems neramumams dar buvau Kaune, tačiau kai pradėjo striginėti transliacija, kaukti sirenos, aš nuėjau į savo studiją, susikroviau fotoobjektyvus ir juosteles, kad užtektų kelioms dienoms... Tuo metu pasijaučiau kaip kareivis, tik mano ginklas buvo fotoaparatas, o šoviniai - juostelės. Tada atsisveikinau su žmona ir išvykau.

Tą naktį į Aukščiausiąją Tarybą patekau įšokęs pro tualeto langą. Taip ten ir praleidau tris paras.

– Kokia atmosfera vyravo viduje?

– Ten tikrai buvo baisu. Aukščiausia Taryba kvepėjo benzinu, dažnai pasigirsdavo žinios apie artėjančią kariuomenę, išlydimus vyrus palaimindavo kunigas.

Iš tiesų kartais pagalvodavau, kokia viso to prasmė – juk namie laukia žmona su vaikais. Ir tuo metu ten sutikau klasioką, paklausiau jo: „Virgi, ką čia veiki? Juk du sūnus turi“. Jis man ir atsakė: „Dėl tų sūnų ir esu“.

– Kurias Sausio 13-osios akimirkas Jūs pats atsimenate kaip pačias kraupiausias?

– Ryte, po šios nakties, iš Aukščiausios Tarybos su dar vienu kolega važiavome į morgą fotografuoti lavonų. Jie dar buvo neatpažinti, gulėjo visi išdarkyti...

Šiuo metu vyksta keturios parodos, kuriose eksponuojamos R. Požerskio nuotraukos iš istorinio albumo. Visų parodų kuratoriai galėjo atsirinkti nuotraukas, kurias eksponuos savo žiūrovams. Įdomu tai, kad visose parodose į išriktųjų nuotraukų sąrašą pateko A. Kavaliauskaitę sužavėjusi berniukų nuotrauka.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (199)