„Minioj žmonių pasitaiko tik keletas nepaliaujamai menui ištikimų asmenybių. Net vaikystėje, galimybių skurdo metais, jis lipdavo pro mokyklos langus, kad atsidarytų pianino klaviatūrą ir į ją bent pasižiūrėtų. Už tai gavęs pylos vaikas galėjo tik suklapsėti žydromis akimis ir nusišypsoti. Toks įsimylėjęs jis liko visą gyvenimą. Prisimenu, savo smuiko kelionės pradžioje, valandų valandas praleistas senelio tapybos dirbtuvėse. Aliejiniais dažais permirkusioje atmosferoje man buvo atskleista daugybė muzikinių niuansų, kurių tada dar nepajėgiau pilnai suprasti, tačiau pirmąkart pajutau, kokia tikra laisvė yra reikšti save muzikoje. Tai buvo laikas, kai improvizuodavome, sėdėdavome prie kelių taktų ir ieškodavome, ką išties norime pasakyti.
Bėgant metams, man besiskundžiant laisvų klasių stoka Čiurlionkėje, išgirdau istoriją, kaip jo geriausia „klasė“ Akademijoje buvo nepilnai įrengtas, plytelėmis išklotas tualetas su neritmiškai blyksinčia šviesa. Ten, įsikūręs savotišką šventovę, jis grodavo ištisas dienas ir naktis. Retas atvejis, kai žmogus gyvenime išpildo viską, ką nori. Menininkas, kuris negailestingumo persmelktomis akimis žvelgia į pasaulį, kaip į vieną didelę galimybę būti kūrėju, nenuilstančiu tobulėti. Suburti ansambliai, festivaliai, sporto rungtynės, kovos menai, tapyba, animacija, skraidymas parasparniu ir buriavimas – jam niekada nebuvo tik šiaip pomėgiai, greit įsižiebiančios, bet tą pačią sekundę užgęstančios liepsnos. Puikus pavyzdys, kaip nereikia norų leisti žemyn prie galimybių, o maloniai kankinantis, dar porą valandų ar savaičių „groti“ tol, kol išeis.
Tirštas, kultūrai pašvęstas gyvenimas ir gausybė prasmingai sugrotų frazių, aidinčių iki dabar“, – rašė ji.
Fotomenininkas Vytautas Suslavičius, prisiminęs, kad pirmasis V. Voronovo organizuotas džiazo festivalis įvyko dar 1968 metais Elektrėnuose, pasidalino ištraukomis apie jį iš knygos „Džiazas ir miestas“.
Stebuklas įvyko
Vasario mėnesį 76-uosius savo gyvenimo metus pradėjęs menininkas – aukštokas, stebėtinai sportiškas šviesaus veido vyras – pasitiko mane geromis akimis. Trumpai „ežiuku“ kirpti žili plaukai, inteligentiška šypsena. Žinodamas vizito tikslą, atvirai, be didesnių įžangų išsakė savo požiūrį į festivalį, pasakojo viską, ką prisiminė.
Tais metais, visoje šalyje kuriant naują, kuriamo socializmo idėjomis grindžiamą kultūrą, džiazo renginiui reikėjo ypatingų ar net stebuklingų aplinkybių. Džiazo šaknys gyvastį rado svetimo pasaulio kultūros aplinkoje, todėl tokios muzikos plėtra, renginio organizavimas – įdomus, prieštaringas ir kartu įspūdingas veiksmas.
Pasak muzikologės Jūratės Kučinskaitės, po karo okupuotoje Lietuvoje visi „džiazbandai“ dingo kaip nušluoti: „Šaltojo karo laikais džiazas kaip proamerikietiška muzika buvo draudžiamas, o tuometinę kultūrinę ideologiją atspindėjo nūnai šypseną keliančios frazės „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“, „Džiazas – storulių muzika“, „Kas šiandien groja džiazą, rytoj išduos Tėvynę“.
Lietuvoje džiazas daugiau nei dešimtmetį gyvavo pogrindyje. Ši muzika, anot muzikologės, buvo savotiška rezistencija, reakcija į tai, kas vyksta pasaulyje, laisvos dvasios išraiška.
Chruščiovinio atšilimo laikais džiazas Lietuvoje vėl atgijo: būrėsi kolektyvai, augo muzikantų meistriškumas, džiazą pradėjo groti jaunimo kavinėse (kurias, tiesa, akylai stebėjo KGB). Pagaliau 1961 metais džiazo muzika peržengė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos slenkstį. Trijų dienų Studentų mokslinės draugijos konferencija buvo skirta džiazui, įvyko džiazo koncertas. Anot J. Kučinskaitės, ši data neretai vadinama Lietuvos džiazo gimimo diena.
1968 metų Elektrėnų festivalis buvo reikšmingas įvykis. V. Voronovui tuo metu buvo trisdešimt.
Anot festivalio organizatoriaus, pirmasis šio nuostabaus žmogiškojo teatro veiksmas – Viešpaties duota galimybė kažką padaryti. Susiklostė tam tikra aplinka ir supratimas, kad tai būtina atlikti.
„Įvyko stebuklas. Tarsi festivalis būtų padarytas ne mūsų rankomis“,– Viktoras Voronovas vis grįžta prie to, kas jį ir ne vieną muzikantą stebina iki dabar.
„Viktorai, pirmyn!“
Nepaisant vyraujančių ideologinių nuostatų, įpročių, visi – ir komjaunuoliai, ir komunistai, ir tuometinis elektrinės vadovas Pranas Noreika, ir Vykdomasis komitetas – tarytum susitarę sakė beveik tą patį: „Viktorai, pirmyn!“
Nebuvo jokių kliūčių ruošti festivalį – tokį, kokio iki tol Lietuvoje pavydėta estams. Pagaliau atėjo eilė Elektrėnams ir visai Lietuvai.
Po festivalio šį nuostabų įvykį muzikantai aptarė garsiojoje Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Pasirodė recenzija šalies kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
Savo vaidmenį inicijuojant džiazo vyksmo pradžią V. Voronovas vertina atsargiai, nesureikšmindamas. Vyksmas, pasak jo, prasideda jam subrendus, nepriklausomai nuo konkretaus žmogaus.
Maestro mėgsta taikyti filosofo, teologo, gydytojo Alberto Schweicerio mintį, kad nors menininkas kartais gyvena už visuomenės kompetencijos ribų, vis tiek ateina laikas, kai visuomenės kompetencija išsiplečia ir menininkas tampa reikalingas. Elektrėnų „Jaunystės“ stebuklas
Tolimus 1968-uosius pirmojo Lietuvoje džiazo festivalio organizatorius Viktoras Voronovas prisiminė šypsodamasis. „Stebuklas įvyko“,– sakė jis. Anot maestro, organizuojant šį išskirtinį Elektrėnuose renginį, visi įvykiai bei aplinkybės klostęsi tarytum savaime. Beliko tik leisti viskam tekėti palankia vaga.
