– Yra aišku, kas yra materialusis paveldas ir kodėl jį reikia saugoti. O kas priskiriama nematerialiam paveldui ir kokia yra jo apsauga?
– Nematerialus paveldas yra nauja sąvoka, kurią suformulavo 2003 metų Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencija (toliau – Konvencija). Ji pasauliniu mastu iš esmės pakeitė požiūrį į šią sritį, teigdama, jog tai, kas neapčiuopiama, taip pat laikoma saugotinu paveldu. Konvencijoje pabrėžiama nematerialių vertybių, kurias bendruomenės laiko neatskiriama savo paveldo, kultūrinės tapatybės, tradicijų dalimi, reikšmė. Būtent bendruomenės yra laikomos pagrindinėmis nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojomis, ir svarbiausiomis veikėjomis. Nuo jų, pirmiausia, turėtų priklausyti kam valstybė turėtų skirti savo dėmesį ir paramą.
Kitas reikšminis momentas – nematerialus kultūros paveldas yra tai, kas perduodama iš kartos į kartą, tai yra laiko tėkmėje. Kita vertus nebūtina, kad šis paveldas skaičiuotų šimtmečius. Kartos samprata labai skiriasi – kai kas įvardija, kad tai 25 metai, kiti 50... Taip pat šis paveldas turi būti suderinamas su žmogaus teisėmis, pagarba kultūros raiškos įvairovei, darnaus vystymosi principais. Galiausiai svarbu paminėti, kad nematerialus kultūros paveldas yra gyvasis paveldas – dabartyje pačių bendruomenių praktikuojamas, saugojamas ir puoselėjamas, o ne tas, kurį galime atrasti archyvuose, muziejų kolekcijose.
Konvencija apibrėžia, kad šis paveldas reiškiasi keliose srityse, o pačios stambiausios sritys yra: žodinės paveldo formos (tautosaka, pasakojimo tradicijos), atlikimo menai, socialinės praktikos, apeigos ir šventiniai renginiai, tradiciniai amatai ir žinija (susijusi su tradiciniu supratimu, kaip žvelgiama į tam tikras gyvenimo ir buities sritis), tačiau šios kategorijos tik sąlyginės, esama daug tarpsritinių raiškos formų lygiai taip pat kaip ir šiuolaikinėje kultūroje.
Kai kalbame apie šio paveldo išsaugojimą, svarbu atkreipti dėmesį, jog vartojame žodį išsaugojimas, o ne apsauga. Tai vienas iš skirtumų su materialaus paveldo apsaugos terminija. Išsaugojimas pirmiausia yra susijęs su pastangomis, paskatinimu iš išorės tam, kad vertybė toliau gyvuotų, bet jokiu būdu jos neužkonservuojant, nepaverčiant muziejine vertybe. Viena svarbiausių dalių teikiant vertybės nominaciją UNESCO, yra išsaugojimo planai, kuriuose įrašomos pačių bendruomenių, kultūros įstaigų iniciatyvos, susijusios su vertybės išsaugojimu. Tik nuo bendruomenių gyvybingumo, jų stiprumo ir jų egzistavimo priklauso, ar ta tradicija išliks, ar ji bus gyva, ar jos reikės bendruomenei ir visuomenei.
– Su Lietuvos delegacija dalyvaujate Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto sesijoje Botsvanoje. Kokia yra šio įvykio reikšmė tarptautiniame kontekste, kuo jis svarbus mūsų valstybei?
– Žinoma, kad Lietuvoje daugelis apie šią sesiją kalbės didžiausią dėmesį skirdami šiaudinių sodų rišimo tradicijai ir įvykiui, kurio visi labai laukiame gruodžio 7 d., kai ši tradicija bus įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai – viena didžiausių šių metų sesijos verčių Lietuvai.
Kasmet sesijose visos konvencijos šalys narės labai laukia sąrašų papildymo (jų yra trys: Reprezentatyvusis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašas ir Gerųjų nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo praktikų registras). Viena vertus, laukiama su savo šalimis susijusių įrašų paskelbimo, nes tai teikia prestižą, matomumą, pripažinimą. Kartu įdomu stebėti, kaip keičiasi požiūris į nematerialųjį kultūros paveldą, kaip keičiasi, plečiasi jo sąvoka. Šalys taip pat diskutuoja, kaip gerinti įtraukumą, stiprinti NVO, bendruomenių, tiesioginių nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojų įsitraukimą į su Konvencija susijusius procesus.
Sesijos metu bus paminėtas ir šios Konvencijos dvidešimtmetis. Ji buvo priimta 2003 metais, įsigaliojo 2006-aisiais. Per šiuos metus tiek pati UNESCO, tiek šalys narės organizavo įvairius renginius, iniciatyvas, skirtus Konvencijos 20-mečiui, o ši sesija apvainikuos ir užbaigs šiuos jubiliejinius metus.
Šiais metais UNESCO generalinės konferencijos metu buvo priimtas su Konvencija susijęs dokumentas, kuriuo nutarta, kad spalio 17-ąją bus kasmet minima Tarptautinė nematerialaus kultūros paveldo diena. Būtent spalio 17 d. buvo priimta ši konvencija. Manau, kad ši tarptautinė diena bus labai populiari ir aktyviai minima visame pasaulyje. Lietuva dar prieš oficialiai paskelbiant šią tarptautinę dieną ją minėjo pristatydama įvairiausius Lietuvoje vykusius renginius, skirtus Konvencijos jubiliejui paminėti. Prie to aktyviai prisidėjo ir Kultūros ministerija.
– Daug metų važiuojate į šias sesijas, gal pastebite tam tikras tendencijas, susijusias su vertybių įrašymu? Galbūt pasaulis į kažkurias vertybes labiau atkreipia dėmesį?
– Jeigu tai galime priskirti tendencijai, tuomet – vis didėjanti nematerialaus kultūros paveldo sričių įvairovė. Tradicinės kultūros atstovams, ypatingai mūsų šalyje, jos gali pasirodyti keistos, nes yra itin glaudžiai susijusios su šiuolaikine kultūra. Praeitais metais į sąrašą buvo įrašyta šiuolaikinio šokio kultūra, dar anksčiau buvo įrašytas Vokietijos kooperatyvų judėjimas. Šios vertybės, pirmiausia, pripažįstamos kaip nematerialus kultūros paveldas šalies viduje. Tokių vertybių vis daugėja, jos kelia daug diskusijų ir plečia patį požiūrį, ką mes šiuolaikinėje visuomenėje galime laikyti ir laikome savo paveldu, savo kultūros tapatybės ašimi. Mes kartais net neatkreipiame dėmesio ir nemanome, kad tam tikra mūsų kasdienės kultūros raiškos forma gali būti laikytina nematerialiuoju paveldu.
Kita svarbi tendencija – daugiašališkumas teikiant paraiškas. Iškart po Konvencijos įsigaliojimo, daug dažniau būdavo įrašomos nacionalinės, vienos šalies pateiktos paraiškos. Dabar bendrą paraišką kartais teikia net 10 ar daugiau nei 10 valstybių, kartais atstovaujančių ne vienam regionui, o kartais net ne vienam žemynui.
Štai šiemet, tikėtina, bus įrašyta pribuvėjystės tradicija, į kurios paraiškos rengimą įsijungė labai skirtingos kultūros ir šalys: Vokietija, Slovėnija, Kolumbija, Togas. Šios šalys toje vertybėje atrado tą patį vieną vardiklį, kuris jungia gan skirtingas praktikas, dėl nacionalinių ypatumų skirtingai veikiančias, susiklosčiusias tradicijas.
UNESCO ekspertai į tokias daugiašales praktikas žiūri labai pozityviai, jas skatina ir tam yra priežastys. Buvo pastebėta, kad daug problemų, interesų kovų vyksta dėl paveldo nuosavybės sureikšminimo, kuris kyla iš materialaus paveldo modelio. Nematerialusis paveldas dažnai peržengia valstybių, bendruomenių, regionų sienas, o jeigu dar neperžengė, gali peržengti rytoj. Tai yra gyva, galinti ir plisti, ir trauktis vertybė. Taigi manau, kad į daugiašališkumą žiūrima kaip į priešnuodį, bandymą pademonstruoti, kad svarbiausia šiame procese, yra ne tai, kas kam priklauso, o tų bendruomenių, kurios saugo, rūpinasi tuo paveldu pripažinimas ir, žinoma, skatinimas tų bendruomenių sugyventi, ieškoti bendrų sąlyčio ir sugyvenimo taškų.
Mes Lietuvoje taip pat turėjome gerųjų patirčių dalyvaudami daugiašaliuose tokių paraiškų rengimo procesuose: kartu su latviais ir estais rengėme bendrą Dainų švenčių tradicijos parašką. Kai daugiau veikėjų įsijungia į tą patį procesą, atsiranda daugiaperspektyvinis žvilgsnis į tą objektą. Tampa ne tik lengviau įdentifikuoti, įvardinti objektą, bet ir įžvelgti jo vertes, aiškiai, tiksliai apibūdinti tai, kas atrodo savaime suprantama. Nors ir paradoksalu, bet kartais gali būti ypatingai sunku vertybę apibūdinti tiems, kurie ją gerai pažįsta ir turi su ja asmeninį santykį. Daugiašališkumas ne tik labai padeda „sulipdyti“ tą daugiasluoksnį požiūrį, bet ir palengvina išsaugojimo planų sudarymo darbą, kuriame reikia sugebėti įžvelgti, kur gi slypi viena ar kita grėsmė vertybei ir kaip jai užkirsti kelią nuo pat pradžių; kas galėtų būti ta priemonė, kuri ilgalaikiu laikotarpiu galėtų padėti išsaugoti vertybę, išlaikyti ją natūraliai gyvybingą. Vienadienių veiklų mes galime sugalvoti daug, bet ar tai bus veiksminga, ar viena ar kita šventė, populiarinimo renginys iš tiesų prisidės prie gyvybingumo?
Daugiašalė nominacija reiškia, kad reikės daugeliui veikėjų susėsti už bendro stalo ir ilgai diskutuoti. Tokių diskusijų kultūra yra be galo reikalinga įtraukumui, pažiūrėjimui į save iš šono kitų akimis ir gilesniam požiūriui, partnerystei.
– Minėjote, kad nematerialaus kultūros paveldo ribos plečiasi, tačiau Lietuvoje vertybės, kurios yra įrašytos į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą yra labiau susijusios su etniškumu. Ar matytumėte vertybę, kuri yra gan nauja ir galėtų pelnyti pripažinimą?
– Yra daugybė šiuolaikinės kultūros vertybių, kurios gyvuoja šalia mūsų, yra labai gyvybingos ir joms tarsi nereikia ypatingų išsaugojimo pastangų, jos turi savo puoselėtojų bendruomenes, skiriančių toms vertybėms didžiulę reikšmę, susitapatinančių su jomis ir laikančių jas savo neatsiejamos kultūrinės tapatybės dalimi, tai yra, pasižymi visais nematerialiam kultūros paveldui priskiriamais bruožais
Į mūsų nacionalinį sąvadą yra įrašyta Fizikų dienos šventė, puikiai žinoma vilniečiams kaip nuolat pulsuojanti šiuolaikinės kultūros dalis, nuo praeito šimtmečio įsitvirtinusi kaip integrali mūsų miesto kultūros, universiteto, studentiško gyvenimo, jaunimo identiteto dalis. Šiaudinių sodų rišimas yra sena tradicija, seniai praktikuota, kažkada kiek prigesusi, dabar vėl atgaivinta ir įsiliejusi į mūsų gyvenimą, tačiau tuo pat metu galime pastebėti, kaip puikiai ši tradicija įsilieja ir gyvena šiuolaikiniame pasaulyje, atranda vietą šiuolaikiniuose interjeruose, tampa įkvėpimo šaltiniu šiuolaikiniams menininkams. Tai – ne muziejinė vertybė ar kelių senųjų meistrų tradicija, gyva tik dėl jų tam tikro prieraišumo senovei, bet tradicija, kurią palaiko įvairių kartų meistrai; ji taip pat svarbi vaikams, jaunimui. Taigi, bendruomenės ratas plečiasi, o tai rodo paveldo pulsavimą, gyvybingumą.
Nematerialaus kultūros paveldo konvencijos, kuria ir remiasi minėti sąrašai, įstabumas yra jos dinamiškumas. Bendruomenės, šalys, kultūros, tautos atsižvelgdamos į tai, kas yra aplink mus, iš naujo pažvelgia į savo kultūrą, į tai, kuo mes (visuomenė) gyvename, ir iš naujo įvardija tai, kas svarbiausia jų kultūrinei tapatybei.
– Lietuva į sesiją važiuoja turėdama konkretų tikslą – šiaudinių sodų įrašymą į nematerialaus paveldo sąrašą. Kaip ši tradicija bus pristatoma pasauliui? Kokios jos ypatybės gali lemti palankų komiteto vertinimą?
– Pats svarbiausias kriterijus įrašymui į sąrašą – atitikimas Nematerialaus kultūros paveldo sampratai ir apibrėžimui. Rengdami paraišką, nominacijos filmą, pateikdami vaizdinę medžiagą turėjome vertinimo komisijai įrodyti (o sesijos metu ir pačiam tarpvyriausybiniam komitetui), kad sodų rišimo tradicija yra perduodama iš kartos į kartą, kad ji yra svarbi ir tai bendruomenei, kuri riša, ir tai, kuri sodus įsigyja. Pastaroji yra neatsiejama bendruomenės, kuriai svarbi ši tradicija, dalis. Paraiškoje gausu skirtingų visuomenės atstovų – mokslininkų, architektų – liudijimų apie šios tradicijos svarbą, aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Stipri bendruomenė – esminis paraiškos kriterijus. Džiugu, kad šis paraiškos rengimo procesas paskatino sodų rišėjų asociacijos „Dangaus sodai“ įsisteigimą Lietuvoje. Tikiu, kad ši bendruomenė bus gyvybinga ir veiks ne dėl tradicijos įrašymo į sąrašą, bet sieks stiprinti šią tradiciją, integruodama į šiuolaikinį gyvenimą.
Kitas svarbi informacija, kurią privaloma nurodyti paraiškoje – patvirtinimas, kad sodų rišimo tradicija jau dabar yra pripažįstama Lietuvoje, kad ji yra (buvo) įrašyta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Sodų rišimo tradicija 2017 m. buvo įrašyta į minėtą sąrašą, o nominacijos filme užfiksuotas iškilmingas asociacijos steigimo momentas. Pripažinimas susijęs ir su vertybės išsaugojimo veiklų plano parengimu, jo kokybe. Toks planas taip pat yra prisegtas prie paraiškos, į šio plano rengimą buvo įtrauktas Lietuvos nacionalinis muziejus, regioniniai, kraštotyros muziejai, kultūros centrai, asociacijos. Išsaugojimo priemonių plane turi atsispindėti didelis įtraukumas.
Iš tiesų mes jau dabar žinome, kad Vertinimo komisija palankiai įvertino mūsų paraišką, būtent pabrėždama minėtą platų įtraukumą į šios tradicijos išsaugojimą. Belieka sulaukti paties Tarpvyriausybinio šios konvencijos komiteto, kuriame dalyvauja 24 šios Konvencijos šalys narės, sprendimo. Visgi, turėdami palankų Vertinimo komisijos ekspertų siūlymą, manome ir tikimės, kad ir Tarpvyriausybinio komiteto sprendimas bus pozityvus.
– Kalbėjote apie Išsaugojimo veiklų planą. Tai, matyt, susiję ir su tam tikrais valstybės įsipareigojimais. Kokiems veiksmams Lietuva dar įsipareigotų, jei ši vertybė būtų įrašyta?
– Dar prieš teikdama paraišką valstybė apsisprendžia ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus – nacionaliniu ir vietiniu mastu – saugoti pačią tradiciją, sudaryti sąlygas bendruomenei puoselėti tą tradiciją, pripažinti, skatinti įvairius tyrimus. Tarptautiniu mastu valstybė įsipareigoja kartą per šešerius metus teikti tarptautinę periodinę ataskaitą, pateikdama duomenis, kaip vertybė kinta, kaip kinta ją puoselėjant bendruomenė, kokias grėsmes įžvelgia, tiesiog atsiskaityti apie jos būklę, priemones, kurių buvo imtasi ar bus imtasi ateityje. Taigi įsipareigojimai yra prisiimami nacionaliniu, vietiniu bei tarptautiniu lygiu.
– Kokia yra pilna Lietuvos delegacijos komiteto sesijoje sudėtis?
– Delegacijos vadovė yra Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Jolanta Balčiūnienė, aš atstovausiu Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui, taip pat vyksta Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Nematerialaus kultūros paveldo nacionalinio sąvado administratorė ir specialistė Loreta Sungailienė. Labai džiugu, kad į sesiją vyks net dvi sodų rišėjos iš asociacijos „Dangaus sodai“ – Vida Sniečkuvienė ir Lina Žaliauskienė, kurios gyvai demonstruos sesijos dalyviams sodų rišimo meną. Į sesiją vyks ir mūsų ekspertas – Vilniaus universiteto profesorius ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys Rimvydas Laužikas, kuris taip pat yra ir vienas iš 12 ekspertų, vertinusių 55 bylas (išskyrus šiaudinių sodų, nes ekspertai turi nusišalinti, jei paraiškos yra susijusi su jų šalimis). Į šios sesijos nevyriausybinių organizacijų forumo renginius vyks: antropologas, Lietuvos antropologų asociacijos narys ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis darbuotojas Donatas Brandišauskas bei Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vadovė Jurgita Bugailiškienė, kuri dalyvaus viename iš papildomų sesijos renginių (angl. side events). Jame bus pristatomas kasmetinis leidinys #HeritageAlive, kurį leidžia nevyriausybinių organizacijų forumas. Praeitais metais leidinio tema buvo – muzikiniai instrumentai, o šiais metais – istorijų pasakojimas (angl. storytelling). Šiame leidinyje anglų kalba publikuotas ir Jurgitos Bugailiškienės bei jo kolegės Astos Sarapienės straipsnis apie istorijų pasakojimo praktikas Lietuvoje. Didžioji dalis šių žmonių, kurie vyksta į sesiją yra sodų rišimo tradicijos paraiškos rengėjai, dalyvavę darbo ir priežiūros grupėse.
– Kas dar yra numatyta be vertybių įrašymo į sąrašą komiteto sesijos metu?
– Bus nemažai dėmesio skiriama vienam iš UNESCO sąrašų, kuris nors yra menkiau žinomas, turintis mažiausiai įrašymų, bet yra svarbus paveldo išsaugojimui – tai gerųjų praktikų arba gerųjų veiklų ir projektų sąrašas (angl. The Register of Good Safeguarding Practices). Į šį sąrašą šalys yra pateikusios įvairias išsaugojimo priemones, kurios pasiteisino ir kurios gali kitoms šalims tapti įkvėpimo šaltiniu. Jau ankstesnėse sesijose buvo kalbama apie tai, kaip dar labiau garsinti šį sąrašą, nes visi pripažįsta, kad vienas iš svarbiausių dalykų yra inovatyvios išsaugojimo priemones. Šioje sesijoje bus siekiama atnaujinti šios sąrašo kriterijus, tikėtina, procedūrų palengvinimą.
Bus svarstomi ir kiti procedūriniai su Konvencija susiję klausimai, kurie yra kiekvienos sesijos dalis, kaip antai Nematerialaus kultūros paveldo konvencijos fondo ataskaita. Sesijos metu tarpvyriausybinis komitetas taip pat priimama sprendimus dėl tarptautinės paramos projektams skyrimo. Ši parama dažniausiai būna skiriama projektams iš besivystančių šalių, kai prašoma paramos steigiant nacionalinius sąvadus ar rengiant vertybių, kurioms kyla grėsmė išnykti, paraiškas, ir pan.
Šalia šių programos dalių, taip pat vyksta Konvencijos nevyriausybinių organizacijų forumas. Tai akredituotos organizacijos, kurios sesijos metu diskutuos apie dar didesnes įtraukumo, stiprinimo galimybes. Lietuva kol kas tokios akredituotos organizacijos neturi, bet mes tikimės, kad labai netolimoje ateityje tokia organizacija atsiras. Kuo nevyriausybinių organizacijų sektorius šalyse stipresnis, tuos stipresnė toje šalyje pilietinė visuomenė. Manau, jog čia yra viena iš kertinių Konvencijos sričių, kurioje dar tikrai nemažai ką turime padaryti.
Žinoma, komiteto sesija yra ir galimybė pristatyti šalies, kurioje vyksta renginys, nematerialųjį paveldą, tad tikrai bus skiriama daug dėmesio Botsvanos nematerialiajam paveldui. Šalys, kurių vertybės bus įrašomos į sąrašus, taip pat pristatys savo tradicijas arba organizuos diskusijas, forumus įvairiais klausimais, susijusiais su nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimu. Po mūsų vertybės įrašymo, organizuosime atviras dirbtuves – kviesime susiverti šiaudinio sodo fragmentą arba bent jau pasižiūrėti, kaip jį daro mūsų meistrės.
– Užsiminėte apie Botsvaną. Ar tai, kad renginys vyks Pietų Afrikoje, keičia renginio formatą, pasiruošimą jam?
– Nelabai keičia. Šios sesijos formatas jau yra nusistovėjęs ir kaip praktika, ir kaip patvirtinta procedūra. Gal kažkam iššūkiu gali tapti šalies pasiekiamumas. Sesija vyksta vis kitame regione, tačiau pasirenkamos šalys, kurioms toks renginys nebūtų didelė apkrova; iš anksto pasveriamos šalių logistinės, techninės galimybės. Žinoma, visos delegacijos supranta, kad vyksta į kitą pasaulio regioną ir turi į tai atsižvelgti, gerbti šalies kultūrą, atsižvelgti į kultūrinius skirtumus Visgi, tai yra tarptautinis, globalus renginys, tą savaitę tampantis lyg tam tikra UNESCO ambasada ar būstine, nes visa sesija, renginiai, kurie ten vyksta, grindžiami Jungtinių Tautų, UNESCO principais.
Ką dar be šiaudinių sodų tradicijos planuojama įrašyti?
Italai šiemet teikia operą (remiamasi panašiu principu, kaip šiuolaikinio šokio įrašymas, teiktas Vokietijos praeitais metais). Ar gali italas save įsivaizduoti be operos? Sunku surasti italą, kuriam opera nieko nereiškia. Tradicijos praktikavimas yra ne tik asmeninis atlikimas ar meistrystė. Tai ir lankymas (šiuo atveju operos), ir jos stebėjimas, ir klausymas. Jeigu tai neatsiejama tavo kultūrinės tapatybės dalis, jei tavo senelis, močiutė gerbė šią tradiciją, tuomet turbūt tai tikrai ta tradicija, kurią verta įrašyti.
Kartais Lietuvoje akcentuojama, kad jeigu menas profesionalus, jei to buvo mokomasi aukštojoje mokykloje, jis negali būti laikomas nematerialiuoju kultūros paveldu. Tai netiesa. Juk niekam nekyla klausimų, ar japonų No teatras yra tradicinės kultūros dalis, Japonijos vizitinė kortelė, šimtmečius besitęsianti praktika ir kartu itin daug meistrystės reikalaujantis, profesionalus menas, kuris laikomas elito kultūra. Tradicinė kultūra apima ne tik kaimo, bet ir miesto kultūrą, šiuolaikines raiškas ir čia profesionalumas – dažnas atributas. Taip pat yra pripažinta, kad tradicijos perdavimas vyksta ne tik šeimoje ar lokaliose bendruomenėse. Tai gali įvykti ir pradinėse, ir pagrindinėse, ir aukštosiose mokyklose. Lygiai taip pat, kaip amatas perduodamas ne tik šeimyninėje aplinkoje, bet ir profesionalioje dirbtuvėje, meistro meistrui, meistro pameistriui ar meistro mokiniui. Tad į paveldą tikrai galime žiūrėti per daug neatsitraukdami nuo šiuolaikinio gyvenimo būdo.
UNESCO požiūriu nematerialus kultūros paveldas priešingai nei materialus dažnai patenka į šiuolaikinės kultūros sritį, nes tai laikoma gyvąja kultūra – besikeičiančia, nuolat perkuriama ir dinamiška.
Su kitomis iki 2023 m. įrašytomis vertybių paraiškomis / nominacijomis galima susipažinti UNESCO puslapyje, skirtame nematerialiam kultūros paveldui.
– Ar Pasaulyje vykstantys karai – Izraelio ir „Hamas“, Rusijos prieš Ukrainą gali daryti įtaką sesijos procesui, sprendimams?
– Sesijos sprendimams tiesiogiai tai tarsi ir neturi įtakos, tačiau, žinoma, pasauliniai įvykiai vienaip ar kitaip iš dalies atsispindi. Izraelis nėra šios konvencijos šalis narė, tačiau Palestina aktyviai dalyvauja šiame formate. Šiais metais Palestina yra pateikusi tradicinio šokio Dabkeh paraišką. Manau, kad dėl pastarųjų aktualijų jos paraiška gali susilaukti daugiau dėmesio ir galbūt net palankesnio vertinimo, neatsižvelgiant į paraiškos trūkumus, jei tokių būtų.
Praeitais metais buvo surengta atskira neeilinė sesija, kurios metu, solidarizuojantis su Ukraina, į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą skubos tvarka buvo įrašyta ukrainietiškų barščių gaminimo – kaip bendruomenę telkianti – tradicija. Tai tradicija, kuri sutelkia net ir išsklaidytą, priverstą palikti savo šalį bendruomenę, ją stiprina. Į šiuos UNESCO sąrašus veržiasi daug šalių, sudaryti griežti grafikai, kiek šalis turi laukti, nes kitu atveju ekspertai nespėtų peržiūrėti ir įvertinti visų paraiškų. Pavyzdžiui, jei (kai) bus įrašyti sodai, kitąmet negalėsime vertybės nei pateikti, nei įrašyti, turėsime 1 metus palaukti. Ukrainos atveju buvo padaryta išimtis, paraiška buvo ekspertuojama papildomai ir tuomet įrašyta į sąrašą.
Solidarizavimosi aktai UNESCO vyksta gan dažnai, yra atsiliepiama į aktualijas, vykstančias pasaulyje, deklaruojant pasaulinės bendruomenės atjautą toms kenčiančioms bendruomenėms, tautoms, šalims.
– Kokia dar vertybė galėtų tikėtis tarptautinio pripažinimo po šiaudinių sodų rišimo tradicijos?
– Daug kas galėtų tikėtis tarptautinio pripažinimo. Tai priklausys nuo Lietuvos, ką ji sugalvos teikti kaip kitą vertybę, ar norėtų teikti vienašalę (nacionalinę) ar daugiašalę. Kiek mums žinoma, labai rimtai tam ruošiasi Vilniaus verbų rišėjų bendruomenė, susitelkusi Čekoniškėse bei kitose Vilniaus rajono vietose. Jau padaryti pirmieji žingsniai, renkama informacija. Bus siekiama pateikti paraišką 2025 metais tam, kad ji galėtų būti svarstoma dar kitais metais (2026 m.). Mūsų nacionaliniame sąvade yra apie 60 vertybių, tad daug kas iš šio gražaus sąrašo galėtų pretenduoti.
Beje, Šiaudinių sodų rišimo tradicijos įrašymas bus tikrai ypatingas, nes tai naujas Lietuvos įrašas, įvyksiantis po trylikos metų pertraukos. 2010 metais buvo įrašytos Sutartinės. Vėliau buvo gana ilga pertrauka, nes svarstyta, kokia forma veiks nacionalinis sąvadas. Jo reikėjo, nes Konvencijos rengėjai sugriežtino įrašomų vertybių reikalavimus ir buvo nuspręsta, kad tik tos vertybės, kurios jau yra įrašytos į nacionalinius sąvadus, gali pretenduoti į tarptautinius sąrašus. Nacionalinio sąvado įsteigimo procesas Lietuvoje kiek užtruko (buvo įsteigtas 2017 metais), tad užtrukome ir mes su ketvirtuoju teikimu. Kitą vertus, tai suteikė laiko tinkamai pasiruošti, atlikti darbus daug kokybiškiau. Ir tai matome iš ekspertų vertinimo – jiems nekilo dėl paraiškos jokių papildomų klausimų. Prieš rengiant ankstesnes paraiškas esame sulaukę ne vieno klausimo net iki preliminariųjų vertinimų, o šįkart nė vieno. Tai turbūt reiškia ir vertybes paraiškos kokybę ir mūsų, paraiškos rengėjų, brandą, viso lauko pasirengimą tarptautiniam pripažinimui.
– Ar yra kokia nors Nematerialaus kultūros paveldo vertybės dėl kurios išlikimo jums neramu, kurią reiktų stengtis labiau išsaugoti?
– Kultūros procesas labai dinamiškas – šiandien vertybė gali išgyventi pakilimo laikotarpį, turėti daug palaikymo iš bendruomenės, o greitu metu dėl tam tikrų priežasčių (dažnai tai susiję su gyventojų skaičiaus pokyčiu) nunykti. Štai Dzūkijos etnografiniuose kaimuose gyventojų skaičius mažėja, populiacija sensta. Senstanti bendruomenė tose savitose kultūriniuose židiniuose yra viena didžiausių grėsmių vertybių išlikimui. Labiausiai turbūt reikėtų susimąstyti toms savivaldybėms, kurios turi šiandien dar gyvųjų lobių, tradicijų pateikėjų ir saugotojų ir ieškoti būdų, kaip pritraukti jaunus žmones į tas vietas, paskatinti galbūt net grįžti, kartu iš naujo atrandant, kas vertinga. Tokių atvejų būna ir jais labai džiaugiamės. Sugrįžę į savo gimtąsias vietas, jauni žmonės atranda ten daug žavesio, gyvenimo džiaugsmo, kažkuria prasme jau netradicinėmis tapusių veiklų, kurios galbūt net ir seniesiems gyventojams atrodo keistos; nepriimtinos ar neaktualios. Tačiau išties yra šviesuolių ir entuziastų, kurie atranda senąją kultūrą kaip naują pasimėgavimo objektą. Galbūt tai ekologinis ūkininkavimas, kuris atskleidžia tradicinių žinių pritaikymą šiuolaikiniam gyvenimui.
Galbūt tai vietos kultūrai įprasti darnumo ir tvarumo principai, kurie atskleidžia, jog kultūra nėra senstanti, ji gali būti aktuali žmogui, kuris nori žvelgti į gyvenimą holistiškai ir gyventi darnoje su aplinka, gamta, tradicijomis, kaimynais. Daug yra dar neatvertų galimybių, nepagarsintų istorijų, gražių pavyzdžių, kurios tikiuosi bus labiau išgirstos, matomos ir įkvėps žmones tiesiog užsiimti veiklom, kurios teikia daug gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės.
