Poeziją rašantis profesionalus Ukrainos kariškis: net karinė terminologija gali tapti įkvėpimu kūrybai

Susitikus su šiomis dienomis reabilitacijos tikslais Lietuvoje viešėjusiu Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų papulkininkiu, Lvivo sausumos karių akademijos dėstytoju, Charkivo atsiėmimo operacijos dalyviu, poetu, vertėju Volodymyru Tymčuku, galvoje, deja, sukosi visai ne poetinės mintys, tad tik pradėjus pokalbį pašnekovui bėriau klausimus: kaip matantis Ukrainos situaciją šiandien, ar jau galima būtų daryti kokias nors prognozes, kada baigsis šis karas... V. Tymčukas išvedė paralelę, kad šis rusų pradėtas karas vieną dieną patirs kolapsą, kaip tai nutiko Sovietų Sąjungai. Atgimimo laiku laisvės siekiančias šalis poetas palygino su snieguolėmis, pakilusiomis iš po sniego, kurios rodė savo jėgą, bet išskryrus tiesą, tyrumą – jokio ginklo nebuvo. Tuo momentu supratau, kad mūsų interviu, vis dėlto, be poezijos neapsieis.

V. Tymčukas mūsų šalyje lankosi ne pirmą kartą. Jis pastebėjo, kad prasidėjus karui ryšiai tarp Ukrainos ir Lietuvos labai sustiprėjo.

„Per tuos pusantrų metų, kai Rusija vykdo aktyvų įsiveržimą į Ukrainą, aš ir mano pažįstami kariškiai, taip pat ir kiti ukrainiečiai turėjo kontaktų su lietuviais. Pradedant rašytojiškais, literatūriniais, kultūriniais klausimais ir baigiant kariškiais, savanoriais, kurie atvyksta į Ukrainą su pagalba. Palyginant su ankstesnėmis savo išvykomis galiu pasakyti tik tiek: ryšiai, geranoriškumas vienas kitų atžvilgiu – sustiprėjo. Nes mūsų vertybės ir ateities matymas panašūs: norime gyventi taikoje, daryti gerus darbus“, – sakė jis.

Nors į Lietuvą V. Tymčukas atvykęs tik antra diena, bet jau spėjo pastebėti palaikymo ženklus.

„Ukrainos vėliavos, jos visur! Į Lietuvą pakvietę draugai pasakojo apie iniciatyvą NATO Viršūnių susitikimo metu iškabinti 30 tūkst. vėliavų. Miestas tapo Ukrainos promouteriu, o dabar daugelyje vietų jos likę. Vilniuje galbūt net daugiau Ukrainos vėliavų, nei kai kuriuose mūsų miestuose, kurie arčiau fronto linijos. Todėl tokia išorinė atributika maloniai nuteikia, ačiū“, – dėkojo jis.

Rusija stovi ant stiprių, bet molinių kojų

2015-aisiais viename savo interviu V. Tymčukas yra sakęs, kad Rusija neturi jėgų užimti Ukrainą. Kaip matantis situaciją šiandien, ar jau galima būtų daryti kokias nors prognozes, – pasiteirauju Ukrainos ginkluotųjų pajėgų papulkininkio.

„<...> Jau pusantrų metų aktyviai ir nuolat vykdome ginkluotą pasipriešinimą. Pagal netekčių mastą (ir iš mūsų, ir iš priešo pusės) ginkluotųjų pajėgų, taikių gyventojų, tarp jų – moterų ir vaikų – palyginamas su Antruoju pasauliniu karu. Rusai klausia, ar ukrainiečiai pasirengę kovoti iki paskutinio ukrainiečio? Kitais žodžiais tariant, perverčiant šį klausimą – jiems jų žmonės nėra jokia vertybė – pasirengę eiti iki galo, kad užmuštų kiekvieną ukrainietį. Ne, mums to nesinori, priešingai, norime gyventi ir kurti, keistis į gera. Mūsų pamatas – valstybingumas, laisvas pasirinkimas, demokratinės vertybės, nubaudžiant tuos, kas ėmėsi šio nusikaltimo žmogiškumui, pradėjo invaziją.“

Kiek truks karas, V. Tymčuko vertinimu, prognozuoti negali, jis gali tęstis mėnesius, galbūt keletą metų: „Situacija panaši į Sovietų Sąjungos kolapsą. 1980-aisiais niekas negalėjo to numatyti, tuo metu organizuota olimpiada Maskvoje, ir, kad po kelerių metų viskas subyrės, nustos egzistuoti – niekas to negalėjo pasakyti. Laisvės siekiančios šalys kaip snieguolė iš po sniego rodė savo jėgą, bet išskyrus tiesą, tyrumą – jokio ginklo nebuvo. Represinė sistema galėjo „sugroti“ savo vaidmenį, tokia baimė buvo, bet visos teisingos jėgos, tai, kuo tikime – pasijuokė prieš blogio hegemoniją. Taip pat gali būti ir dabar. Rusija stovi ant stiprių, bet molinių kojų.“

Volodymyras Tymčukas

„Rusai klausia, ar ukrainiečiai pasirengę kovoti iki paskutinio ukrainiečio? Kitais žodžiais tariant, perverčiant šį klausimą – jiems jų žmonės nėra jokia vertybė – pasirengę eiti iki galo, kad užmuštų kiekvieną ukrainietį. Ne, mums to nesinori, priešingai, norime gyventi ir kurti, keistis į gera. Mūsų pamatas – valstybingumas, laisvas pasirinkimas, demokratinės vertybės, nubaudžiant tuos, kas ėmėsi šio nusikaltimo žmogiškumui, pradėjo invaziją“

Naujų prasmių tai neatneš

V. Tymčukas įžvelgė grėsmę, kad „rusų pasaulio“ ideologija užsienyje gali būti priimta kaip vertybė. „Didžiosios rusų kultūros“ vaizdinį aktyviai pasigavo Kremliaus propagandandistai, tad pašnekovas visiškai pritaria raginimams ignoruoti rusų kultūrą, taip pat ir literatūrą.

„O kam tai skaityti – klausimas? Kad pažintum priešą, taip, verta perskaityti ir Marksą, ir Leniną, ir Engelsą, o dėl estetinio pasitenkinimo... pasaulinėje literatūroje yra daug vertesnių asmenybių. Kai buvo geležinė uždanga, buvo sudėtinga atsekti, o dabar – tyrinėjimai rodo, kiek yra plagiato rusų kultūroje ir literatūroje. Naujų prasmių tai neatneš. Kapstytis jų vadinamojo didžiojo Dostojevskio ar Tolstojaus kūryboje? Nieko nesuprasi. Rusai ir patys savęs negali suprasti, jie yra neprognozuojami, nenusakomi patys sau. Nebent prognozuojami savo žiaurumu. Ieškoti pavyzdžių šito žiaurumo literatūroje ir kultūroje? Manau, kad gyvenime yra daug įdomesnių dalykų“, – įsitikinęs V. Tymčukas.

Ne visi gali kurti karo metu

Karas ir poezija, atrodytų, patys iš savęs nesuderinami dalykai. Visgi, V. Tymčuko manymu, vietos lyriškumui gali atsirasti visada, netgi ir tokiomis sąlygomis.

Rašydamas V. Tymčukas šiandien sakosi esąs kaip dailininkas, kuris pasidaro eskizą. „Visada yra galimybė atrasti tą dešimt ar dvidešimt minučių... Vis tiek, gyveni emocijomis, mintimis, istorija, žiniomis, bendravimu, portretu žmogaus, kuris šalia tavęs, neapykanta priešui, pykčiu... Poezija man kaip eskizas, trumpo laiko akimirka, aplinkybės, kurias ji liudija. Taip jau nutiko, kad turiu patirties rašyme, tad tas emocijas užrašau, bet jos, jokiu būdu, nėra terapinės. Tai realūs eskizai, vaizdų, kurie atstitinka. Galima pavadinti poetiniu dienoraščiu, bet reguliarumo nėra, tik emocija“, – pasakojo pašnekovas.

Visgi, pastebėjo V. Tymčukas, ne visi rašytojai karo metu gali kurti: „Antros karo fazės metu bandžiau rinkti Ukrainos poezijos pirmų šimto dienų antologiją. Apie pusė mūsų rašytojų pirmas šimtą dienų rašyti negalėjo.“

V. Tymčukas turi karinį išsilavinimą, yra profesionalus kariškis jau dvidešimt septynerius metus.

Paklaustas, kur ieškantis poetinio įkvėpimo, V. Tymčukas sakė, kad juo gali tapti ir specifinė karinė terminologija.

„Hipotetiškai, tarkim, nebūtų buvę karo. Savo pirmąją knygą išleidau būdamas profesionaliu kariškiu, bet taikos metu – 2009-aisiais. Penkeri metai iki Rusijos invazijos. Sakote, tarnaujate kariuomenėje ir rašote eiles, kaip tai suderinama? <...> Visokių situacijų būna. Rutina, griežta specifika. Savo vidinę būseną aprašiau specifine karine terminologija. Pasirodo, net ir taip galima susidaryti įspūdį, kuo gyvena ta ar kita, labiau ar mažiau jautri žmonių grupė. <...> Tuo metu pradėjau versti poeziją iš užsienio kalbų, britų ir vokiečių karo poeziją – ištisus ciklus. Supratau, kad daugelis autorių (kaip taisyklė, jie buvo poetai) rašė karo metu: Siegfriedas Sassoonas, Vilfredas Ovenas, Bertoltas Brechtas“, – pastebėjimais dalijosi V. Tymčukas.

Paminklai – amžina tema

Istoriniai memorialai ir paminklai – nesenstanti tema, aktuali ir Lietuvai, ir Ukrainai. Visai neseniai buvo proga pasiklausyti kultūrininkų organizuotos diskusijos – bandyta spręsti, ar reikalingas atminimo ženklas poetui Justinui Marcinkevičiui, asmenybei, kuri vertinama nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės – Komunistų partijos narys, iš kitos – Atgimimo dalyvis, Sąjūdžio narys, tautiškumo gynėjas.

Paprašytas patarti, koks, jo akimis, sprendimas būtų teisingas, V. Tymčukas sakė, kad galintis tik papasakoti, kokią patirtį šiais klausimais turinti Ukraina.

„Pagarbiai žiūriu į lietuvių tautą, negaliu duoti jokių patarimų, kokius paminklus statyti, ar kokius griauti – tai tautos diskusijos, prioritetai. Bet galiu papasakoti, kokią patirtį šiame „paminklų kare“ turi Ukraina. Išvadas kiekvienas pasidarys pats. Ukraina įdomi, bet sudėtinga politinių santykių šalis. Po Viktoro Juščenkos (prezidentavo 2005-2010 m.) prezidentu tapo Viktoras Janukovyčius, kuris tuo metu (V. Janukovyčius prezidentavo 2010-2014 m., – aut. past.) vedė prorusišką politiką. Atsirado komunistų, kurie pakėlė galvas – nutarė Ukrainoje pastatyti paminklą Stalinui. Nepaisant Janukovyčiaus prorusiškumo – paminklas Stalinui, – apskritai, ne vietoj! Organizatoriai prisidengė, kad bus statomas privačioje teritorijoje... Valdžia į tai užmerkė akis, nors visuomenė, kultūros veikėjai sakė, kad taip negalima. Aišku, tas paminklas jau seniai nugriautas – demontavo“, – pasakojo V. Tymčukas.

Volodymyras Tymčukas

„Pas mus atėjo puškinistai, pasakė, kad Ukrainoje Puškinas nemėgstamas, todėl atėjome Jūsų žudyti. Todėl mums Puškino nereikia, nors jį kažkada taip pat mokinausi. O apie visus politinius lyderius jau nekalbu – seniai nuversti. Vyksta gatvių pervadinimas – visų, kurie, vienaip ar kitaip, prorusiški. Turgenevo, Saltykovo, Dostojevskio, Tolstojaus – šių gatvių pavadinimų nebėra. Galite klausti, kodėl jos buvo iki šiol? Buvo laikas, kai ir Ukrainoje buvo manoma, kad dalis vadinamosios didžiosios rusų kultūros – svarbi“

Nors riba, šičia, anot V. Tymčuko, iš tiesų labai plona. „Kaip ir stačiatikių bažnyčia, išlaikanti kanoninį ryšį su Maskvos patriarchatu – ji turėjo dominuojančią reikšmę Ukrainoje. Ir dabar dar bando to kibtis. Kai visuomenė bando ją išvesti į „Dievo šviesą“ – jie pareiškia, kad yra geri, daro gerus darbus. Bet visuomenei kyla kitas klausimas – kur pasmerkimas? Kas kaltininkas, kas pradėjo šį karą – įvardinkite aiškiai. Efemeriškas blogis? Toks atsakymas netenkina visuomenės. Balta turi būti balta, juoda – juoda.“