Šviesoraščio metraštininke vadinama menininkė Ieva Rutė ragina neatidėlioti gyvenimo: pati net arbatos pomėgį paverčia meno kūriniu

Šviesoraščio metraštininke vadinama menininkė Ieva Rutė neneigė, kad pasitelkusi senovinį vaizdo perteikimo būdą tarsi bandanti sugrįžti prie visa ko ištakų. „Ko gero, taip. Apskritai, save vadinu analogo žmogumi. Ne tik aš, bet ir daugelis atsigręžia į tas senąsias, lėtąsias technologijas – visos jos reikalauja dėmesio, indėlio. Asmeninis santykis su menu, kūryba, kuriai reikalingas žmogiškas prisilietimas, ypač šitame skaitmenizuotame pasaulyje – mielas pats iš savęs“, – sakė I. Rutė, kurios personalinė paroda „vaizdai virsmai“ dabar rodoma Vilniaus fotografijos galerijoje.

Vieną kuprinės pusę užimdavo fotoaparatai, kitą – arbatos ir jų indai

Fotografija I. Rutė pasakojo besidominti gana seniai: „Nuo 2008-ųjų daug fotografavau analogine juosta, man buvo įdomios alternatyvios technologijos, tačiau vėliau mano dėmesys fotografijai šiek tiek nuslopo. Važiuodama į keliones, kurias organizuodavau, veždavausi keturis-penkis fotoaparatus, pilną kuprinę fototechnikos. Keliaudama fotografavau juosta, o 2014-aisiais jau turėjau kalną nuotraukų, kurios buvo neryškintos... Praėjusių metų vasarą pamačiau, kad vyks analoginės fotografijos pleneras, nusprendžiau parašyti organizatoriams, ir jie mane priėmė. Visą savaitę kartu su festivalio nariais praleidome dirbtuvėse! Man tai buvo puiki proga išryškinti tas juostas, kurias buvau palikusi.“

Minėtame plenere I. Rutė tikino taip pat išmokusi naujų analoginės fotografijos technikų. „Tai mane inspiravo dokumentuoti arbatos fotografijos procesą. Jau apie dvidešimt metų geriu geras kiniškas arbatas – pamėgau rūšines, mane jos visur lydi. Vieną kuprinės pusę užimdavo fotoaparatai, kitą – arbatos ir jų indai. Norėjau savo santykį dokumentuoti, bet skaitmeninė fotografija man regėjosi per daug tiesmuka, per daug viską detaliai parodanti“, – aiškino menininkė.

Anot jos, beaparatės, procesinės fotografijos pats magiškas momentas tas, kai „šviesos fotonas atskridęs iš saulės pro pinhole skylutę ant juostos palieka savo pėdsaką“. „Arba, kai tas pats fotonas, braudamasis pro arbatos lapelius ant šviesai jautraus fotopopieriaus paišo savo ornamentus ir piešinius, tiek, kiek jam leidžia padaryti arbata; tiek pati arbata, kuri nubėgusi ant fotopopieriaus sureaguoja su chemija ir ją išryškina – visi eigos procesai yra gyvi. Tai man svarbu – gyvumas, tėkmė, dėl to į analoginę fotografiją atsigręžiau, tuo ji man brangi“, – apie kūrybos procesą kalbėjo I. Rutė.

Šiek tiek daugiau negu akivaizdžiai matoma

Kalbėdama apie analoginę fotografiją, I. Rutė pastebėjo, kad šio proceso metu popieriuje užrašomi visai kiti dalykai, nei įmanoma perteikti fotografuojant su skaitmena. „Labiau perteikiamas ne pats vaizdas, prie kurio esame pratę, kurį skaitmeninė technika fiksuoja detaliai, tobulai, bet perteikiama emocija, momento pojūtis. Ką tu tuo metu patyrei – skaitmeniniais įrankiais to nelabai užrašysi. Šiek tiek daugiau negu akivaizdžiai matome, šis momentas įdomus“, – atkreipė dėmesį kūrėja.

I. Rutė – keliautoja, fotografė, mokslininkė, keramikė. Paklausta, koks amplua jai pačiai artimiausias, kūrėja pažymėjo, kad jokie epitetai nėra svarbūs, palyginus su pačiu gyvenimu.

„Kai manęs paklausia, kas tu esi, atsakau – žmogus. O kai paklausia, ką veiki – gyvenu. Šitoje situacijoje tie visi epitetai visiškai nesvarbūs, yra momentiniais dalykais, su kuriais kažkuriame etape susiduri, kažkuriame – palieki už nugaros. Žinios, patirtis – yra, epitetai man asmeniškai nėra svarbūs ir reikalingi. Man atrodo, kad mes dabar besivaikydami tų epitetų ir vardų pamirštame patį gyvenimą. Dėl to ir sakau – daug svarbiau nepamiršti, kad gyvenu, esu gyva, buriu aplink save žmones, turiu veiklą, kuria galiu užsiimti“, – atsigręžti į tikrąją esatį ragino I. Rutė.

Ji pastebėjo, kad dažnai nutinka taip, kad žmonės atidėlioja gyvenimą. „Sako, – dabar aš turiu pabaigti mokslus, sukurti šeimą; o dabar – verslą, užlipti karjeros laiptai, įgyti vardą ir t.t. Patys atidėlioja savo gyvenimus – atidėlioja laimę, nesuvokdami, kad laiko lieka vis mažiau. Tą patį gali sėkmingai daryti ir gyvendamas, bet neaukodamas savo gyvenimo ant to didesnio tikslo aukuro. Visa tai ateina savaime, pakeliui, kai žmonės nuoširdžiai gyvena, įsilieja į tai, ką daro visa savo širdimi“, – sakė I. Rutė.

Klausimą apie ateities planus I. Rutė taip pat linkusi kitaip formuluoti. „Nemėgstu vardinti planų. Kai tu planuoji, bandai užfiksuoti, kad taip ir bus. Esu labiau linkusi tai vadinti galimybėmis. O galimybių yra labai daug, visuomet.. Kai esi pakankamai lankstus, tuomet vienai galimybei užsidarius atsiranda kita. Reikia tiesiog mokėti jas pamatyti, priimti tokiomis, kokios jos ateina“, – pasinaudoti suteikiamomis progomis patarė menininkė.

Nomadišką gyvenimo būdą praktikuojanti I. Rutė prisipažino kol kas nežinanti, kur gyvenimas nuneš. „Atsivers pasaulis, pradėsiu keliauti. Kelionės man yra gyvenimas – gyvenu judėdama, šiandien Vilniuje, rytoj Klaipėdoje, poryt – Kijeve, Japonijoje, Kinijoje, Tibete... Tai, ką daugelis vadina namais – yra mūsų pačių viduje. Jeigu viduje jaučiamės gerai, kad ir kur būtume, ten galime jaustis kaip namuose“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Kai manęs paklausia, kas tu esi, atsakau – žmogus. O kai paklausia, ką veiki – gyvenu. Besivaikydami epitetų ir vardų pamirštame patį gyvenimą. Dėl to ir sakau – daug svarbiau nepamiršti, kad gyvenu, esu gyva, buriu aplink save žmones, turiu veiklą, kuria galiu užsiimti“

Kad ir į kokį kraštą nulėktum – nuo savęs nepabėgsi

Ką kelionės atneša, – pasiteirauju I. Rutės, kurios personalinėje parodoje rodoma ir juodai baltų fotografijų serija iš vienos paskutiniųjų ikipandeminių kelionių po Tibeto kalnus.

„Klausimas, ar man jos kažką atneša, ar aš nusinešu į keliones, kiekvieną kraštą. Kad ir į kokį kraštą nulėktum – nuo savęs nepabėgsi, turėsi gyvent su tuo pačiu žmogumi, kuris ir esi tu, – šypsodamasi sakė I. Rutė. – Bet kuri kelionė yra santykiai – su žmonėmis, gamta, kultūra. Tik kelionės leidžia atsigręžti į savo pačių tapatybę. Kai niekur neišvyksti – nematai, ji visą laiką šalia esanti. Kai nuvažiuoji į tolimus kraštus, pamatai kitas kultūras, kitus ornamentus – atsigręži į save, – o ką mes turime, kas pas mus? Tada pradedi stebėtis, domėtis, kitomis akimis žvelgti į tą pačią savo prigimtinę kultūrą, kurią dažnai ignoruojame ir pamirštame.“

I. Rutės fotografijose – Tibeto motyvai: kalnų keliai, perėjos, upės, slėniai, kuriuose kartkartėmis sušmėžuoja šventyklos ar tenykščiai gyventojai. Tibetą esame linkę įsivaizduoti kaip šalį, į kurią nuvykus įvyks prašviesėjimas, asocijuojasi su budizmo tradicijomis. Tačiau, menininkės pastebėjimu, Tibetas nėra „vienaprasmė ar vienareikšmė situacija“, kaip dažnai įsivaizduojame.

„Tibetas yra tapęs tuo romantizuoto įvaizdžio įkaitu, iš tiesų tai labai atšiaurus kraštas – aukštikalnės, aukštuminės dykumos, kur norėdami išgyventi žmonės tampa pakankamai atšiaurūs, grubūs. Budizmas – taip, yra įsigalėjęs, tačiau budistinės praktikos ir buvo reikalingos tam, kad žmonės pasuktų į atjautos kelią, kad pamatytų šalia esantį artimą. Tibete yra visko, kaip ir visur. Mano požiūriu, nereikia nieko romantizuoti“, – kalbėjo I. Rutė.

Dvasingumo, nušvitimo Tibete, pasak menininkės, gali atrasti ne budistiniuose vienuolynuose, o pačioje gamtoje. „Pasijunti toks mažas! Pamačius milžiniškus kalnus tavo protas patenka į tam tikrą meditaciją. Erdvės, aukščio potyris, dangaus artumas – turi didelę įtaką žmogaus savivokai“, – baigdama pokalbį sakė ji.

I. Rutės personalinė paroda „vaizdai virsmai“ Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 5 d.