Čia sukūrė Donos Anos („Don Žuanas“), Violetos („Traviata“), Liu („Turandot“), Agatos („Laisvasis šaulys“), Tatjanos („Eugenijus Oneginas“), Eudoksijos („Žydė“), Bruknelės vaidmenis. O ypač artima, pasak solistės, jai yra Adina iš komiškosios G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“: „Tai labai džiaugsmingas vaidmuo, na, ir pati opera baigiasi laimingai, o ne, kaip paprastai būna, herojės mirtimi.“ „Meilės eliksyre“ J. Stupnianek išvysime gruodžio 8 d., tačiau lygiagrečiai solistė repetuoja ir naują Rozalindos vaidmenį statomoje operetėje „Šikšnosparnis“.
Bet verčiau pažinkime Juliją Stupnianek iš jos pačios žodžių!
- Papasakokite apie žmones, kurie lydėjo Jus vaikystėje. Teko girdėti, kad Jūsų šeimoje nuolat skambėjo muzika.
- Mano mama skambino fortepijonu, baigė muzikos mokyklą. Namie buvo instrumentas, jos brolis griežė smuiku, tad susidarė toks savotiškas ansamblis. Tikrai unikalus, nepaprastai šviesus žmogus buvo ir mano senelis. Kadangi faktiškai užaugau be tėvo, jis man atstojo tą trūkstamą gyvenimo dėmenį. Senelis gimė Austrijoje, netoli Vienos esančiame Vazenbrucko miestelyje, ir nors muzikos nesimokė, namie nuolat skambindavo Strausso valsus ir kitus kūrinius. Meilę muzikai, austrų kultūrą jis stengėsi įskiepyti ir vaikams. Dar įdomu, kad jo paties tėvelis buvo tikras čekas, mama – tikra austrė, tad manyje susimaišiusios kelios tautybės. Pokario metais senelis persikėlė gyventi į Lietuvą – iki šiol mąstau, kaip jam turėjo būti sunku be savo tradicijų, nemokant kalbos. Bet jis buvo nepaprastai darbštus, labai rūpinosi savo šeima. Savyje taip pat įžvelgiu tą darbštumo geną ir jaučiu, kad jį būsiu gavusi kaip tik iš senelio.
- Tikriausiai jau vaikystėje supratote, kad norite muzikuoti?
Iš tikrųjų jau nuo vaikų darželio laikų – mane pastatydavo ant taburetės, ir dainuodavau. Taip jau susiklostė, kad dainavimas mane lydėjo visur, ta muzikos trauka, matyt, suteikta iš aukščiau... Buvau gana aktyvi, nepraleisdavau progos pasirodyti įvairiuose renginiuose. Pati panorau stoti į muzikos mokyklą. Pamenu, mama bandė mane atkalbėti, sakė, kad gal bus pernelyg sunku mokytis muzikos. Tačiau aš vis tiek nuėjau, padainavau dainą a cappella, ir mane priėmė. Septynerius metus mokiausi skambinti pianinu, žinoma, patiko ir dainuoti. Baigusi vidurinę mokyklą, pradėjau studijuoti dirigavimą Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.
Šiuo laikotarpiu pajutau didžiulį norą tobulinti vokalą. Pamenu, kurso draugė nusivedė mane į savo dainavimo pamoką, ir tą kartą it kokie burtai mane apžavėjo: supratau, kad gyvenimą noriu skirti būtent dainavimui. Šiaip visada jaučiau, kad likimą susiesiu su muzika, tereikėjo išsiaiškinti, kokia tai bus sritis. Ir štai vokalo menas tapo mano didžiausia svajone. Toje pačioje konservatorijoje pradėjau mokytis dainavimo, vėliau studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip viskas ir prasidėjo. Šilčiausiais žodžiais norėčiau padėkoti savo Mokytojai – ilgametei LMTA dėstytojai prof. Irenai Laurušienei, kuri mane visada žmogiškai šildė ir palaikė. Esu jai labai dėkinga, kad patikėjo manimi.
- Ir štai atsidūrėte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre...
- Anksčiau teatre būdavo rengiami koncertai „Cantiamo“. Dainuoti juose buvo tikras įvykis, juk net vykdavo specialios atrankos. Jauniems dainininkams tai prilygo stebuklui – įsivaizduokite, stovėti Nacionalinio operos teatro scenoje! Kaip dabar prisimenu, maestro Vytautas Viržonis dirigavo Mimi ariją iš operos „Bohema“. Buvo baisoka, nes reikėjo dainuoti drauge su teatro orkestru, bet kartu jutau didžiulę laimę. O kartą vieną iš „Cantiamo“ koncertų dirigavo maestro Jonas Aleksa.
Dainavau Amelijos sceną iš „Kaukių baliaus“. Tai buvo didžiulis išbandymas, o kartu ir lemtingas pasirodymas – po koncerto maestro priėjo prie manęs ir mano pedagogės, pasveikino, pagyrė... Ir pakvietė paruošti vaidmenį operetėje „Vienos kraujas“, vėliau – sukurti Agatą „Laisvajame šaulyje“. Taigi nuo 2003 m. dirbu LNOBT. Maestro Jonas Aleksa buvo mano pagrindinis vedlys. Esu jam labai dėkinga už viską, ką man davė, už visą didžiulį darbą. Jis man buvo nepaprasta asmenybė, ypatingai – europietiškai – jautusi muziką. Buvo labai griežtas, bet labai teisingas žmogus.
- 2000 m. Jūsų diplominiu darbu tapo Violetos vaidmuo „Traviatoje“, kurią tada atlikote mūsų teatre. Sunki partija, ir dar Nacionalinėje operoje...
- Dabar tikrai pagalvočiau, ar verta imtis tokio iššūkio, o tada buvo jaunystė, jūra iki kelių... Turėjau puikius scenos partnerius: Edgaras Montvidas dainavo Alfredą, Dainius Stumbras – Žermoną. Tikrai stipri komanda. Dirbome labai daug, atmintyje likę patys šviesiausi prisiminimai. Violetos partija parašyta dramatiniam sopranui, bet su pirmojo veiksmo pabaigos arija susidoroti itin sunku. Buvo mažai repeticijų, nedaug repetavome ir su choru, be to, dvi savaites sirguliavau. Spektaklyje sunkiausia buvo pradėti tą sudėtingąją ariją „È strano“ – choras nutyla, lieki vienui viena... Nežinau, kelintame danguje prieš išdainuojant pirmą arijos natą buvo mano širdis. (juokiasi) Bet juo toliau, juo geriau jaučiausi. Kaip tik šis išbandymas padėjo aiškiai suvokti: man lemta būti scenoje ir dainuoti.
- Itin platus Jūsų atliekamų kūrinių spektras: dainuojate operose, rengiate kamerinės muzikos koncertus, propaguojate lietuvių kompozitorių kūrybą. Gal kuri nors iš šių sričių Jums pati artimiausia?
- Sunku pasakyti... Tiesiog mane žavi muzika, gyvenimas ir dainavimas. Kiekviena sritis savaip įdomi, mėgstu iššūkius, galimybę išbandyti viską nauja. Be to, esu maksimalistė, ir kiekviename žanre siekiu geriausio rezultato. Štai, pavyzdžiui, opera – sudėtingas menas, didelė scena, ne visada gera akustika. Tai tikras išbandymas tiek kūnui, tiek protui. Kamerinėje muzikoje gali perteikti subtilius jausmus, ieškai spalvų, savitos dinamikos. Man įdomu ir viena, ir kita.
- Sukūrėte nemažai ryškių moterų personažų operose. Kiekvienoje jų ieškote dalelės savęs?
- Būtinai. Kol nepajunti savo vaidmeniui meilės, tol negali pajudėti iš vietos. Štai mano studentės kartais sako: „Žinote, nelabai man tas kūrinys gražus...“ Bet jei kūrinys netaps mielas širdžiai, žiūrovas iškart pajus, kad kažkas sumeluota. Iš vaidmenų man artima Adina iš „Meilės eliksyro“. Tai labai džiaugsmingas vaidmuo, na, ir pati opera baigiasi laimingai, o ne, kaip paprastai būna, herojės mirtimi. (juokiasi) Ši partija labai tinka mano balsui, lyg man būtų parašyta. Dar vienas šviesulys – Eudoksija „Žydėje“, viename geriausių mūsų teatro pastatymų. Sudėtingas, bet labai artimas vaidmuo.
- Maloniai nustebino nuostabiai charakterinė Marcelina iš „Figaro vedybų“ – Jūsų vaidmenų galerijoje tai neįprastas amplua, juolab kad šią partiją dažniausiai atlieka mecosopranai...
- Taip, jeigu ne ketvirtojo veiksmo arija, šią partiją galėtų dainuoti vien mecosopranai. Tačiau arijos tesitūra gana aukšta, yra koloratūrų, tad muzikiniu požiūriu šis vaidmuo man kaip tik. Iš karto pamilau Marčeliną – buvo nepaprastai įdomu kurti šį charakterinį, netgi humoristinį įvaizdį. Žinoma, svarbūs buvo ir kiti veiksniai – „Figaro vedybas“ statė puiki ispanų komanda, o Mozarto muzika man prilygsta stebuklui. Turiu didelę svajonę mūsų scenoje kada nors sudainuoti Fiordilidžę jo operoje „Visos jos tokios“. Šis vaidmuo jau paruoštas – dalyvavau statant šią operą Danijoje, nedidelėje Bornholmo saloje. Dirbo labai stipri komanda. Ko vertas vien režisierius Jonathanas Milleris...
- Sukūrėte ir Tatjanos vaidmenį LNOBT „Eugenijuje Onegine“.
- Tatjana man nepaprastai artima. Visada norėjau dainuoti šią partiją, jaučiu, kad dabar jai subrendau. Vaidmuo sunkus dramaturgiškai, juk iš merginos Tatjana tampa subrendusia moterimi. Ji jau susisaisčiusi su nemylimu vyru, bet renkasi ištikimybę ir savotiškai paaukoja pati save. Finalinė scena, kurioje ji atsisako savo tikrosios meilės, tiesiog drasko širdį.
Pati net neįsivaizduoju, kaip elgčiausi patekusi į tokią beprotiškai painią padėtį. Man ši jauna moteris atrodo dar ir nepaprastai drąsi – juk ne kiekviena išdrįstų prisipažinti vyrui, kad jį įsimylėjo. O ji įsimyli, užsidega ir atvirai tai išsako. Šiuo požiūriu Tatjana man artima – buvo gyvenime momentų, gal ne visai tapačių matomiems operoje, kai pati panašiai elgiausi. Apskritai vis dažniau pastebiu, kad gyvenimo patirtis labai padeda kurti vaidmenis. Kartais likimas negaili skaudžių išgyvenimų, kai atrodo, kad jau viskas baigta. Jie palieka artisto sieloje emocijas, kurias prireikus galima prisiminti ir panaudoti kuriant personažus.
- Ne tik dainuojate, bet ir dėstote vokalo meną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Į ką kreipiate dėmesį ugdydama būsimus scenos užkariautojus?
- Viskas priklauso nuo studento, jo individualybės. Jei yra vokalinių sunkumų, būtina dirbti, išmokti visą taisyklingo dainavimo abėcėlę. Juk jei žmogui kas nors nepatogu, jis negali kreipti dėmesio į muzikalumą ir artistiškumą. Tad prie kiekvieno žmogaus reikia prieiti vis kitaip, ir, žinoma, labai svarbi pati pradžia, kol vokalinis aparatas dar labai gležnas.
Pamokose vengiu rodyti savo balsą – jam ir taip tenka nemažas krūvis, be to, geresnę klausą turintis studentas ilgainiui gali pradėti dainuoti dėstytojo balsu. Dėstau nuo 2005 m., šį darbą aš labai mėgstu, esu laiminga galėdama dalytis vokalo žiniomis. Iš pradžių dirbau su parengiamaisiais kursais, dabar jau turiu ir aukštesniųjų kursų studentų. Džiaugiuosi, kad mano klasėje yra tikrai gabių žmonių. Apskritai darbas mūsų akademijoje aukšto lygio, turime puikių dainininkų, kurie be vargo įstoja į prestižines užsienio vokalo mokyklas.
- Mieloji Julija, o dabar nusiteikime filosofiškai: kas Jums yra dainavimas?
- Dainavimas man yra viskas. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, kaip gyvenčiau, jei negalėčiau dainuoti, – man tai kaip oras. Todėl kaip galėdama stengiuosi viską suderinti – karjerą teatre, šeimą, du vaikus, darbą akademijoje. Ir galiu pasakyti, kad esu laiminga, viskas yra gerai. Džiaugiuosi, kad išsipildė mano lūkesčiai ir norai, nes iš pradžių atrodė, kad gal nieko iš to dainavimo nebus: balsas – tai balsas, bet kai pradedi dainuoti, kai reikia viską suderinti... Prisimenu savo pirmą egzaminą J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje: atsistojau scenoje, pradėjo drebėti koja, ir viskas, nieko negaliu padaryti. (juokiasi) Žinoma, jaudulys visada tas pats, organizmo reakcija išlieka, bet jau yra ir patirties.
- Iš tiesų dainininkui nuolat tenka susidurti su įvairiais išbandymais, dažnai sukeltais jo paties fiziologijos, psichologijos...
- Dainininko kelias – tai ėjimas į kalną, tikslo siekimas. Kai atrodo, kad jau užlipai, viską žinai ir viską gali, pradeda reikštis amžiaus veiksniai, organizmas ima senti, čia jau nieko negali padaryti... Bet būtina nuolat eiti ir siekti, judėti sulig kiekvienu nauju vaidmeniu ar įsipareigojimu. Reikia labai daug valios. Pavyzdžiui, yra buvę atvejų, kad vos kartą per metus turiu dainuoti Adiną „Meilės eliksyre“, o ten tokios koloratūros... Ir štai vos ne kasdien ištisus metus išdainuodavau jei ne visą partiją, tai bent sunkesnes vietas, kad neprarasčiau formos. O tam būtina vidinės drausmė. Svarbi ir sveikata, miegas, kvėpavimas.
- O kas dar, be dainavimo, teikia Jums laimę?
- Be jokios abejonės, šeima. Vaikai, mane labai palaikanti Mamytė. Turiu nuostabų vyrą, kuris, gimus mūsų mažyliui Danieliui, net pasiėmė trejus metus tėvystės atostogų. Kiekvieną laisvą minutę skiriu artimiesiems. Profesijos specifika tokia, kad laisvalaikio ne per daugiausia, tad labai gerbiu vyrą už atsidavimą šeimai, kad labai man padeda ir visada supranta.
- Mažasis Danielius tikriausiai taip pat muzikalus?
- O taip. Dabar jam penkeri, turi puikų ritmo pojūtį, gražiai dainuoja visokias daineles... Bet štai įdomu, kad dar jis gabus ir futbolui, nuostabiai spiria kaire koja. (juokiasi) Neseniai jis man pareiškė: „Žinai, mama, būsiu dainininkas.“ Argi galiu prieštarauti? Padėsim! Žinoma, leisime prisiliesti prie muzikos, ugdysime, o savo kelią turės rinktis pats.
Linkiu palankaus vėjo visose gyvenimo srityse ir dėkoju už pokalbį!
