Prieblandoje snūstelėjęs Vilnius naktį vėl atgijo. Vėjo gūsiai maloniai vėsino įšilusius linksmuolius ir į Senamiesčio, Universiteto dominijos, Nekrikštų gatveles bei siaurus skersgatvius pasipylusius miestelėnus. Žmonės laikėsi arčiau smuklių tarpdurių, užlietų šiltos geltonų žibintų šviesos, bet buvo ir tokių, kuriuos įkaitusios vasaros tvinksniais tvaksintis pulsas vertė ieškoti tamsesnių užkaborių.
Viena porelė, pasislėpusi Nekrikštų kraigų šešėlyje, jau suvis buvo pasinėrusi į užklasines Universiteto anatomijos katedros dėstytojų užduotis. Mergina pasimuistė, vaduodamasi nuo aistringų draugo bučinių, paskubomis pridengė tamsoje boluojančias grožybes. Pakėlė akis – ir net sužvigo išsigandusi.
Kiemo arkoje stovėjo figūra. Gatvės žibintas apšvietė beveidį siluetą ilgu palaikiu vienuolio abitu.
Damos kavalierius minutę apdujęs spoksojo į figūrą, paskui užsitraukė kelnes ir žengė priekin.
– Ką pametei, susna? – slėpdamas nerimą suriko kuo garsiau. – Varyk iš čia, kol dantų neišmaliau.
Atėjūnas nieko neatsakė. Tik garsiai įkvėpė ir sušnypštė taip, kad narsuoliui kūnas nuėjo pagaugais, o mergina nustebusi pasitaisė sijoną. Keistasis vienuolis pasviro priekin, ruošdamasis žengti prie užkluptos porelės, bet apsigalvojo, mat gatvės gale kilo triukšmas. Išgirdęs girtų balsų lalėjimą jis pakreipė galvą kaip pelėda, ir galva... apsisuko apie kaklą. Nesusitupėjęs Romeo pajuto, kaip iš siaubo atsipalaiduoja šlapimo pūslės raumenys. Jis nevalingai šoko už merginos kaip už priedangos ir užsimerkė.
Apdriskęs vienuolis žingtelėjo atatupstas, jo kūnas ėmė trūkčioti kaip nemokšiškai valdomos marionetės, paskui pasišokčiodamas, garsiai šlumščiodamas patraukė į gatvę, triukšmo pusėn.
Nurimus triukšmui Romeo pramerkė akis. Įsitikinęs, kad kieme liko tik dviese su mergina, prasižiojo ketindamas teisintis, bet skambus antausis patvirtino, kad meilė trunka trumpiau nei trejus metus.
– Anava veizėkit, kiek mažis priliuobė. Net žibintų neįžlibina!
– sukleketavo įraudęs storulis prasagstytais lininiais marškiniais, po kuriais liulėjo pilvas.
– Tuoj užmatys panaktiniai, ir keliaus vyrukas Pagirių daubon kaip geras, – patikino jo sėbras. – Nekreipk dėmesio, – pasakė bičiuliui. – Čia juk Nekrikštai, čia tokių pilna.
Abu nusisuko, todėl nepamatė, kaip svirduliuojanti žmogysta sulinko ir, rankomis atsispirdama nuo žemės, ėmė vis greičiau šuoliuoti jų pusėn. Gatvės žibintai apšvietė pliką žmogystos galvą: jos kaktą ir pakaušį vagojo iššokusios raudonos venos, storos kaip kraujo prisiurbusios dėlės, viena akis baltavo užtraukta valkčiu, dalį nosies ir skruostą dengė bjaurūs žali žvynai. Tarp kreivų iššieptų lūpų kyšojo aplūžusių dantų nuoskilos. Vienuolio abitą primenanti ilga marška buvo purvina ir sudriskusi, po ja plaikstėsi palaikės kelnės.
Išgirdęs šnaresį storulis vėl atsigrįžo ir... pažvelgė mirčiai tiesiai į akis.
– Ak tu, rupūž... – aiktelėjo jis ir dar spėjo pamatyti neįtikėtinai ilgus rankų nagus.
Kraupusis padaras iš visų jėgų trenkėsi į nelaimėlį, parbloškė ant grindinio ir užgriuvo ant storulio.
– Rupūž... kcheeee, – sugargaliavo storulis ir užspringo.
Penki aštrūs nagai susmigo jam į kaklą. Ištryško kraujo fontanėliai, užpuolikas išsižiojęs sukriokė ir išplėšė gerklėje dar didesnę skylę. Storulis pasipurtė ir jo kūnas sustingo.
Viskas vyko taip greitai, kad nelaimėlio draugui ir kitiems žmonėms pasirodė, jog sustojo laikas. Jie stovėjo kaip suparalyžiuoti, nepajėgdami krustelėti, ir negalėjo patikėti savo akimis. O žmogysta garsiai gurgtelėjo ir su šleikščiu žliugsėjimu ištraukė lenktus nagus aukai iš kaklo. Tada pakėlė galvą.
Staiga kerai išsisklaidė. Pasigirdo klyksmai, kilo sąmyšis, žmonės rėkdami spruko kas kur, nežiūrėdami nei po kojomis, nei į šonus. Vieni nėrė gatve tolyn, kiti puolė į Rykso smuklę. Kažkas pagriuvo, keli užvirto ant jo, visi vaitojo ir bejėgiškai mataravo rankomis ir kojomis, mėgindami atsistoti.
Padaras (pavadinti jo žmogumi nelabai galėjai) atsitiesė, iššiepė dantis, iškišo ilgą juodą liežuvį. Tada vikriai liuoktelėjo prie žmonių, tebesikočiojančių ant žemės.
– Jėzau Kristau, Mergele Nekaltoji ir visi šventieji! – persižegnojo į žibinto stulpą įsikabinęs vilnietis. Jis buvo saugiai pasitraukęs kuo toliau, bet akių nenusuko.
Ilgos žmogystos rankos vėl pakilo, žibintų šviesoje blykstelėjo purpuriniu krauju aptekę nagai... Ant žemės gulintis vyras iškėlė delną, beviltiškai mėgindamas apsiginti.
Dusliai pokštelėjo šūvis... antras... trečias.
Kulkos nusviedė šlykščiąją būtybę tolyn nuo aukos.
Smuklės prieangyje stovintis Sidabras nuleido pistoletą. Jam už nugaros sušmėžavo galingi kitų dviejų samdinių siluetai.
– Kokio velnio... – prabilo Žakas, bet nustebęs užsičiaupė, nes sušaudytas padaras atsikėlė nuo žemės, pasipurtė ir sušnypštė atsisukęs į vyrus. Iš jo krūtinėje kulkų paliktų žaizdų plūdo kraujas.
Padaras apsigręžė ketindamas nerti į tamsą. Sidabras vėl pakėlė ginklą, bet netikėtai jį aplenkė milžinas Bertranas. Jis mikliai metėsi priekin, dviem šuoliais atsidūrė prie pabaisos, stvėrė ją glėbin, alkūne suspaudė galvą, suriaumojo kaip žvėris ir spustelėjo. Pasigirdo trekštelėjimas, padaras pasipurtė, išslydo Bertranui iš rankų, drėbėsi žemėn ir nebejudėjo.
Sidabras, Vielholskis ir Žakas priėjo prie uždususio Bertrano ir pažvelgė į pabaisą.
– Dabar suprantu, kodėl į smuklę nešiesi pistoletą, – Sidabrui pasakė Žakas. – Įdomus miestas tas Vilnius.
Sidabras tylėjo, tik jo veidas pajuodo kaip audros debesis.
Kur pasisuksi, buvo girdėti klyksmai, legionierių švilpukų trelės ir panaktinių kojų trepsėjimas.
– Užkardas aplink visą kvartalą! – sukomandavo Sidabras, neatitraukdamas akių nuo sušaudyto padaro nulaužtu kaklu. – Nieko neįleisti ir neišleisti. Visus laisvus legionierius iš Sluškų – čionai, daktarą Radzinskį taip pat!
Leitenantas Vielholskis linktelėjo ir nuskubėjo prie žibintais mojuojančių panaktinių.
Antanas Sidabras pažvelgė į draugus.
– Nepykit, bet vakarėlis baigtas. Paprašysiu, kad kas nors nuvežtų jus į Viščigavo orlaivių uostą ir pakeistų bilietus.
Žakas žvilgtelėjo į Bertraną ir suprunkštė.
– Antuanai, ar tau galvoj negerai? – ištarė linksmai. – Manai, išvažiuosim, kai čia tokie dalykai dedasi? Mes tavo paslaugoms. Dar vienos smegenys, – pabaksnojo sau į galvą, – ir pora rankų,
– parodė į Bertraną, – tikrai pravers, tik sakyk, ką mums daryti.
– Raskit atsakymus į klausimus.
– Kokius?
– Kad aš žinočiau, – patraukė pečiais Vilniaus legatas ir atsiduso. Bent jau pasiteisinimo Margaritai nereikės ieškoti.
