Formaliai pasitarė, bet į pastabas neatsižvelgė
Svarbiausios su nekilnojamuoju kultūros paveldu Lietuvoje dirbančios institucijos – Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga, Kultūros paveldo ekspertų asociacija, Lietuvos dailės istorikų draugija, asociacija „Istorinis miestas“, Lietuvos architektų rūmai ir Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos savivaldybių asociacija – kreipėsi į Kultūros ministeriją, išdėstydamos savo pastabas ir esminius siūlomo įstatymo projekto trūkumus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Ekspertai perspėja, kad priėmus siūlomus pakeitimus sulauksime nemalonių pasekmių – biurokratijos tik daugės, itin jautrūs sprendimai gali būti patikėti reikalingų kompetencijų neturintiems specialistams, nebeaišku, kas prisiims atsakomybę, laiku sureaguoti į paveldui kylančias grėsmes gali tapti nebeįmanoma, tokio paveldo objektų savininkams keliami brangiai kainuojantys reikalavimai nepasiūlant kompensacijų greičiau paskatins juos mėginti nuslėpti turimą paveldą, nei juo tinkamai pasirūpinti. Pastabų sąrašas ilgas, formalios konsultacijos su bendruomene įvyko, tačiau į jų išsakytas pastabas atsižvelgta nebuvo – įstatymo pakeitimai jau ruošiami priėmimui.
Dėl šių minimų ir daugelio kitų priežasčių paveldosaugininkai reikalauja stabdyti įstatymo pakeitimų priėmimo procesą ir grįžti prie diskusijų su profesionalų bendruomene. Jie pabrėžia, kad būtina atlikti išsamią įstatymo pakeitimų pasekmių analizę ir aptarti ją su profesionalais ir visuomene. Tik tuomet, kai į atviras diskusijas bus įtrauktos visos suinteresuotosios šalys, bus galima užtikrinti, kad pakeitimai bus tikrai naudingi ir nekels grėsmės Lietuvos paveldui.
„Diskusija turi būti atvira ir išsami, neslepiant tikrųjų keitimo tikslų ir aiškiai suvokiant pasekmių paveldo objektams padarinius. Tik atlikus išsamią pasekmių analizę ir užtikrinus, kad visos suinteresuotosios šalys dalyvauja sprendimų priėmimo procese, bus galima teikti įstatymo projektą svarstyti Seime, užtikrinant, kad priimti sprendimai atitktų ne tik dabartinius, bet ir ilgalaikius tautinio paveldo išsaugojimo tikslus“, – sakė Kultūros paveldo ekspertų asociacijos atstovė Irena Kliobavičiūtė.
Sprendimai perkeliami pajėgumų neturinčioms savivaldybėms
Pavojingų paveldui aspektų siūlomuose pakeitimuose – apstu. Vienas jų, kaip pastebėjo siūlomus įstatymo pakeitimus išnagrinėję ekspertai, kad valstybiniai paveldo klausimai perkeliami savivaldybėms, kurios dažnai neturi nei išteklių, nei reikalingų kompetencijų priimti sprendimus tokiais sudėtingais klausimais.
„Lietuvoje yra labai griežta kontrolė, norint tapti restauratoriais arba paveldosaugininkais – yra reikalaujama išsilavinimo, patirties, laikomi egzaminai, daliai yra privalomas kvalifikacijos kėlimas, kas penkerius metus turi surinkti valandų skaičių, jei jų nesurenki – netenki atestato. Tačiau iš esmės visas valstybinis sektorius, tikrinantis šių žmonių darbą, tie vadinami derintojai ar Kultūros paveldo departamente, ar savivaldybių kultūros paveldo skyriuose – jiems nėra keliami absoliučiai jokie kvalifikacijos reikalavimai. Taip, yra išimčių, yra labai įsigilinusių žmonių, bet labai dažnai ten dirbantys žmonės neturi nei išsilavinimo, nei patirties, nei praktikos šioje srityje. Tada yra nuolatinis nesusikalbėjimas, kai kalbasi ne profesionalai su profesionalais, o profesionalai su žmonėmis, kurie iš esmės su tuo paveldu nieko bendro neturi“, – sakė Lukas Rekevičius, Architektų rūmų narys.
Daug potencialaus paveldo gali dingti
Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos valdybos atstovas Robertas Zilinskas atkreipė dėmesį, kad naujajame įstatyme netgi nebėra parašyta, kad už kultūros paveldo apsaugą yra atsakingas Kultūros ministras.
„Akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama Kultūros ministerijos reguliavimui palikti tik dekoratyvinius nekilnojamojo kultūros paveldo elementus, o jo visumą perduoti Aplinkos ministerijos ir savivaldybių reguliavimui, perkeliant ją į statybų sritį. Tačiau statybos ir nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos tikslai yra visiškai skirtingi: statybos tikslas yra pastatyti naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį, tvarkybos tikslas – atlikti darbus, skirtus nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti. Įstatymo projekte rašoma, kad ir statybos darbai atliekami paveldui išsaugoti, lyg nežinant, kokie yra tikrieji statybos tikslai“, – komentavo jis.
Pasak jo, Kultūros ministerijos reguliavimui paliekama ta mažoji tvarkybos dalis, kuri vykdoma pagal kilnojamojo kultūros paveldo restauravimui ir konservavimui taikomą tvarką.
„Vadinasi, nekilnojamojo kultūros paveldo restauravimas galės būti vykdomas tik kilnojamojo kultūros paveldo specialistų. Didžiąją dalį nekilnojamojo kultūros paveldo autento dalį sudaro konstrukcijos: pamatai, sienos, angos, sąramos, perdangos, denginiai, stogai, taip pat ir apdailos, dangos, laiptai, stalių gaminiai ir kita statinių įranga. Visų šių elementų nebebus galima restauruoti, o tik juos statyti. Iš įstatymo projekto neaišku, ar jie tebebus laikomi paveldo objektų vertingosiomis savybėmis, ar tik statinių puošybos elementai liks vertingųjų savybių sąrašuose“, – aiškino R. Zilinskas.
„Žinant, kokios biurokratiškos yra statybos ir teritorijų planavimo sritys, nesunku įsivaizduoti, kaip užvilkinta bus nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita ir tvarkyba, o paveldas juk nyksta ne vien del kenkėjiškos veiklos, bet ir dėl neveiklumo. Įstatymo projekte neparašyta, kokie poįstatyminiai aktai reguliuos tvarkybą, kokie specialistai turės teisę ją projektuoti ir vykdyti tvarkybai atsidūrus statybos srityje“, – problemą kėlė jis.
„Matome daug pavojingų pakeitimų. Įstatymo projektas numato visiems šiuo metu atestuotiems specialistams automatiškai suteikti aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, neatsižvelgiant į realią jų patirtį. Taikomųjų nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų numatoma nebelaikyti moksliniais tyrimais. Numatoma suteikti teisę apie tvarkybą spręsti visuomenei ir valdininkams, kurių kompetencijos neaiškios. Tokie ketinimai yra siekimas suprofanuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą užmirštant, kad kultūros paveldas prarandamas negrįžtamai, nėra būdų atkurti jo prarandamą vertę, kuri glūdi autentiškume“, – perspėjo R. Zilinskas.
Pinklės savininkams: saugoti ir tirti įpareigos, bet niekas nekompensuos
Dar viena užprogramuota problema – reguliavimas, ko reikalaujama iš paveldo savininkų ir kaip jiems už tai kompensuojama ar kitaip padedama. Kaip pastebėjo I. Kliobavičiūtė, beveik visas nekilnojamasis kultūros paveldas, su nedidelėmis išimtimis, yra tvarkomas privataus kapitalo ir jo savininkų. Šie yra už jį atsakingi, turi paklusti įvairiems jiems nuleidžiamiems nurodymams, bet kaip jie tai padarys – niekam nerūpi.
„Pavyzdžiui, dabar man lieka visiškai nebeaišku su tyrimais, iš kur jie turi atsirasti, bet, kaip suprantu, savininko pinigais, dar prieš įtraukiant objektą į registrą – neįsivaizduoju, kaip tai veiks. Čia pagal mane yra baisi nelygybė ir neteisybė. Pas mus ne visi tyrimai yra kompensuojami. Dalis tyrimų – taip, kompensuojama, jei objektas yra valstybės saugomas, bet didžioji dalis objektų yra tiesiog registriniai. O tai reiškia, kad tu turi prievolę saugoti viską, bet neturi šansų į jokias kompensacijas. Naujasis įstatymas ten taip gudriai aptakiai apie tai rašo, bet iš principo nieko jis tokiems žmonėms neišsprendžia“, – sakė ji.
Ekspertė pastebi, kad naujasis įstatymas nesprendžia nei kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos, nei klimato kaitos poveikio paveldo objektams, apie ką pasaulyje kalbama jau daugiau nei dešimt metų: „Lieka neaišku, kaip gelbėti įvairius kultūros paveldo objektus, net įskaitant tas mūsų nuošliaužas nuo Gedimino kalno – čia yra iš tos pačios problematikos. Šitas įstatymas vėl nekabina nieko apie tai, yra tokių temų, kurios lieka tuščios ir pamestos“.
Įstrigus biurokratijoje paveldas nyks
Išanalizavę siūlomus pakeitimus ekspertai konstatuota, kad, deja, juos priėmus biurokratijos tik daugės.
„Deklaruojama, kad tie procesai pagreitės. Mes visi žinome, kad kai statyboje leidimas bus susietas su projektiniais pasiūlymais, o po to bus reikalaujama dar vieno leidimo, tai mintis, kad kas nors sutrumpės yra gryna apgaulė. Mes visą laiką sakėme, kad per tą laiką tas vargšas paveldas gali ir numirti“, – apgailestavo I. Kliobavičiūtė.
Gediminas Rutkauskas, asociacijos „Istorinis miestas“ direktorius, taip pat perspėjo, kad bendras procesas tvarkant pastatą, išgaunant statybos leidimą, nuo projektavimo, tyrimų ir kitų darbų virs į trejus, ketverius ar daugiau metų.
„Paimkime kaip pavyzdį Vilnių, kur, net nekalbant tik apie senamiestį, apsauginės zonos yra visas Vilniaus centras su istoriniais priemiesčiais, kaip Žvėrynas, Antakalnis, Šnipiškės, viskuo aplink – ten viskas stringa, nes metų metus vykstantis projektavimo ir derinimo, leidimų išdavimo, statybos procesas yra toks klampus. Mes esame maža šalis, neturinti išteklių, bet visiškai neatsižvelgiame į ekonominę dimensiją, kad, paprastai kalbant, laikas yra pinigai“, – sakė jis.
G. Rutkauską taip pat stebina įstatymo pakeitimuose numatytas noras Lietuvoje tiesiogiai taikyti UNESCO pasaulio paveldo konvencijos nuostatas.
„Čia yra absurdiška nuostata. Pasaulio paveldo konvencijos, tarptautiniai dokumentai – jie visi yra rekomendacinio pobūdžio. Pasirašius konvenciją, ji įgyvendinama pagal šalies narės galimybes, prioritetus, nepametant visumos ir bendros krypties. Bet pasakymas tiesiogiai taikyti bet kurią iš nuostatų reiškia, kad bet koks biurokratas susigalvos, kaip jis tą nuostatą traktuoja ir jis tada gali ištraukti bet kokį zuikį iš kepurės, o tada tas derinimo procesas bus visiškas nesusikalbėjimas ir laiko gaišaties gali tik daugėti“, – perspėjo jis.
Pasak jo, visiškai nekalbama apie paveldo naudojimo ekonominį bei socialinį efektyvumą, pritaikant jį naujoms paskirtims, kai tiek tausojamas autentiškas turinys, tiek ir įvardinami galimi nauji pakeitimai siekiant paveldo objekto ar vietovės gyvybingumo, tęstinumo, ką primygtinai rekomenduoja tarptautinės konvencijos.
„Dvarai griūna šimtais, bet jiems keliami pertekliai reikalavimai, neadekvatūs paveldo objekto būklei ir investicijų poreikiui – dėl to turime pavienius klestinčius dvarus, kurių savininkai – milijonieriai, bet kaip visi kiti? Paveldosaugos vadyba ir paveldo turėjimas yra ekonominių ir socialinių procesų valdymas – čia dabar yra pasaulio paveldo konvencijos esmė, kad paveldo ekonomika turi būti efektyvi, o visuomenės įtraukimas racionalus bei atsakingas. Apie tai reikėtų kalbėti, bet, deja, apie tai nieko nėra“, – apgailestavo G. Rutkauskas.
Architektas, asociacijos „Istorinis miestas“ narys Audronis Vydžius pridūrė, kad kartais tyčinis procesų vilkinimas, darantis žalą paveldui, visai nesuponuoja jokios materialinės atsakomybės vilkintojui, tyčiniam ar bekompetenciui: „Formalus bendrafrazis atsirašinėjimas yra nebaudžiamas. Betikslis procesų biurokratizavimas supriešina visuomenę, nuteikia prieš valdžios institucijas ir ženkliai mažina pasitikėjimą valstybe kaip institucija“.