– Kaip gimė būtent tokia, visas knygas siejanti siužeto linija, apimanti bendražmogiškas aktualijas?
– Viena iš pagrindinių mano knygų temų yra nesusikalbėjimas, keistos situacijos, gyvenimo absurdiškumas. Manau, kad rašytojai yra žmonės, turintys būdus ir priemones išsakyti neišsakomus dalykus, juos įvardinti, išreikšti ir nušviesti, papasakoti juos tokia forma, kuri veiktų skaitytojo protą ir jausmus taip, kad jis ar ji galėtų tapatintis su tuo, ką skaito, atpažinti situacijas.
Tačiau rašytojo tikslas yra pasakyti daug daugiau, nei skaitytojas ir taip jau žino, atskleisti gilesnius prasminius ryšius, išsakyti savo poziciją. Antraip kokia prasmė būtų skaityti knygą?
Situacija tikrai dar nėra lygiavertė
– „Lubinas ir seradėlė“ (leidykla „Apostrofa“) – jau ketvirtoji Jūsų knyga. Šįsyk koncentruojatės į žmonių tarpusavio santykius ir moters-kūrėjos situaciją. Su kokiais išankstiniais nusistatymais, klišėmis ir stereotipais tenka susidurti pačiai? Kaip manote, kokios esminės problemos, dar ir dabar lemiančios nelygiavertišką moterų menininkių dalyvavimą kultūros lauke? Tenka išgirsti, kad moterų menininkių darbų muziejuose reikia ieškoti su žiburiu...
– Taip, moters gyvenimas yra apsuptas daugybės išankstinių nusistatymų ir stereotipų, o moters kūrėjos gyvenimas – dar labiau. Situacija tikrai dar nėra lygiavertė. Gana keista, kad mūsų literatūroje apie tai kalbama labai mažai, tarsi tai būtų tabu.
Seksistinis patriarchalinis požiūris į moterų kūrybą kaip į kažkuo menkesnę, mažiau svarbią, mažiau svarią, arba turinčią esencialiai moteriškų savybių, kurios dar be to yra ir mažiau vertingos, negu neva vyriškos, yra dar labai giliai įsišaknijęs mūsų kultūroje.
Kartais kūryba taip skirstoma ir vertinama net to gerai neįsisamoninant, pilnai nesuvokiant, o tiesiog iš įpratimo, iš bendro aplinkos nusistatymo. Bet mano knyga nėra vien apie tai. Laisvės praradimas yra visų laisvės praradimas. Negalėjimas arba nenoras nieko pakeisti buvo ir yra visų negalėjimas, visų vienodai.
– Jūsų paskutinės knygos stilių į įdomų pamušalą įvilko menotyrininkė Laima Kreivytė, sakydama, kad tekstas susideda iš „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“. Regis, tarpdisciplininis menas kaip reikiant įsismelkė – ne tik į vizualiąją kūrybą?
– Sakyčiau, tai labai tikslus Laimos apibūdinimas. Pati būdama menotyrininke ir poete, ji puikiai užčiuopė mano kūrybos principus. Rašymas man, visų pirma, yra žaidimas su kalba, net su atskirais žodžiais, su tų žodžių skambesiu ir jų prasme, kuri gali labai įdomiai keistis priklausomai nuo to, kokio kito žodžio arba frazės kaimynystėje atsiduria. Man svarbu ne tik tai, ką noriu pasakyti, bet ir kaip, o dažnai tas „kaip“ padiktuoja ir „ką“.
– Būti rašytoja ar apčiuopiamo meno kūrėja – kas įdomiau? Kuri veikla teikia daugiau pasitenkinimo savimi? Kas labiau prie širdies?
– Ir literatūra, ir vizualusis menas mano kūryboje yra persipynę ir susiję. Abi šios veiklos man vienodai įdomios ir tam tikra prasme maitina viena kitą. Matau visą savo kūrybą kaip vieną lauką su įvairiais išsišakojančiais takais, perfrazuojant Borgesą.
– Kokią nuomonę turite apie šiuolaikinį meną (taip pat esate kuravusi ir parodų): čia turbūt irgi nemažai yra klišių – jis gi nesuprantamas, jis gi „išsidirbinėjimas“ ir pan. Kaip sekasi laužyti stereotipinius nusistatymus, kaip randate bendrą kalbą su žiūrovu? Ar viskas sekasi?
– Meno apskritai yra visokio, o šiuolaikinio meno irgi yra ir geresnio, ir blogesnio, ir paveikaus, įdomaus, ir nesuprantamo „išsidirbinėjimo“. Bet bėda čia dar ir ta, kad meno supratimo, patyrimo pagrindų nemokoma mokykloje. Todėl žmonės dažnai tiesiog neturi įrankių, prieigos būdų kaip žiūrėti į šiuolaikinį meną, kaip suprasti tą kalbą.
O juk nėra malonu manyti, kad kažko nesupranti, neperskaitai, daug lengviau (ir maloniau) tiesiog pavadinti tą nesuprantamą dalyką nesąmone. Jei net ir šiandien vis dar kalbama apie tai, koks „nesuprantamas“ yra modernus menas, kuriam jau daugiau nei šimtas metų, tai ką jau kalbėti apie postmodernųjį, nors jis irgi toli gražu nebe jaunuolis.
Visi galiausiai surandame tai, ko dažnai tik intuityviai ieškome
– Esate baigusi Vilniaus dailės akademiją, įgijote magistro laipsnį Londono Karališkajame meno koledže. Ar visada tvirtai žinojote, kad norite būti menininke? Ar nebuvo pagundų išsukti iš šito kelio?
– Esu laiminga būdama menininke ir rašytoja. Man tai – laisvė. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo. Žinoma, pasitaiko, kai pagalvoji, kad galbūt būtų buvę įdomu būti kuo nos kitu, ir galbūt gaila, kad jau nebebūsi. Beje, rašytoja aš tapau gerokai vėliau nei menininke – visad verta nuolat išbandyti save kitur, išeiti iš savo „komforto zonos“. Mano studijos gal ir nebuvo tobulos, gal šiek tiek ribotos, dabar studentai gauna daug įdomesnės ir įvairesnės informacijos. O man teko tą informaciją susiieškoti kitais būdais, labiau savarankiškai, todėl galbūt lėčiau. Vis dėlto manau, kad mes visi galiausiai surandame tai, ko dažnai tik intuityviai ieškome – ir gal ne taip svarbu, kuriuo keliu ar takeliu iki to tikslo prieiname.
– Papasakokite šiek tiek daugiau apie save: iš kur esate kilusi, vaikystę – kas iš tų laikų labiausiai įsiminė, paveikė, įkvėpė? Galbūt netgi yra buvę tokių susitikimų, kurie pakeitė įprastą gyvenimą?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje, dar tiksliau – Vilniaus centre. Myliu šį miestą labiau nei bet kurį kitą, kuriame teko gyventi ar buvoti. Neprisimenu kažko labai konkretaus, bet mane neabejotinai veikė ir įkvėpė šio miesto atmosfera, istorija, kontrastai, jo „gražumas“ ir „bjaurumas“ (kabutėse, nes tai sąlyginės sąvokos), tai, kas jame buvo, ir ko trūkumą, praradimą galėjai nuolat jausti, o taip pat ir tam tikrą pastovumą.
Galėjimas sugrįžti į tą pačią vietą ir rasti ten tą pat – tokios galimybės Vilniuje vis mažiau ir mažiau. Vilnius – poetiškas miestas. Liūdnai gražus. Vėliau, persikėlusi gyventi į Londoną, įgijau labai vertingą perspektyvą – galimybę šiek tiek atsitraukti nuo „gimtųjų šaknų“, pažiūrėti į savą kultūros lauką, į savą istoriją iš atstumo, iš šalies. Menininkui ir rašytojui toks atsitraukimas labai reikalingas, tiesiog būtinas.
