Šiame spektaklyje V. Šapranauskas atliko chuligano Slavos Gorochovo vaidmenį. Recenzentai pastebėjo aktoriaus talentą ir perspėjo dėl lengvabūdiškumo renkantis vaidmenis.
L. Jekentaitė: sceninės asmenybės žavesys
Leonarda Jekentaitė savo straipsnyje „Sceninės asmenybės žavesys“ liaupsina jaunąjį V. Šapranauską ir atkreipia dėmesį į neeilinį aktoriaus sceninės asmenybės žavesį.
„Norėčiau tarti pagiriamąjį žodį jaunajam aktoriui V. Šapranauskui, pribloškusiam savo sceninės asmenybės žavesiu. Tai būtinas, tačiau, deja, labai retas reiškinys. (...) Jis nuostabiai atitinka pjesės herojaus charakteristiką. Jau pačiam pirmajam susitikimui su juo – įžūliai šokiruojančiam – jo žavesys suteikia šilumos, nors mums prieš akis iškyla komiškas derinys – mergaitiškai patraukli ilgaplaukė galva ir geltonuojantys kaimietiški batai“, - rašė L. Jekentaitė.
Jos teigimu, pakerėjo ir V. Šapranausko kūno plastika: „Tarsi spėliotum iš kūno, kurį ištreniravo šokis ir pantomima“.
„Žavi veido miklumas, mimika ir balsas, daugybė skirtingų atspalvių ir detalių, kurios, reikia numanyti, apgalvotos iš anksto, tačiau be mažiausios apgaulės ir paieškų prakaito. Bet kokiu atveju, tai, ką išvydome, leidžia tikėtis, kad jaunasis aktorius atsidūrė teisingame kelyje ir kad ateityje mus pradžiugins ne viena jo kūrybinė sėkmė“, - rašė recenzentė.
R. Marcinkevičiūtė: V. Šapranausko pavardė dar negirdėta
Kita recenzentė apie tą patį spektaklį rašė, jog jame sprendėsi jauno aktoriaus – V. Šapranausko – likimas.
„Aktorius Vytautas Šapranauskas... Veikiausiai net aistringiausiems teatrinio meno gerbėjams ši pavardė yra nauja. Ir tai nenuostabu. Juk V. Šapranausko, kaip aktoriaus, dar nėra – jo likimas teatre dar tik sprendžiasi. Mes esame aktoriaus formavimosi liudininkai. Ir tai vyksta Rusų dramos teatro scenoje, „Grįžtamojo ryšio“ pastatyme“, - rašė Ramunė Marcinkevičiūtė.
Ji teigė, kad šis vaidmuo neleido pilnai prasiskleisti aktoriaus talentui, tačiau šis spektaklis „akivaizdžiai pademonstruoja, kaip įdomus vaidmuo gali išgelbėti primityvią dramaturgiją ir tokią pačią režisūrą“.
„Gaila, kad V. Šapranausko troškimas savo personažo istorijai suteikti dramatiško skambesio atsitrenkė į dramaturgiją ir režisūrą, kurios žymiai apriboja aktoriaus ketinimus. Paradoksalu, kad tokiu būdu jame prasiskleidžia tos pačios vertingiausios savybės, kurias galima aptikti pas kiekvieną žmogų, kuriantį teatrą. Bent jau norisi tikėti, kad V. Šapranauskas yra ne iš abejingųjų dešimtuko, kad jis priklauso aktoriams, kurie įsijaučia ne tik į savo vaidmenį, bet ir į visą pastatymą“, - 1981 metų „Kultūros barų“ numeryje rašė R. Marcinkevičiūtė.
Ji pastebi, kad aktorius savo herojaus trūkumus paverčia privalumais ir pateikia svarbią pastabą.
„Šiek tiek gąsdina aktoriaus lengvabūdiškumas renkantis vaidmenis – tai liudija paskutiniai jo vaidmenys televizijos pastatymuose. Todėl jaunam aktoriui norisi palinkėti rimtos dramaturgijos ir reiklaus režisieriaus“, - savo straipsnį užbaigia recenzentė.
Karjerą pradėjo Rusų dramos teatre
V. Šapranauskas savo aktorinę karjerą pradėjo Rusų dramos teatre, į kurį atėjo dar būdamas studentas. 1976 – 1980 metais jis studijavo aktorystę Lietuvos valstybinės konservatorijos rusų kurse. 1977 metais Vytautas šiame teatre suvaidino savo pirmajame spektaklyje „Skutarevskis“ (rež. V. Lanskojus). Tiesa, pirmasis jo vaidmuo buvo masinėse scenose. Rusų dramos teatre jis dirbo iki 1990-ųjų, kai išėjo į Mažąjį teatrą pas garsų režisierių Rimą Tuminą.
Rusų dramos teatre per 13 metų jis sukūrė 39 vaidmenis, iš kurių svarbiausi buvo spektakliuose „Grįžtamasis ryšys" (1981, rež. V.Zacharovas), „Arena“ (1981, rež. I.Nikolajevas), „Slenkstis“ (1982, rež. S. Koromščikovas), „Ekspromtas“ (1987, rež. A.Vilkinas), „Meistras ir Margarita“ (1988, rež. R.Viktiukas), „Kvietimas į ešafotą“ (1989, rež. G. Gladij).
