Su juo iš arčiau susipažinti galima knygos puslapiuose, kuriuose savo ketveriais metais, praleistais su šiuo teatru bei garsiuoju režisieriumi, pasidalino rašytoja Dovilė Zelčiūtė.

Penktadienį Knygų mugės lankytojams buvo pristatyta knyga „Kelionės su Oskaru Koršunovu“.

„Oskaras jaučia pasaulį lyg būtų be odos. Jo teatro pasaulis – be melo. Tai atsveria gyvenimo tamsumus, kurie neišvengiami kiekvieno jautraus, maksimalius uždavinius sau keliančio menininko kelyje. Tokiems labai sunku. Manau, kūryba yra jo skydas ir vėliava. Ir sykiu – gintis. Man įstabiausia Oskaro savybė – galia įkvėpti žmogui viltį. Sielų chirurgas. Jo kūrybos priemonės scenoje kartais atrodo drastiškos, net žiaurios, bet reikia tik dėkoti Dievui, kad dvigubų standartų, dvasios nuopuolio, kičo bei trivialių vertybių sklidiname mūsų laike gyvena ir kuria tokio lygio menininkas. Jo kryžius sunkus, ir jo „kelionės bilietas“ į tikslą labai brangus. Kaina didelė... Ir be aukos čia neapsieinama, - yra sakiusi autorė. - Seniai žinoma tiesa, jog „savam kaime pranašu nebūsi“. Nesakau, kad reiktų dievinti kiekvieną iškilų menininką. Tiesiog adekvačiai suvokti, su kuo esame, šalia ko gyvename, nelaukiant, kol pirmiau apie tai prabils užsienio spauda ar kritikai.“
Knygos „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ pristatymas

Paklausta, kas buvo sunkiausia rašant knygą, D. Zelčiūtė prisipažino, kad sunku buvo justi savo bejėgystę, kai tekstu norėjosi perteikti kūrybos atmosferą, o stigdavo ar išminties, ar ramybės.

„Kol rašiau knygą, gyvenau ir savo kasdienį gyvenimą, per visą tą laiką daug kas įvyko, kartais kankino beprasmybės jausmas, nuoskaudos. Tai asmeniniai dalykai... Reikėjo tai perlipti ir vis tiek „likti su teatru“, kad ir kas būtų man pačiai nutikę. Juk savo namų neatsižadama, o teatras yra mano namai. Sunku buvo girdėti kai kurių žmonių „patarimus iš šono“, kaip knyga turėtų ar galėtų atrodyti – žinojau, jog vis tiek padarysiu taip, kaip noriu ir kaip sugebu, - yra sakiusi autorė. - Daugiausiai laiko prireikė ne važinėti į Vilnių (gyvenu Kaune), o tekstams šifruoti. Prirašiau daug bloknotų, užrašų knygelių ir storų sąsiuvinių – repeticijų, spektaklių metu, aptarimų valandomis. Diktofono beveik nenaudojau, viską užsirašinėjau ranka. Rašau tamsoje, pareinu į viešbutį ir matau – rašiau eilutė ant eilutės, niekas neįskaitoma. Pyktis, neviltis... Ką reiškia „atsėdėti tekstą“, žino kiekvienas didesnės apimties darbus rašantysis. Man reikėjo nepameluoti autentiškos režisieriaus, aktorių kalbos – arba parašyti žodis žodin, arba praleisti, iš viso nerašyti. Knygoje daug teatrinio slengo... Mes juk nekalbame „taisyklingai“, juoba darbo proceso metu. Suprantu, koks vargas su tuo rankraščiu buvo knygos redaktorei Vaivai“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)