„Baltas triušis, raudonas triušis“ - tai teatro transformacija, nusižengianti visoms įprastoms teatro taisyklėms. Tai pjesė, deranti visoms kultūroms ir tikėjimams. Žiūrovas ir aktorius neįtikėtinai sugretinami. Žodžiai popieriuje liečia kievieną, esantį salėje.
Žodis „spektaklis“ (lot. spectaculum) lotynų kalba reiškia „reginys“. Šiandien mes šį žodį suprantame ir vartojame turėdami galvoje sceninio meno kūrinį.
Žiūrovai įpratę, kad spektaklis tai jau iki galo išbaigtas produktas: dramatugas sukuria neįtikėtiną istoriją, režisierius suburia stiprių aktorių trupę, po to atsiranda scenografija, sceninis įvaizdis, muzika ir dar tiek tiek efektų, pojūčiams sustiprinti.
Bet gali būti ir kitaip. Kūrinys gali gimti čia pat scenoje, o tam užtenka: voko, kuriame yra niekam nežinomas tekstas, žiūrovų; ir vieno aktoriaus, kuris stovi scenoje, apimtas nerimo dėl nežinomybės. Juk prieš tai nebuvo jokių repeticijų, nebuvo ir nėra režisieriaus, niekas nesukūrė scenografijos, negroja muzika ir nešviečia ypatingą nuotaiką kuriančios šviesos. Be to,nieka snet nepasakė, kiek visa tai tęsis.
Sunku patikėti, kad tai įmanoma. Ar tai nauja teatro forma, ar atskira meno rūšis? Ne, tai ne improvizacija. Tai skaitymas ir nuoseklus paklusnumas. Tai lojalus įsiklausymas ir vykdymas, liečiantis ne tik aktorių scenoje, bet ir kiekvieną žiūrovą. Ta netikėta žodžio, jausmo, asmenybių transformacija negali nesujaudinti.
Šį sukrečiantį teatrinį eksperimentą paruošė jaunosios kartos dramaturgas iranietis rašytojas Nasim’as Soleimanpoor’as. Neįprasta pjesės forma - savita laisvės išraiška, kurios autorius neturėjo savo šalyje.
Nuo 2011 metų pjesė išversta net į 15 kalbų. Spektakliai kuriami įvairiose pasaulio šalyse. Šiuo metu, kartu su lietuviais, šią pjesę išgyvena Australijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių žiūrovai bei aktoriai.
